Pasidomėjus gana ilga autoportreto žanro istorija Vakarų meninėje tradicijoje, sunku atsikratyti įspūdžio, kad asmenybė ir ego išraiška yra neatsiejamos nuo Europoje įsigalėjusio meninės veiklos supratimo. Pakanka dirstelėti į vadovėlinį dailės istorijos diskursą ir jame rasime Renesanso menininką intelektualą, romantinį dailininką klajoklį ar modernistinį genialų kūrėją. Galų gale, postmodernizmui skatinant varžytuves konceptualių idėjų lauke, pagrindiniu generatoriumi vis tiek išlieka menininko ego. Net sakralinio paveldo istorijoje būta asmenybių, neįprasta traktuote sugebėjusių pakeisti tradicinį bažnytinės dailės supratimą – prisiminkime kad ir Caravaggio ir jo šventuosius valkatas.

Visa tai stipriai veikia mūsų žiūrą tyrinėjant autoportretinę dailę. Tai pajutau kiek artimiau susipažinusi su Japonijos tapybine tradicija, kuri, būdama keistai kitoniška, privertė nusivalyti akinius ir iš naujo kelti klausimus apie menininko asmenybės ir jo saviraiškos ribas.

Keliauju į XVIII amžiaus Japoniją. Ankštoje medinėje pašiūrėje, priešais žemą lakuoto medžio staliuką klūpi nuo šalčio susigūžęs seniokas. Vėjuota. Girdisi, kaip šiugžda popierinės kambario pertvaros. Aštrus klūpančiojo žvilgsnis nukreiptas į baltą ryžių popieriaus lapą. Kelios akimirkos, ir iš po smailaus teptuko išplaukia grakščios, lyg vėjyje plazdančios hieroglifų linijos:

Aštriais dantimis
kandu suledėjusį teptuką.
Jau naktis...

Žaismingas seniokas šiame popieriaus lape – žymus XVIII a. poetas Josa Busonas, kalbantis su manimi taip aiškiai, lyg kreiptųsi ne iš amžių gūdumos, o sėdėtų čia pat, prie gretimo staliuko.

Žiūrėdama į mažo formato kūrinėlį, bandau suvokti, kaip padarytas jo paprastumas. Sakoma, kad geriausi dalykai nėra sudėtingi, tačiau Josa Busono haigos atveju akys nesileidžia apgaunamos paviršiaus. Nuojauta kužda, kad paprastumas čia anaiptol nėra paprastas.

Žinoma, metonimiškai rodomi tik keli dalykai – trim ketvirčiais nusisukusi figūra išlenkta, šiek tiek susikūprinusia nugara, pusė žemo staliuko, teptukas, atrodo, ką tik prisilietęs prie ruplėto popieriaus paviršiaus. Toliau –­ lyg kopetėlėmis besileidžiančios haiku eilutės. Šis fragmentiškumas gerai apgalvotas, palikta baltos erdvės interpretacijai. Tuštuma, nepaliesta Busono teptuko, yra tūrinė, kupina žiūrovo nuojautos, ji leidžia vaizduotei žengti gilyn į paveikslo erdvę. Su šiuo judėjimu susijusi ir asimetrija, kuri pasireiškia tiek bendroje netaisyklingo trikampio kompozicijoje, tiek ir haiku eilių išdėstyme, sutelkdama savyje plastinę ir idėjinę kūrinio dinamiką. Asimetrija – tai gyvybė, jos tėkmė turi jaustis baltame popieriaus lape. Neatsitiktinai gyvybinės energijos ki samprata Rytuose turėjo lemiamą reikšmę kuriant meninį vaizdą, nes tiek žmogus, tiek jį supanti gamtinė aplinka sudaryti iš tos pačios prigimties vitalinio srauto. Čia retai kada aptiksime vakariečiams įpras­tą hierarchinį santykį tarp žmogaus ir pasaulio, juk iš esmės šie du elementai yra tolygūs ir giminingi. Ironija, metonimija ženklina ne pašaipą, o veikiau pasaulio vieningumą. Galbūt todėl šis portretas atrodo toks intymus ir gerai pažįstamas, tarytum ištrauktas iš senelio rašomojo stalo stalčiaus...

Ar galima tokį menininko asmenybės pateikimą vadinti reprezentaciniu vaizdu? Pažiūrėjus į susikūprinusią, juodu kimono apgaubtą nugarą, liežuvis neapsiverčia atsakyti teigiamai. Iš kitos pusės, sekdama kruopščiai išvedžiotų tušo linijų dinamiką, jų storio ir sodrumo kaitą, suprantu, kad Josa Busonas turėjo labai aiškias menines intencijas. Intencijas, susijusias su mėgavimusi kūrybos procesu, su džiaugsmu, kurį suteikia laisva kūryba. Vargu ar galima tokį polinkį vadinti egoistišku vakarietiškąja prasme. Ir vis dėlto čia itin stipriai juntama pačios asmenybės būtis. Ši prieštara, manyčiau, yra viena iš stipraus šio kūrinio poveikio paslapčių, verčianti nejučiom dar kartą dirstelėti į keistoką klūpančią figūrą ir bandyti išsiaiškinti jos prigimtį.

Žaismingumas ir slėpiningumas susipina su lengvumu. Japoniškos estetikos specialistai suklasifikuotų tokį įspūdį į tris kategorijas: wabi (subtilų paprastumą), sabi (laiko apnašas) ir yuugen (slėpiningą gelmę). Visas šias savybes galima nujausti Busono darbe, tačiau paradoksas tas, kad XVIII a. poetas sąmoningai nesiekė jų įdiegti. Juk, anot Šiniči Hisamacu, natūralumas ir laisvė nuo prieraišumo yra vieni kertinių japoniško meninio mąstymo elementų, be spontaniškumo kūrinys netenka gyvybės. O šis atvaizdas pilnas vitališkumo, jis „kvėpuoja", jame susilieja tapyba, poezija ir kaligrafija. Konkrečios asmenybės kūrybiniai impulsai, triguba jėga nukreipti į suvokėją, prasiveržia pro laiko tėkmę.

Spontaniškai kyla ir kitos asociacijos: kūryba kaip veidrodis, kaip asmenybės atspindys. Žmogus, žiūrintis į baltą popieriaus lapą, vaizduoja jame save patį, pasitelkdamas vieną taktilinį įspūdį (kąsdamas sušalusį teptuką), o ne detalų fizinį apibūdinimą. Kita vertus, argi ne žmogaus siela pasireiškia per hedonistinį kūrybinį polėkį ir trejopą meninę raišką? Siela visada lydi tai, kas autentiška, o autentiškumas – vienas universaliausių autoportreto bruožų visose kultūrose. Galų gale susimąsčiau: jei meno kūrinys yra veidrodis, tai kritiko interpretacija – savęs paties paieškos kitos asmenybės kūrinyje.

Nemanau, kad turime galios prisiliesti prie kito žmogaus dvasinių virsmų. Šie subtilūs vidiniai procesai dažniausiai apsaugoti gynybinių sienų. Ne visi mėgsta, kai jiems primetama kokia nors vertybių sistema, net jei ta sistema priklauso „aukštajam menui" ar „aukštajam mokslui". Nagrinėdami autoportre­tus, dėstome asmeninį po­žiūrį į tai, kaip menininkas išreiškia save. Galbūt šis procesas paskatins susimąstyti, kaip reiškiamės ir elgiamės mus supančioje visuomenėje. Kai esame nepatenkinti tuo, kas vyksta aplinkui, pravartu pažvelgti į save ir atitrūkti nuo diskusijų „menas niekam nereikalingas" arba „meno būtinai visiems reikia". Norime gerbti kitus, bet vis bandome nurodyti, kuriuo keliu jiems eiti. Arba puolame į kitą kraštutinumą, beviltiškai susitaikydami su vartotojiškais žmogaus poreikiais ar bandydami prie jų prisiderinti.
Žmogaus vidinė motyvacija priklauso nuo daugelio dalykų. Svarbiausi veiksniai, žinoma, tie patys – šeima, aplinka. Tačiau kartais dvasinis vangumas slepia pasikeitusius vidinius prioritetus ar neįgyvendintus poreikius. Užuot fokusavę regą į mus supančią aplinką, panagrinėkime savo vidinį autoportretą. Ar jis nulietas akvarele, ar nutapytas aliejumi? Ekspresyvus ir pastoziškas, o gal nespalvotas, apvestas tvirta ir uždara kontūro linija?