Daugybiškumai ir srautai – mugės patyrimo ribos

Esama renginių, kurių neįmanoma patirti kaip visumos – jie bet kokiam suvokėjui duoti vien fragmentiškai. Ir visai ne todėl, kad kiekvienas patiria iš savo perspektyvos – šitoks „subjektyvumas“ veikia dalyvaujant bet kokiam renginyje. Tačiau, skirtingai nuo kinematografinio, muzikinio, draminio spektaklio, kuris bent kaip duotis yra visiems vienas – nesvarbu, kad patiriamas skirtingai, – mugė, kaip duotis, nėra viena ir dėl to nė vieno negali būti patiriama kaip tokia.

 

Daivos Kairevičiūtės nuotrauka

 

Knygų mugė – tobulas postmodernistinio kūrinio įkūnijimas: jame reikšminis daugis niekada nesuvedamas į jokią vienovę, o reikšmė radikaliai atsiskiria nuo sąmonės bei intencijos – tiek kūrėjo, tiek suvokėjo. Ir ne vien dėl daugybinių erdvių – jų būna bet kokioje mugėje ir jas iš principo galima visas apeiti, vadinasi, patirti. Pirmiausia dėl daugybinių įvykių, kurie vyksta vienu metu ir nepasikartoja: knygų pristatymai, diskusijos, vieši skaitymai ir t. t. Visų jų vienovė – formali: apibrėžtas laikas ir erdvė. Vienovės nesuteikia net kasmet sugalvojama tema (šiemet ji pabrėžtinai konjunktūrinė, t. y. sukabinta su politinėmis, proginėmis aktualijomis: „700 eilučių laisvei“), kuri lieka tokia pat formali, t. y. nieko realiai nejungianti, nes atskiri šiai temai skirti stendai ar pristatymai, taip pat įvairūs atributai vienovės nesukuria. Užtat formali laiko ir erdvės vienovė suteikia galimybę cirkuliuoti tarp tų daugybių ir jas patirti kaip daugybes – fragmentiškai, taip pat didesniu ar mažesniu intensyvumu, nes skirtingu laiku judėjimo intensyvumai sustiprėja ar susilp­nėja, atsiradus didesnėms tuštumoms ar pauzėms. Srautai patiriami judančiais, besitrinančiais vienas į kitą kūnais, rečiau – žvilgsniu iš viršaus. O įvykiai patiriami tik kaip paskiri fragmentai, niekad vienu ypu kaip aibės.

Tad nėra prasmės aiškinti, kad bet koks Knygų mugės pristatymas – tik atsitiktinė fragmentų konfigūracija, nes kitokio nė negali būti. Jokia ap-žvalga kaip sinoptinis žvilgsnis čia neįmanoma.

Kas bijo mugės?

Ne kartą teko girdėti apsiskaičiusius žmones sakant, kad nekenčia mugės – to triukšmo, žmonių kiekio, trinties. Jie nežino, kad mugė funkcionuoja lyg organizmas: formaliai likdama ta pati, viduje nuolat keičiasi, mat joje esantys srautai tai suintensyvėja, erdvei susitraukiant, liekant mažai tarpų, tai išsiplečia – tiek, kad į pabaigą vakare gali pamatyti prie rūbinės stovinčią, į kampą pasirėmusią šiemet apdovanotą rašytoją, svajingai žiūrinčią į šviesų sukapotą tamsią erdvę už akvariuminio lango (apie ką ji galvoja? apie laikinai paliktas Australijos platybes?).

Suprantama, kodėl inteligentai nekenčia mugės: jiems nepatinka virsti anoniminiais srauto atomais. Tačiau šis naujas, retai išgyvenamas patyrimas (ypač lietuviams, neturintiems tikrų didmiesčių, metro, spūstis leidžiantiems tik individualiuose automobiliuose, blogiausiu atveju – viešajame transporte), kaip ir kitokie patirtiniai eksperimentai, suteikia naujų idėjų bei stebinių. Niekur kitur nepamatysi tokios socialinių santykių įvairovės, tokios individų santykio su publika įvairovės, tokios požiūrio į knygą, skaitymą, literatūrą įvairovės, tokio kalbėjimo bei savireprezentacijos būdų įvairovės. Ir viskas – toje daugybinėje daugiasrautėje intensyvumų vienovėje. Ne du, o daug vienoje.

Ne ištirpti sraute, bet patirti, ką reiškia būti srauto dalimi neprarandant individualumo, distancijos, taip pat ir kritinės. Ir tai nėra intelektualo privilegija: susitikimų salėse lankytojai nepaliauja kursuoti, jie nesielgia kaip klusnūs mokinukai, sėdintys nuo pamokos pradžios iki pertraukos. Tad niekur kitur, tik čia kūnų srautai susipina su idėjų srautais, kūnų judėjimas – su idėjų judėjimu ir veikia vienas kitą.

Fragmento poetika

Vis dažniau mugėje pristatoma kūrinių, kurių struktūra panaši į mugės struktūrą. Šiuolaikinio romano fragmentavimasis – jau seniai pastebimas reiškinys Vakaruose, iki šiol mus pasiekęs daugiau vertimų pavidalu (plg. Olgos Tokarczuk „Bėgūnai“). Bet štai jis pamažu atkeliauja ir į Lietuvą. Tiesa, romanuose fragmentiškumas – dažnai tik paviršinis efektas: net ir atsisakius vieno naratyvo, lieka arba fragmentus siejančios temos, sukabinančios juos į vieną vėrinį, tarkim, kelionė ar bendriau judėjimas (Akvilinos Cicėnaitės „Anglų kalbos žodynas“, tie patys „Bėgūnai“), arba teksto paviršiuje nematomi gilesni ryšiai, prieinami tik per analizę. Be to, vieni autoriai, atrodo, kovoja su fragmentiškumu, mėgina jį užmaskuoti, pvz.: Danutė Kalinauskaitė per pristatymą teisinosi, kodėl jos „Baltieji prieš juoduosius“ – ne novelių rinkinys, o romanas. Kiti, priešingai, jį maksimaliai išryškina pastūmėdami iki kraštutinumo, kaip Agnės Žagrakalytės, poetės ir prozininkės, neapibrėžto žanro knyga „Triukšmaujantys: katalikai“. Iš pristatymų aiškėja, kad ir vienos, ir kitos autorės stimulas rašyti – nuosavos giminės istorija. Tik ji pateikiama radikaliai skirtingai. D. Kalinauskaitė renkasi klasikinį realistinį pasakojimą, paskęstantį aprašymuose, kad ir su varijuojančia stilistika (pasak Dalios Satkauskytės, vienur – žemaitiško, kitur – biliūniško tipo pasakojimai). A. Žagrakalytė ją paslepia Vakarų Europos (ypač jos antrosios tėvynės – Belgijos) istorijoje, sutrupintoje į „faktų ir gandų korteles“. Prisistatydama tik kaip rengėja, o ne autorė, ji dėlioja surinktus „istorinio romano“ fragmentus į balto lapo, imituojančio ekraną, langelius, taip neva prisitaikydama prie šiuolaikinio internetinio „skrolinimo“, kuriuo užsiima laiko skaityti neturintis vartotojas (tik klausimas, kodėl jis turėtų pirkti knygas). Keista poetės (per)versija: nei eilėraščiai, nei pasakojimai – tekstiniai pranešimai, kurie įdomiausi ne egzotine informacija, o egzotiniu skambėjimu, pasukančiu informacinį kalbos veidrodėlį nuo išorinio pasaulio ir atgręžiančiu jį į pačią kalbą. Tik ar nebus tas informacijos ieškojimo, rinkimo (pasak A. Žagrakalytės, „interneto vengiant kaip gaisro“) ir dėliojimo į lenteles eksperimentas įdomesnis darbinėje, o ne skaitymo stadijoje? Kas lieka iš istorijos be mise en intrigue? Kiek ir kaip fragmentas suderinamas su intriga ir atitinkamai su įtampa, palaikančia skaitymo procesą? Internetiniams „skrolintojams“, į kuriuos orientavosi rašytoja, to nereikia, nes juos veda naujienų bei aktualijų alkis. O kas ves tokios knygos skaitytoją?

Fragmentiškumas jau atkeliavo ne tik į lietuviškus romanus, bet ir į akademinį, filosofinį diskursą. Ir vėlgi Vakaruose tai nėra jokia naujovė, pradedant Blaise’u Pascaliu, Friedrichu Nietzsche, baigiant Theodoru Adorno, kuriam tai galimybė per nepaklusnią detalę pasipriešinti totalizuojančiam ir uniformizuojančiam mąstymui ar estetinei logikai, siekti emancipacijos. Neaišku, ar būtent tokių, ar kitų tikslų siekė Gintautas Mažeikis, rašydamas knygą „Kritinė teorija ir kultūros politika“. Jis tik prisipažino, kad rašė šį veikalą pagal dodekafoninės muzikos logiką – atsisakydamas bet kokio harmonijos principo, suausdamas 12 skirtingų minties serijų, kaip 12 chromatinės gamos garsų, į tą patį tekstinį tinklą.

Moderavimo talentas: etatiniai ir neetatiniai

Knygų mugės pristatymai vis dažniau patikimi LRT dirbantiems kultūros žurnalistams ar šiaip viešumoje dažnai kalbančioms galvoms, matyt, įsivaizduojant, kad jie – geriausi klausinėtojai. Kai kurie atvejai pasiteisina (antai Ryčio Zemkausko – tikro klausinėjimo profesionalo, puikiai pristačiusio dviejų jauniklių knygas), kai kurie – deja, deja...

Blogiausia, kai moderatorė atrodo mažiausiai išmananti už visus esančius salėje ir išplėtusi akis bei pražiojusi burną klausosi leidėjo, besimėgaujančio visažinio mokytojo vaidmeniu. Pamiršęs, kad kalba ne eteryje itin heterogeniškai publikai – „brangiems radijo klausytojams“, o, tikėtina, praėjusiems filosofijos pradžiamokslį, jei jau atėjo į mugę pasiklausyti apie Søreną Kierkegaard’ą, „Hubris“ leidėjas imasi lyg gimnazijos mokinukams populiariai pasakoti Antikos filosofijos pagrindus – Parmenidas, Herak­litas, Platonas – o vėliau su tokiu pat daraktoriaus pasi­šventimu – kas yra biblinis Jobas. Kad įmanomas visai kitoks intelektualo santykis su auditorija, tenka įsitikinti tą pačią dieną toje pačioje salėje klausantis Platono „Įstatymų“ X knygos pristatymo. Čia moderatorius – ne naivi skambiai besijuokianti žurnalistė, o tikras klasikinės filosofijos bei teologijos specialistas, beje, irgi daug metų sodriu balsu bubenantis radijo eteryje, bet dėl to netapęs XIX a. tipo didaktu. Vytautui Ališauskui visada buvo artimesnė sokratiška laikysena: kai mokytojas nelaiko mokinių (nei klausytojų) kvailesniais už save, o juos ironiškai provokuoja, šiems lygiai taip pat ironiškai, bet kartu rimtai atsakinėjant į nebanalius klausimus. Priešingai nei S. Kierkegaard’o vertėja, pasakojusi neįtikėtinas turistines banalybes, kaip ieškojo namo, kuriame gyveno verstas autorius (nors jos buvo klausiama apie knygos pavadinimo „Pakartojimas“ vertimą, kurį, pasirodo, tiesiog nereflektuodama paėmė iš to paties visažinio leidėjo), Platono vertėjas Simonas Baliukonis demonstruoja profesionalų požiūrį į savo verstą filosofą, nenusileidžiantį kito komentatoriaus, jaunosios klasikų žvaigždės Viliaus Bartninko požiūriui.

Nors kai kuriais atvejais pristatymas, ypač kai jis tikrai pavykęs, gali padidinti knygos pirkimus, – taip nutiko su Tomo Vaisetos ir Valdemaro Klumbio knyga „Mažasis o: seksualumo kultūra sovietų Lietuvoje“, sulaukusia tiesiog anšlaginio susidomėjimo (mugės organizatoriai akivaizdžiai neįvertino lietuvių alkio seksualumui ir davė tokio dydžio salę, į kurią netilpo nė pusė norinčiųjų), po kurio buvo šluote iššluota iš „Baltų lankų“ lentynų. Tačiau tai nereiškia, kad nevykęs pristatymas būtinai sumažina pirkimus, kadangi į jį atėję klausytojai ir taip žino pirksiantys numatytą knygą. Taip, įtariu, nutiko su O. Tokarczuk „Jokūbo knygomis“. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla nesivargino paieškoti lenkų literatūros specialisto (-ės) nei sinchronu verčiančios geros vertėjos, skirtingai nuo daug įžvalgesnės „Apostrofos“ vadovės Gied­rės Kadžiulytės, suorganizavusios puikų Wisławos Szymborskos „33 eilėraščių“ pristatymą, vestą kultūros atašė Lenkijoje Rasos Rimickaitės. O. Tokarczuk leidėjai, matyt, nusprendė, kad pakaks daug, visur ir už visus čiauškančios Jūratės Čerškutės. Rezultatas: visų O. Tokarczuk knygų vertėjui Vyturiui Jaručiui mik­rofonas duotas tik vieną vienintelį kartą ir tik tam, kad užduotų klausimą ekrane tiesiogiai kalbančiai rašytojai. O knyga dėl ribotų ir vienodų klausimų buvo pristatyta taip, tarsi tai būtų ne romanas, o istorinis tyrimas, ir dar itin siaura tema – apie kažkokią judėjų sektą. Nors rašytoja iš pat pradžių prisipažino jaunystėje maniusi, kad rašydama turi išreikšti save, o vėliau ėmusi galvoti, jog savo rašymu gali keisti pasaulį, per tolesnį pokalbį taip ir liko neaišku, kaip ji šia 800 puslapių knyga ketina pakeisti pasaulį ir kodėl ja išvis turėtų domėtis lietuviai.

Luigi Pirandello romano „Vienas, nė vienas ir šimtas tūkstančių“ pristatymo dalyviai buvo gudresni – pirandelizmas įpareigoja! Pačios J. Čerškutės prisipažinimu, jie atsisakė atsakinėti į jos sugalvotus klausimus ir suformulavo jai savus. Pasielgė kaip tik­ri L. Pirandello personažai, išėję ieškoti Autoriaus. Ir gerai padarė, nes buvo įdomu klausytis – puiki proga dar sykį pamatyti, kad yra kompetentingų vertėjų (šįkart – Goda Bulybenko), gebančių ne tik versti, bet ir profesionaliai pasakoti apie autorius.

Bene keisčiausias pristatymas – Liutauro Degėsio esė knygos estradiniu pavadinimu „Viskas buvo ne taip“. Visi pristatinėtojai, moderatorė moteris (neįrašyta programoje) ir du vyrai – garsusis gydytojas Vytautas Kasiulevičius ir dainininkas Stano, išskyrus autorių, prisipažino darantys tai pirmą kartą gyvenime. Ir labai gerai, nes kaip tik dėl to, užuot užsiiminėję (savi)reprezentacija, jie čia ir dabar praktikavo neakademinį filosofavimą: kiekvienas labai skirtingai, bet kartu labai nuoširdžiai, lyg anoniminių alkoholikų klube (argi rašymas nėra sublimuota alkoholizmo forma?) samprotavo apie savo santykį su rašymu, požiūrį į komunikaciją, nesusikalbėjimą. Tokia praktika buvo geriausias būdas reklamuoti filosofines esė.

/ / /

Mugė nuolat keičiasi ne tik valandomis, dienomis, bet ir iš metų į metus. Galima tik padėkoti jos organizatoriams, kad III salėje nebeliko to baisaus triukšmo, kuris sklisdavo iš stendų (ypač muzikinių) ir trukdydavo 15min.lt forume girdėti net su mikrofonu kalbančiuosius. Taip pat kad rimtiems akademiniams leidiniams pristatyti paskirtos uždaros salės gretimame pastate. Tik štai leidyklos dar ne visada susipranta, kad ši daugybiškumų erdvė reikalauja ir kuo didesnės kalbančiųjų įvairovės, o ne vis tų pačių balsų. Kai jos tai supras, apsišvietusieji ar šviesos ieškantieji galės drąsiai eiti į mugę ir joje naršyti nesiskųsdami nei dėl triukšmo, nei dėl kalbančių galvų monotonijos, nei dėl kalbų banalumo.

Gylys Voiničius – ilgametis Vilniaus knygų mugės gerbėjas.