Julio Cortázar. Žaidžiame „klases“

Prieš 50 metų (1963 m.) buvo išleistas J. Cortásaro (1914–1984) romanas „Žaidžiame „klases".

Ištrauka



„Jeigu man reikėtų pasirinkti vieną kurią nors vieną iš savo knygų, turbūt pasirinkčiau ne ką kita, kaip romaną „Žaidžiame „klases“.
Iš J. Cortásaro pokalbio su Kubos žurnalo „Bohemia“ korespondentu Luisu Baezu 1976 m.

Tomis šeštojo dešimtmečio dienomis pradėjau aš jaustis tarytum suremtas tarp Magės ir nuojautos, jog turi įvykti kažkas nauja. Kvaila buvo maištauti prieš Magės pasaulį ir Rokamaduro pasaulį, kai viskas sakyte sakė, jog nebesijausiu laisvas, vos tik atgausiu nepriklausomybę. Veidmainys, kokių reta, aš negalėjau pakęsti, kad mane išduoda mano oda, mano kojos, malonumas, patiriamas su Mage, pastangos, darančios mane panašų į papūgą, pro narvelio virbus skaitančią Kierkegaardą, ir, man rodos, labiausiai negalėjau pakęsti, kad Magė nenumano esanti mano liudytoja ir kuo nuoširdžiausiai tiki mano absoliučia savi­kliova; betgi ne, mane varė neviltin mintis, jog niekad jau nebebūsiu taip arti laisvės, kaip anomis dienomis, kada jaučiausi įkalintas Magės pasaulyje, ir jog, trokšdamas išsivaduoti, kartu prisipažįstu pralaimėjęs. Slogu man darės, pagalvojus, jog niekas – nei sintetiniai smūgiai, nei manichėjiškos kovos tarp šviesos ir tamsos, nei kvailos nuvalkiotos dichotomijos – negalėjo pastūmėti manęs aukštyn Monparnaso stoties laiptais, kuriais tempė mane Magė, norėdama aplankyti Rokamadurą. Kam gi grumtis prieš visa tai, kas dedasi, kam stengtis viską išsiaiškinti, gilintis į tokias sąvokas, kaip tvarka ir netvarka, laisvė ir Rokamaduras, ar ne geriau daryti taip, kaip daro tasai, kuris snapučių vazonais nustato visą kiemą Kochabambos gatvėje? Ar ne geriau nugrimzti į kvailybės bedugnę, iš kur, atsirakinęs duris, išeitum į išvietę ar Alyvų darželį?
(...)

„Mano problema, kaip tau turbūt jau paaiškėjo iš romano „Žaidžiame „klases", bendrafilosofinė, tai prob­lema, apimanti dabartinę apmaudžią individų (ir ištisų tautų) padėtį ir ateities reikalavimus, tos ateities, kuri kada nors taps žmonijos istorijos kulminacija".
Iš J. Cortásaro 1969 m. atviro laiško rašytojui Roberto Fernández Retamar

Nenoriu rašyti apie Rokamadurą, bent jau šiandien; verčiau įsigilinti į save, nublokšti šalin viską, kas skiria mane nuo esmės. Paprastai visad galiausiai griebiuosi tos esmės, nors anaiptol nesu tikras, ar žinau, ką turiu galvoje, ir tada beregint pagauna į savo spąstus geometrija, kuris sakytum tvarko mūsų, vakariečių, gyvenimą: ašis, centras, būties prasmė, ompha­los* štai kaip vadinamos indoeuropiečių godos. Nei šis gyvenimas, kurį kartais bandau aprašyti, nei Paryžius, kuriame blaškausi it sudžiūvęs lapas, nebūtų regimas, jei nebūtų gyvas nerimas, jog laukia naujas susitikimas su substancija. Kiek žodžių, kiek vardų tai pačiai sumaiščiai pavadinti! Kartais tikinu save, jog kvailybė – tai trikampis, o aštuoniskart aštuoni lygu beprotybei arba šuniui. Kai glamonėju Magę, tą sutumėjusią miglą, mąstau, jog ne ką protingiau lipdyti iš duonos minkštimo lėles, kaip rašyti knygą, kurios niekad neparašysiu, arba savo gyvybe ginti žmonijos atpirkimo idėjas. Laikrodžio švytuoklė siūbuoja į šalis, ir aš vėl grįžtu prie raminamųjų kategorijų: nereikšminga lėlė, transcendentinė knyga, didvyriška mirtis. Išdėstau jas lygia greta pagal dydį: lėlė, knyga, didvyriškumas. Mąstau apie vertės hierarchijas, nuodugniai išstudijuotas Ortegos ir Šelerio: estetika, etika, tikėjimas. Tikėjimas, estetika, etika. Etika, tikėjimas, estetika. Lėlė, knyga. Mirtis, lėlė. Magė kutena mane liežuviu. Rokamaduras, etika, lėlė, Magė. Liežuvis, kutenimas, etika. (-116)

* Bamba (gr.).

Iš ispanų kalbos vertė Valdas Petrauskas

Kortasaras Ch. Žaidžiame „klases". – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1993. – P. 22–23.

Draugai