Josifas Brodskis: „Taip, tai mano universitetai“

Nobelio premijos laureatas Josifas Brodskis (1940–1996) rašė asociatyvią, reminiscencinę, hermetišką poeziją, kurią reikia skaityti ne po vieną kartą, kad suvoktum, kurios neįmanoma išversti į kitas kalbas. Pats Josifas, fotografo ir buhalterės sūnus, mokėsi keliose Leningrado vidurinėse mokyklose, buvo antrametis ir baigė tik septynias klases. Anksti pradėjo uždarbiauti ir niekur nestudijavo.

Su poetu kalbasi Solomonas Volkovas (g. 1944) – rusų ir amerikiečių kultūros istorikas, niujorkietis, kuriuo Brodskis labai pasitikėjo. Jų pokalbių knyga sulaukė daugelio leidimų. Siūlome ištrauką iš pirmojo skyriaus.


(...) O ką būtent jūs darėte morge? Ir kaip ten patekot?

Suprantate, kai man buvo šešiolika, nutariau tapti gydytoju. Ir dargi neurochirurgu. Na, juk tai visai normali žydų berniuko svajonė. Įkandin iššoko dar viena romantiška idėja –­ pradėti nuo paties nemaloniausio, sunkiai įveikiamo. Tai yra morgo. Mano teta dirbo apskrities ligoninėje, aš pasikalbėjau su ja ir buvau įtaisytas. Prozektoriaus padėjėju. Tai yra aš pjaustydavau lavonus, išimdavau vidurius, po to vėl juos užsiūdavau. Nuimdavau kaukolės skliautą. O gydytojas darė savo tyrimus, rašydavo išvadą. Bet visa tai tęsėsi palyginti neilgai. Tą vasarą tėvą ištiko infarktas. Kai jis grįžo iš ligoninės ir sužinojo, kur aš dirbu, jam tai, natūralu, nepatiko. Aš išėjau, reikia pasakyti, nesigailėdamas. Ne todėl, kad nusivyliau gydytojo darbu, tiesiog toji idėja išgaravo. Panešiojau baltą chalatą, ir jau gana, ar ne?

Ir jūsų nepykino tame morge?

Dabar jokiais būdais viso to neištverčiau. O jaunystėje apie metafizinius dalykus negalvoji, tiesiog patiri daug nemalonių pojūčių. Sakykim, neši ant rankų senės kūną, perstumi jį. Oda jos geltona, labai išpurtusi, ta oda praplyšta, pirštas sulenda į riebalų sluoksnį. Ką jau kalbėti apie kvapą. Kadangi daugybė žmonių numiršta nepakakoję, ir visa tai lieka viduriuose, atsiranda ne tik irimo, bet ir viso šito sukaupto gėrio kvapas. Uoslei tai buvo didžiausias išbandymas.

Man net klausytis – išbandymas.

Išėjau iš morgo iš esmės dėl vienos nemalonios scenos. Vasarą atveždavo labai daug vaikų. Vasarą vaikų mirtingumas didėja. Apskrityje plito bruceliozė, daug buvo toksinės dispepsijos atvejų, vaikas ne tą suvalgė, ne tokį pieną išgėrė, ir viskas. Ir atėjo pas mus į morgą čigonas. Aš išdaviau jam du jo vaikus – dvynukus, jeigu neklystu. Pamatė jis juos supjaustytus ir audringai sureagavo: nutarė mane čia pat nudobti. Ir štai čigonas su peiliu rankoje ima vaikytis mane po visą morgą. Ir bėgioju aš tarp stalų, ant kurių guli uždengti paklodėmis lavonai... Tai toks siurrealizmas, palyginti su kuriuo Jeanas Cocteau – tiesiog snarglius. Pagaliau jis sugavo mane, griebė už atlapų ir aš supratau, kad atsitiks kažkas nepataisoma. Tuomet kažkaip persisukau, sugraibiau chirurginį plaktuką –­ tokį, žinote, iš nerūdijančio plieno –­ ir tvojau juo čigonui per riešą. Ranka jo atsigniaužė, jis atsisėdo ir pravirko. O aš pasijutau nekaip.

Na, ir scena...

Taip, nepaprastai puiki. Bet juokingiausia buvo tai, kad morgas buvo visai šalia „Kryžių" („Кресты" – senas tardymo izoliatorius Peterburge, –­ vert.) – siena priešais sieną. Ir kaliniai iš ten mums permesdavo laiškelius į laisvę. (...)

Po morgo, jūs, atrodo, dirbote kūriku katilinėje?

Taip. Bet tai tęsėsi neilgai – keletą mėnesių. Greitai prasidėjo darbas geologinėse ekspedicijose.

Kaip ten patekote?

Labai paprastai. Svajojau keliauti po pasaulį – cha cha, prašau atleisti, ar ne? Neįsivaizdavau, kaip tokią svajonę galėčiau įgyvendinti. Kartą kažkas gal iš tėvų pažįstamų prasitarė, kad egzistuoja tokios geologinės ekspedicijos. Ir ten tiesiog reikalingos rankos. Jas juk turėjau! Ir kojas. Ir nugarą, kaip paskui išaiškėjo. Susiradau Penktąją geologinę valdybą ir pasiūliau savo paslaugas. Jie mane priėmė.

O valdyboje penktasis punktas buvo nesvarbus?

Oi, ne! Geologija buvo kaip toji višta – globė po savo sparnu visus, kas tik ten sugebėdavo palįsti. Geologija daugeliui buvo motina maitintoja!

Kurgi jūs iškeliavote?

Na, čia ne visai taip išėjo. Galvojau, kad važiuosim į Kamčiatką. Dėl jos visai buvau pakvaišęs, atsimenu tai kaip dabar. Tačiau išėjo visiškai atvirkščiai – turėjom vykti prie Baltosios jūros.

Štai kada jūs pirmąsyk išvydote Šiaurę! Ir koks buvo įspūdis?

Nepaprastas. Puikios ten vietos. Tai yra, nieko gero ten nebuvo. Nuo Oboziorsko ir dar šiauriau –­ pusiau taiga, pusiau tundra. Siaubingai daug uodų! Viskas, kas nutiko man vėlesnėse ekspedicijose –­ Sibire, Jakutijoje, Tolimuosiuose Rytuose – vaikų darželis, palyginti su tais uodais. Blogiau nebuvo niekada. (...)

O ką norėjote surasti?

Norėjome surasti uraną, savaime suprantama. Kad paskui... Na juk aišku, kam mums paskui buvo reikalingas uranas. Dėl to – jokių abejonių. Ir tarp kitko vieną kartą tokią vietovę aš radau – nedidelę, bet radau. (...)

Turiu pripažinti, Josifai, kad jūsų, kaip pradedančio poeto, patyrimas –­ didelis, na, net Rusijos masteliu žvelgiant.

Ir atsižvelgiant į tai, kad viską vėliau galima panaudoti grožinėje literatūroje? Maksimo Gorkio „Mano universitetai"? Beje, neseniai išgirdau šmaikščią prielaidą, kodėl Gorkis garsųjį savo romaną pavadino „Motina": iš pradžių pavadino jį „Jb tavo motiną!", o paskui sutrumpino... Bet jeigu rimtai, taip, tai mano universitetai ir daugeliu atžvilgių puikūs laikai. Žinoma, juos galima buvo praleisti ir kitaip...

Man atrodo, niekur kitur nebūtumėte įgijęs tiek patirties.

Netiesa. Tiesiog buvo laikas, kai visiškai viską trauki ir absorbuoji labai godžiai ir intensyviai. Ir į absoliučiai viską, ką matai, žvelgi nepaprastai susidomėjęs, tarsi pirmąsyk matydamas. Dabar aš jau galvoju, kad ne kiekviena patirtis naudinga. Pavyzdžiui, pradirbi kažkur savaitę – ir viską jau žinai. Apskritai gyvenime nėra nieko blogo, vienintelis dalykas, kuris gyvenime blogas, man regis, tai žinojimas, nuspėjimas, kas bus. Kai tik kažkokioje gyvenimo situacijoje imdavau tai jausti – išeidavau. Taigi patarlė „Kartojimas – mokslų motina" man netinka. Su sąlyga, jei tai ne tas kartojimas, apie kurį kalbėjo, rodos, Lichtenbergas. Jo mintis skambėjo maždaug šitaip: „Viena, kai tiki Dievą, visai kita –­ kai tiki Jį vėl." Kai surandi Dievą po netikėjimo patirties, tai yra visai kita istorija, kitas tikėjimas. Apie tai, beje, kalba ir Kierkegaard'as. Atleiskite man, Solomonai, už visus šituos užsienietiškus vardus. Kartojimas, žinoma, gali būti puikus dalykas. Ir tu pats galiausiai pripranti prie jo.

Kadaise jūs man sakėte, kad nuspėjamybė – tai viena iš svarbiausių poe­tinės kūrybos sąlygų...

Žinoma. Visi tie pakartojimai, refrenai...

Ne, kalbėjom ne apie poetiką, bet apie psichologinį pojūtį. Jūs tuomet sakėte, kad poetas, norintis turėti galimybę rašyti, turi egzistuoti tam tikrame inerciniame lauke.

Na žinoma. Turi rastis egzistencinis aidas. Tas pats metafizinės muzikos principas, apie kurį šnekėjom. Be abejo, nuspėjamybė turi savo pliusą. Tačiau aš pats kiekvienu tokiu atveju nusiplaudavau, kad netapčiau inercijos auka.

Vertė Jūratė Visockaitė

Соломон Волков. Диалоги с Иосифом Бродским. – М,: Эксмо, 2012.