Judith Butler. Apie sielvartą

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Judith Butler (g. 1956) – amerikiečių filosofė, viena svarbiausių feminizmo teorijos atstovių. Baigė filosofijos studijas Jeilyje, dėsto Berklio universitete. Daugiau nei 15 knygų feminizmo, lyčių studijų, kultūros politikos temomis autorė; kertinės jų – „Vargas dėl lyties“ („Gender Trouble“, 1990), „Kūnai, turintys reikšmę“ („Bodies That Matter“, 1993), „Ardyti lytį“ („Undoing Gender“, 2004). Taip pat ji yra žymi visuomenės veikėja, aktyviai pasisakanti lyčių politikos, žmogaus teisių bei antimilitaristiniais klausimais.

Spausdiname J. Butler pranešimą, skaitytą „PEN World Voices Festival“ 2014 m. balandžio 28 d.


Kai mūsų lūpomis kalba įniršis, ne visuomet pastebime, jog įniršis nešasi liūdesį ir jį pridengia.

Todėl negaliu to gerai padaryti. Bent ne šįvakar. Ar dažnai įniršis sėkmingai perrėkia liūdesį? Kaip nutinka, kad liūdesys gali suardyti įniršį? Ar šioji sielvarto galia – iš įniršio pašalinti destruktyvumą – ką nors pasako apie neprievartos (non-violence) ištakas?

Anne Carson klausia: „Kodėl egzistuoja tragedija?" – ir pati atsako: „Nes esi kupinas įniršio. Kodėl esi kupinas įniršio? Nes esi kupinas sielvarto. Paklausk galvažudžio, kodėl jis pjausto žmonėms galvas. Atsakys, jog jį skatina įniršis, –­ o juk įniršis gimsta iš sielvarto. Aukos galvos atskyrimo ir nusviedimo šalin aktas įgalina jį išsivaduoti iš visų savo paties netekčių. Galėtum pagalvoti: tau tai negalioja, betgi prisimeni, kaip sykį žmona, veždama tave į tavo motinos laidotuves, sankryžoje pasuko ne dešinėn, o kairėn, ir tau prisireikė ją aprėkti –­ taip garsiai, kad kiti vairuotojai ir vairuotojos ėmė gręžiotis. Kai nuplėšei jai galvą ir išmetei per langą, jie ir jos palingavo galvas, pakeitė pavarą ir nuvažiavo."

Sielvartas nepakeliamas, ir dėl tos nepakeliamybės žudoma – o žudymas atneša dar daugiau sielvarto. Ar jau supratome, kaip nuo nepakeliamo sielvarto pereinama prie nevaldomo įniršio ir destruktyvumo?

Galima įsivaizduoti, kad sielvartą sutvarkys smurtas, –­ tarsi patį sielvartą būtų įmanoma nužudyti. Galbūt vienas iš neprievartos šaltinių ir yra tas gebėjimas sielvartauti, išbūti su nepakeliama netektimi, nepaverčiant jos destrukcija? Jei galėtume pakelti savo sielvartą – gal būtume ne taip linkusios kirsti ar atsikirsti?* O jeigu tas sielvartas nepakeliamas – ar yra kaip su juo gyventi, nebandant pakelti?

Mums pažįstami šio šiurpaus rato kontūrai: naikinti, kad sustabdytum nepakeliamą sielvartą, kad užbaigtum nepakeliamybę, – bet vien tik tam, jog, vėlei naikinant, netektis tik padvigubėtų. Galbūt šis destruktyvus aktas – tai būdas pranešti, jog tai, kas nepakeliama, yra jau nebe mano, o kažkieno kito problema. „Va, imk tu tą nepakeliamą dalyką. Dabar jis priklauso tau."

Bet ar kas nors kada nors, suniokojęs ar suniokojusi kito gyvenimą, nustoja sielvartauti? Kokios fantazijos, kokios užmačios valdo šį aktą? Galbūt lažybos čia tokios: toji naikindama staiga tampa grynu veiksmu, galiausiai išsivaduoja iš pasyvumo ir pažeidžiamumo. Galiausiai – t. y. šiai vienai akimirkai.

Arba galbūt naikinant siekiama, kad visas likęs pasaulis nuklimptų į savo paties nusiaubtumo pojūtį. Jei jau pasaulyje neįmanoma gyventi be tų, kurių netekome, – galbūt taip randasi beviltiška egalitarizmo forma, kurios laikantis, šį nusiaubimą turėtų patirti kiekvienas žmogus. Destrukcijos aktus, gimusius iš nepakeliamo skausmo, veikiausiai grindžia mintis: ši netektis jau viską sunaikino, tad naikinimas tik dubliuoja, patvirtina tai, kas jau yra atsitikę.

Bet galbūt, nusitaikant į pasaulį, kuriame įmanomas toksai sielvartas, imantis tokio destruktyvumo, kuris, nevaldomai skleisdamas nepakeliamybę, įnirtingai daugina netektį, stengiamasi sielvartavimui padėti tašką.

Žinoma, tai, kas nepakeliama, jau yra kažkas daugiau, negu žmogus gali pakelti, – tad kaip gali dar padaugėti kažko, ko jau ir taip per daug? Šią šiurpią neišreiškiamybę į pasaulį paleidžia toji nevaldoma sielvartavimo forma, kurią pažįstame kaip destruktyvumą. Galėtume klausti: ar ši destrukcija atneša pasitenkinimą – gal pasitenkinimą iš tiesų įmanoma patirti kare? Sig­mundas Freudas sako, kad tam tikros destruk­tyvumo formos neatneša jokio malonumo, jokio pasitenkinimo – jos tik kone mechaniškai sukasi, kartodamosi ir neatnešdamos praktiškai jokio galutinio pasitenkinimo, kurį turėtų suteikti atpildas.

Ir visgi mes žinome: kartais kare aplanko šiurpus pasitenkinimas – toks, kuriam būtina atsispirti. Taika tik labai retai kada yra tyki būsena. Daugiausia tai tiesiog kova prieš destruktyvumą, tik praktika atsispirti siaubingam karo teikiamam pasitenkinimui.

Taigi – ko aš šaukiuosi? Ar patariu daugiau sielvartauti? Nejaugi manau, kad nuosekliai augantis sielvartas sumažins destruktyvumą pasaulyje? Nemanau. Kad ir dėl to, jog sielvarto skaičiais nepamatuosi. Sielvartas nėra tiesiog tikrovės fakto, kad kažko, kažkokios grupės ar populiacijos nebėra ar beveik nebėra, užfiksavimas. Tai nėra tiesus procesas, kurio pabaiga ateina tada, kai tikrovės principas paskelbia verdiktą: taip, tos, to ar tų, dėl kurių sielvartauji, tikrai nebėra. Jis nesibaigia net ir tada, kai apsižiūrime, jog prarastąją ar prarastąjį jau daugiau mažiau sėkmingai inkorporavome į savo psichinę tikrovę –­ savo gestus, aprangą, mąstymo būdus ir kalbėjimo režimus.

Gedėjimas susijęs su pasidavimu nenorimai transformacijai, kai iš anksto negali žinoti nei aiškios tų permainų formos, nei visos jų svarbos. Šis transformuojantis praradimo poveikis visada rizikuoja tapti deformuojantis. Kad ir kas tai būtų, valiai tai nepaklūsta. Tai tam tikra prapultis. Vidury dienos, vidury atliekamo darbo užgriūva banga. Ir viskas sustoja. Žmogus susvyruoja, netgi parkrinta.

Kas yra toji banga, kuri staiga nusineša tavo svorio centrą ir judėjimą priekin? Tas kažkas, kuris tave užvaldo, priverčia sustoti, parklupdo? Iš kur tai ateina? Ar tai turi vardą? Kas mus užvaldo, kai, be jokios abejonės, nesame savo pačių ir savo judėjimo šeimininkės?

Gali būti, kad tuomet, kai netenkame tam tikrų žmonių ar kai mūsų atsižada vieta ar bendruomenė, staiga pasimato tai, kas mes esame, – kažkas, kas nušviečia mūsų ryšius su kitomis, parodo, jog esame viena su kita susaistytos. Ir kad tie saitai, iš kurių susidedame, sykiu mus ir sudeda, ir išsklaido. Jeigu tavęs netenku ir jei tai, kas esu, yra susaistyta su tavimi, tai aš ne tik apverkiu netektį, bet ir lieku nesuvokiama pati sau, ir gyvenimas tampa nepakeliamas. Kas aš esu be tavęs? Juk nebuvo taip: aš čia, o tu –­ tenai; aš buvau sankirtoje, tenai su tavimi, bet sykiu – ir čionai. Tad, galima sakyti, aš jau buvau išcentruota, ir tai buvo nuostabu. Ir vis dėlto, kai netenkame, mes netenkame pagrindo po kojomis, staiga rizikuojame atimti gyvenimą sau – arba kitoms. Galbūt tai, ko tada netekdavau, būtent ir būdavo jausmas, kad galiu gyventi be tavęs, – net ir paaiškėjus, kad galiu gyventi be būtent tos, kuri tu buvai, net ir stebintis, kad išgyvenau, kai apie išgyvenimą nebūčiau nė pagalvojusi. Jei galiu be tavęs gyventi – ir jei gyvenu, tai tik dėl to, kad, vadinasi, nepraradau tavo vietos – tos, į kurią aš kreipiuosi. Apibend­rinto adresato, su kuriuo kreipinio situacijoje – o tai yra lingvistinė mūsų galimybės išlikti sąlyga – mane jau susiejo kalba. Ši apostrofinė tu gali būti šita tu, arba kita, turinti kitą vardą, o gal ir kažkokia tu, kurios aš dar nė nepažįstu, o gal netgi milžiniška daugybė jūsų, daugiausia bevardžių, kurios vis dėlto palaiko tiek mano svorio centrą, tiek mano judėjimą. Ir be tavęs, jūsų, to nežymimojo, nepastovaus ir linkusio plėstis įvardžio (you), mes pakrinkame ir parkrintame.

Gali atrodyti, kad netektis yra grynai asmeninė, privati, izoliuojanti. Bet ji nelauktai gali tapti politinės bendruomenės sampratos pagrindu –­ netgi neprievartos šaltinio nuojauta. Jei gyvenimo, kuris yra mano, neįmanoma iš pradžių (ar galų gale) atskirti nuo tavojo, tai tos mes, kurios esame, nėra vien tik manęs, tavęs ir visų kitų sudėtis, –­ tai tarpusavio priklausomybės ir aistros santykių visuma. Negalime jų paneigti ar sunaikinti, kartu neatmesdamos kažko, kas yra socialinių mūsų gyvenimo sąlygų pamatas. Ir todėl esama etinės prievolės šiuos saitus, net ir visai niekam tikusius, išsaugoti – tai reiškia, sergėtis būtent tokio destruktyvumo, kuris pasiglemžia mūsų ir kitų gyvų būtybių gyvenimus, ekologines gyvenimo sąlygas.

Kitaip tariant, dar iki netekdamos, mes jau esame netekusios savęs kitame, pasimetusios be kito. Bet to niekada nesuvoksime geriau negu tuomet, kada iš tikrųjų neteksime. Šis buvimas pavergtai – tai vienas iš būdų nusakyti socialinius santykius, kurie jau turi galios mus palaikyti ir palaužti. Dar iki susitariant, jog mūsų santykiai – tai mūsų pasirinkimų rezultatas, mes jau esame kitų rankose –­ ir ši pradžia yra jaudinanti ir šiurpi. Mus nuo pat pradžių ir kuria, ir naikina kitas. Jei to atsisakysime – atsisakysime aistros, gyvenimo ir netekties. Gyva šio atsisakymo forma – tai destrukcija. Gyva forma šitai priimti –­ neprievarta.

Galbūt neprievarta ir yra ta sunki užduotis leisti įniršiui subyrėti į sielvartą, kadangi tada gauname progą sužinoti, jog esame susaistytos su kitomis tokiu būdu, kad visa, kas esu aš arba kas esi tu, – tai tas gyvas santykis, kurio kartais netenkame.

Mes iš tiesų kartais didžiuliu greičiu lekiame nuo nepakeliamybės arba kaip tik pasileidžiame jai į nasrus –­­ arba darome abudu dalykus iškart, nesuprasdamos, kaip judame ar kokios bus to judėjimo pasekmės. Atrodo nepakeliama būti kantriai, kai nepakeliama yra pati netektis, ir visgi gal būtent to lėtumo, to trukdžio ir reikia, kad išryškėtų tai, ką mes vertiname, – o gal dar ir tai, kokių žingsnių griebtis, kad išsaugotume tai, kas liko iš to, ką pamilome.

* Knygoje „Vargas dėl lyties" (1990) Judith Butler, be kita ko, aptaria normatyvinę kalbos, jau pačia savo struktūra primetančios tam tikrą lyties tapatybę, galią. Kadangi lietuvių kalba neturi lyties ar giminės aspektu neutralių įvardžių, skirtų nurodyti ne daiktus, o žmones, šiame tekste kaip „neutrali" vartojama moteriškoji, o ne vyriškoji giminė. Tai tiek politinis sprendimas, tiek bandymas atkreipti dėmesį į inertiškai suvokiamą neutralumą, kuris mums rodosi įprastas –­ bet nėra toks jau neutralus. Išimtis daroma ten, kur giminės keitimas atitolintų autorei svarbų psichoanalitinį kontekstą (pavyzdžiui, the other – „kitas"). –­ Vert. past.

Iš anglų kalbos vertė Rima Bertašavičiūtė

Martynas Pavilonis. „Nebijok, nesislėpk“, skaitmeninė technika, 2012

Draugai