Jörg Scheller. Artima tolima Rytų Europa

Meno istorijos profesorius, publicistas ir muzikas Jörgas Schelleris (Šveicarija) svarsto apie vakariečių santykį su Rytų Europos šalimis, be kita ko, atsigręždamas į šių praeitį. Straipsnis į rankas pakliuvo, kai Lietuvoje vyko šeimos gynimo maršas. Apžvalgininkai internetiniuose portaluose tarsi lenktyniavo, kas originaliau pasišaipys iš atsilikėlių runkelių. Ironija, sarkazmas, sodrūs epitetai. Gal būta ir rimtesnių svarstymų, bet tokių neužtikau. Badyti pirštu į „Lietuvos gelbėtojus“ ar juo ties smilkiniu sukioti lengva, sunkiau atsakyti į klausimą – kodėl. Iš kur tų marširavusių žmonių neapykanta ir naivus kičinis nacionalizmas? Iš socializmo laikų, kai homoseksualumas „neegzistavo“, iš konservatyvios agrarinės visuomenės sanklodos XX a. pirmoje pusėje? Be to, keletą amžių iki tol čia klestėjo lenkų katalikiškos tradicijos. Šiandien lenkai protestuoja prieš abortų legalizavimą, lietuviai – prieš Partnerystės įstatymą. Mentaliteto lygmeniu unija tebeegzistuoja.

Vilma Mosteikienė

 

Jörg Scheller. Artima tolima Rytų Europa
Aurelijos Drevel nuotrauka

 

Masinė vokiečių žiniasklaida Rytų ar Vidurio Europą retai mini dėl džiugios priežasties. Teisinės valstybės griovimas Lenkijoje, valdžios diktuojamas nacionalizmas Vengrijoje, korupcija Bulgarijoje, karas Ukrainoje – tokias temas gvildena spauda ar radijas, televizijos laidos. Negana to, Rytų Europos šalys nepatenka į turistinį kultūros geografijos mitologizavimo lauką. Egiptas – piramidės, Japonija – šventyklos, Naujoji Zelandija – hobitai. O Moldovos Respublika? Slovakija? Ta pati kaimyninė Lenkija? Su pagarbia baime ir susižavėjimu žvelgiama į Kiniją ar JAV, Tibetas siejamas su tauria vienuolyste, paminėjus Tanzaniją sužiba safario mėgėjų akys, o Rytų Europa masinėje kultūroje tėra keistai išskydęs vaizdas. Toks tradicinis požiūris šiais hibridiniais laikais, kai nyksta atramą suteikiančios ribos, kelia ypač daug klausimų.

Tarp Austrijos, Vokietijos ir Rusijos esančios šalys su nuolat istoriškai kintančiomis sienomis ir santvarkomis yra paženklintos hibridišku „Tarp“. Vakarai jų nepripažįsta nei kaip savų, nei kaip svetimų. 2015 m. miręs lenkų meno istorikas Piotras Piotrowskis teigė, kad Rytų Europa esanti ne „visiškai svẽtima“ (real other), o „artima svẽtima“ (close other). Lenkija – geriausias pavyzdys.

Jau 1930 m. vokiečių istorikas Alfredas Kuhnas pastebėjo, kad lenkų menas nesąs toks išskirtinis, kad patenkintų su nepažįstama kultūra siejamus lūkesčius. Nobelio premijos laureatas Czesławas Miłoszas memuaruose tai pakomentavo lakoniškai: „Tam tikra prasme galiu save laikyti tipišku Rytų europiečiu. Atrodo, tiesa, kad jo differentia specifica galima būtų apibrėžti formos – išorinės ir vidinės – trūkumu. (...) Mano pavyzdžio pakanka, kad būtų patvirtinta, kiek daug pastangų reikia, norint perimti sau priešingas tradicijas, normas ir itin gausius įspūdžius ar bent juos išdėstyti šiokia tokia tvarka.“

 

Besikeičianti globali scena

Galbūt dabarties permainos ir neramumai kyla iš supratimo, kad mes visi, net ir vakariečiai, tam tikra prasme esame rytų europiečiai: ir globalaus spektak­lio žiūrovai, ir nuolat vaidmenis keičiantys aktoriai, ir prieštaringus sprendimus priimantys režisieriai. P. Piotrowskio moto buvo „Provincializuoti Vakarus“. Ir iš tikro, atrodo, Vakaruose pamažu įsigali nuojauta, kad Europos triumfo, kolonizacijos ir plėtros šimtmečiai jau praeityje. Tokia patirtis pernelyg gerai pažįstama daugybei rytų europiečių, gyvenančių galingųjų pašonėje. Galbūt vakariečių abejingumas ar tylus pranašumo prieš rytinę „periferiją“ demonstravimas klaidina? Gal patys Vakarai daugeliu požiūrių tampa geopolitine periferija? Jei nenorime nuslysti į kultūrinį reliatyvizmą ar nacionalizmo teisinimą, mūsų šalims būtų naudinga į Rytų Europą pažvelgti be išankstinių nuostatų. Derėtų paklausti: ko galime pasimokyti ne tik iš Rytų Europos dabarties, bet ir iš praeities?

Deja, viskas vyksta priešingai. Ne tik vokiečiakalbėje erdvėje slepiasi egzotizmas, kuris P. Piotrowskio „visiškai svẽtima“ traktuoja kaip „mums visiškai svẽtima“. Kuo tolimesnės problemos, kuo ryškesni tapatybės skirtumai, tuo didesnį dėmesį šalims skiria medijos, tuo įspūdingesni solidarumo gestai. Stebėtina, kaip Vakaruose dominuoja JAV diskursas. Vokietijoje ir Šveicarijoje tūkstančiai, nepaisydami pandemijos, išėjo į demonstracijas solidarizuodamiesi su pilietinių teisių judėjimu „Black Lives Matter“. Ar būta panašaus masto protesto akcijų palaikant lenkų ar baltarusių opoziciją? Kas vieną su kitu supriešina, yra demagogas. Kas vieno su kitu nesusieja – ideologas. (...)

Kritikuoti konservatyvią dešiniųjų valdžią Lenkijoje labai lengva. Daugiau nei savaime suprantama. Bet vien kritikuodami mažai ką telaimėsime. Įvykius Lenkijoje suprasime tik pasidomėję jos istorija. Nuo XVIII a. iki XX a. pabaigos Lenkija buvo tapusi geopolitinių manevrų objektu – dalijama, išnaudojama, žeminama. Iš pradžių naciai, vėliau sovietai tikslingai naikino šalies elitą. Traumos dar persekios kartų kartas ir nieko nedarant įsisenės. Rytų Vokietijos patirtis – gyvas įrodymas. Kodėl Rytų Europa neatlieka jokio vaid­mens pokolonijinėse studijose? Kodėl amerikiečių tapatybės politika Vakarų Europoje yra diskusijų fetišas, o tokios knygos kaip Peterio Rogerso „Identiteto politika Ukrainoje 1991–2006 m.“ („Identity Politics in Ukraine 1991–2006“) lieka šešėlyje? (...)

 

Atgal į ateitį

Sidnėjuje dėstantis lenkų teisės filosofas Wojciechas Sadurskis knygoje „Lenkijos konstitucinė krizė“ („Poland’s Constitutional Breakdown“) dėl konstitucijos laužymo kritikuodamas nacionalkonservatyvią šalies valdžią remiasi švietėjišku paveldu. Reikia priminti, kad Lenkija 1791 m. patvirtino trečiąją konstituciją pasaulyje, kurioje nurodyti religinės tolerancijos ir valdžios padalijimo principai. Atviro modernumo priešistorė čia siekia dar Renesansą. Poznanės rotušę būtų galima laikyti Lenkijos ir Lietuvos unijos (1569–1791) religinės ir kultūrinės įvairovės simboliu. Renesanso stiliaus pastatą projektavo italų architektas Giovanni Battista di Quadro. Skliautuose pavaizduotos mitologinės ir istorinės būtybės nuo Lukrecijos iki Kleopat­ros, ant fasado – graikų ir romėnų filosofų figūros. Viduje – Sforcos ir Habsburgų herbai, venecijietiškas gaublys. Tuometinė Lenkijos aukštuomenė garsėjo religine tolerancija. Šiandien šiuos faktus dera prisiminti ne siekiant nukreipti žvilgsnį nuo dabarties paklydimų, bet parodant, kad dabartis įsišaknijusi praeityje. O šioji yra jos ateitis.

 

Iš vokiečių kalbos vertė Vilma Mosteikienė

„Philosophie Magazin“, 2021, Nr. 4