Daug skirtingų rinkimų rezultatų vertinimų, pasipiktinimo. Tačiau, nepaisant visokių skandaliukų, rinkimų rezultatai gana logiški ir prognozuoti. Naujajame Seime – gerai žinomos partijos, žinoma jų reputacija, matyti veidai. Na ir kas, kad kai kurie politikai ar jų reputacija daug kam labai nepatinka.  
Kai kas liko už borto. Bet ar pasigesime Seime valinskų, palaičių, baukučių. O Artūro Zuoko, Vladimiro Romanovo, Kristinos Brazauskienės, Gedimino Vagnoriaus, Vidmanto Žiemelio, Gintaro Son­gailos, Donaldos Mieželytės ir Žilvino Šilgalio (pastarasis labai gražiai pasirodė kažkokiame šokių „projekte“)?
Iš patekusių į Seimą gal tik „Drąsos kelią“ galima lyginti su ankstesnių laikų politikos „naujokais“, bet tas palyginimas nebus teisingas, nes akivaizdūs tos partijos prigimties skirtumai, kad ir nuo A. Valinsko projekto. Su „Drąsos kelio“ sąrašu į Seimą patekę politikai tikrai nešoks ir nedainuos įvairiuose TV projektuose.
Daug apie šį politikos naujadarą pasakyta tiesos ir netiesos, bet iš esmės visi jų atstovai pajėgūs ir nusiteikę dirbti. Tik neaišku, ar vienoje frakcijoje.
Pažiūrėkim į sąrašą partijų, nesurinkusių 1 ar 2 proc. balsų. Ką pozityvaus būtų sukūrusios Seime? Tam tikra prasme laisvai spręsdami rinkėjai parodė nemažą brandą: A. Zuokas tik minimaliai aplenkė A. Paleckį ir G. Vagnoriaus „krikščionis“. Nežiūrint, kokius lozungus skelbė ir ką žadėjo, visi „kraštutiniai“ nesurinko net 1 proc. balsų. Ateityje Maskvos draugai ir ES priešininkai turėtų suvienyti jėgas.
Niekas nenuneigs, kad vyko balsų pirkimas, vienų kandidatų „patempimas“, kitų „skandinimas“ neteisėtomis priemonėmis. Bet balsų pirkimas, nelegalios lėšos, negaliojantys biuleteniai (kai kuriose apylinkėse „negalioja“, „sugadinti“ ir t. t. 1 iš 10 biuletenių) yra mūsų demokratijos „norma“.
Ar verta stebėtis? Tai vyksta ne pirmą kartą ir tai iki šiol tenkino mūsų politinį elitą; kaip kitaip paaiškinti, kad nei prieš aštuonerius, nei prieš ketverius metus nebuvo padarytos jokios reikalingos įstatymų pataisos. Nesitiki, kad po šių rinkimų būtų padarytos įstatymų pataisos, neleidžiančios situacijai kartotis.
Balsavimas Seime parodė, kad tenkina ir nepakeičiamas VRK vadovas. Tiesa, nėra aišku, kiek pats Vaigauskas atsakingas už situaciją. Gali būti, kad jis niekuo dėtas, o apgailėtina situacija sukurta Lietuvos politikoje dominuojančių partijų valia.
Išlieka rizika, kad rinkimų skandalo kontekste Vaigauską gali pakeisti visiška marionetė, kaip atsitiko su ne viena kita valstybei svarbia institucija. Įvykių logika tai kaip ir pranašauja.
Jei galėtumėm įsivaizduoti, kad rinkimai vyksta nenaudojant jokių neteisėtų triukų, gal ir būtų Darbo partija gavusi 1 ar 2 proc. mažiau balsų. Greičiausiai tie keli procentai rinkėjų būtų balsavę už Socialdemokratų ar Tvarkos ir teisingumo partijas.
Subjektyviai vertinant, šie rinkimai vyko net korektiškiau nei ankstesni. Neteisėtų milijonų (dėl tų dalykų, regis, V. Uspaskichas iki šiol po teismus tampomas) beveik nesijautė. Rinkimų kampanija pasižymėjo ramybe ir blankumu. Tai konstatavo ne vienas politikos stebėtojas (nevarginsime nuorodomis).
Spalio 14-ąją esminis klausimas buvo ne būsimas Seimo politinis pasiskirstymas, nes iš anksto buvo aišku, kad ketverius metus valdžiusi koalicija praras turėtas pozicijas, kad išaugs opozicinių DP, SD, TT įtaka.
Spalio 14-osios įvykių centre buvo ne Seimo rinkimai, o referendumas, kurio tikslas buvo aiškus nuo pat jo iniciavimo momento. Referendumą Seime inicijavo ir už jį Seime balsavo atominės elektrinės projekto priešininkai, aiškiai žinodami baigtį. Šio ekonominio ir geopolitinio projekto sužlugdymas buvo tiesiog būtinas Rusijai. Veikta net tarptautiniu mastu. Pasitraukti iš projekto buvo „įtikinta“ Lenkija.
Referendumo rezultatus tokiais klausimais lemia tie, kas turi geresnius informacinio karo specialistus, daugiau lėšų vienai ar kitai nuomonei formuoti. Paprastas rinkėjas tokiais sudėtingais ir kompleksiniais klausimais neturi ir negali turėti autentiškos „savo“ nuomonės. Paprasto piliečio „nuomonė“ – tai atspindys to, ką jis skaito, girdi ir mato TV ekranuose. O ką jis matė, skaitė, girdėjo – niekam ne paslaptis. Žiniasklaida su mažomis išimtimis (kiek žmonių skaito, pvz., „Atgimimą“) kryptingai ir kvalifikuotai nuteikinėjo visuomenę. Suprantama, išnaudodama natūralias, pagrįstas baimes, abejones. Keletą mėnesių dar iki referendumo paskelbimo buvo plaunami smegenys, formuojama nuomonė. Labai svarbų vaidmenį vaidino taip vadinamas visuomeninis (tiksliau būtų sakyti A. Siaurusevičiaus globėjų) radijas ir televizija. Dar kartą patvirtinta, kad A. Siaurusevičiaus paskyrimas į tą visai valstybei reikšmingą poziciją tikrai pasiteisino, nežiūrint jo nuotykių skydinėje.
Tuo pat metu paaiškėjo, kad politinės jėgos, orientuotos į mūsų nepriklausomybės įtvirtinimą, neturi nei infrastruktūros (LRT „nepriklausoma"), nei lėšų, nei reikalingų gebėjimų. Vykstant VAE projekto informaciniam puolimui, galimi investuotojai sprendė įvairiausius formalius klausimus, viešiesiems ryšiams, aiškinimui ir propagandai neskirdami jokio dėmesio. Belieka nusistebėti japonų naivumu. Negi jie nežinojo, kur eina, į kieno interesus kėsinasi. O jei žinojo, tai kodėl nieko nedarė.
Tai, kad likus mėnesiui ar dviem iki referendumo bandyta ištaisyti padėtį, nieko pakeisti nebegalėjo. A. Čekuolis pasakė savo nuomonę (ir tai juokingai maža), bet kokios apimties reakcijos jis sulaukė...
Referendumo rezultatai yra pats rimčiausias perspėjimas dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės ateities. Nemaža piliečių dalis (nesvarbu, kad kryptingai nuteikta žiniasklaidos ir dažnu atveju net nesuprasdama, kas vyksta) balsavo prieš Lietuvos ekonominius ir geopolitinius interesus, balsavo už Rusiją ir jos įtakos Lietuvoje išsaugojimą.
Balsavimo rezultatai Seime būtų buvę tokie patys. Labai panašūs į tuos, kai buvo balsuojama dėl referendumo (žr. http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_sale.bals?p_bals_id=-14477). Aišku, nedraudžiama galvoti, kad tie, kas balsavo už referendumo paskelbimą, kažko nesuprato, siekė „atsiklausti tautos“.
Tokia situacija buvo kadenciją baigusiame Seime. Taip bus ir naujajame. Bet, jei kas nesutiks su tokia nuomone, gali galvoti, kad Socialdemokratų, Darbo, Tvarkos ir teisingumo partijos tebėra laisvos balsuodamos esminiais Rusijos interesus liečiančiais klausimais.
Referendumas organizuotas siekiant tautą paversti atpirkimo ožiu, norint nusikratyti politinės ir personalinės atsakomybės. Štai matote,  „Tauta nusprendė“! Negi galima negerbti savo Tautos valios?
Ši istorija – geriausia iliustracija to, kad mes jau negalime priimti sprendimų, prieštaraujančių Rusijos geopolitiniams interesams. Atominės elektrinės projekto sužlugdymas yra dėsningas Rusijos galimybių Lietuvoje patvirtinimas. Dabar ateis eilė ir suskystintų dujų terminalui, kuris kurį laiką buvo antrame plane. Visuomenės nuteikimas ir tam skirta propagandos kampanija jau pradėta, o politines tokio sprendimo prielaidas sukūrė rinkimų rezultatai. Greitai piliečiai „žinos“, koks brangus ir nereikalingas šis terminalas. Beveik toks pat nereikalingas, kaip ir atominė elektrinė. Galima net referendumą organizuoti...
Tačiau 34,09 proc. referendume balsavusių už VAE parodė, kad dar daug žmonių pajėgūs atsispirti dezinformavimo, kvailinimo bangai ir sąmoningai stovi savo valstybės interesų pusėje. Verta atkreipti dėmesį į faktą, kad tokių žmonių yra daugiau, nei balsavusių už konservatorius ir liberalus. Turėkim minty ir faktą, kad dalis rinkėjų referendumą sąmoningai boikotavo.
Iš esmės spalio 14-tą įrodyta, kad Rusija Lietuvoje turi didžiulių galimybių savo tikslų pasiekti. Galime tikėtis bet ko. Įvykęs referendumas parodė, kad jau įmanomas referendumas esminiais klausimais, net dėl Lietuvos narystės ES ar NATO. Aišku, būtų reikalingas paruošiamasis darbas, visuomenės „informavimas“ apie ES valdančius gėjus, pedofilus, musulmonų grėsmę, minaretus, kėsinimąsi į tautų tapatumą, globalistinės, kosmopolitinės imperijos kūrimą ir t. t. Egzistuoja visos sąlygos smegenims plauti. Klausimas, tik kiek laiko reikėtų rinkėjams apkvailinti?
Taigi, ponai...
Bet ne šiandien ir ne ryt bus daromi esminiai sprendimai dėl Lietuvos valstybingumo. Luktelkim. Jei dabartinės geopolitinės tendencijos išliks, jei ES vienaip ar kitaip transformuosis nusisukdama nuo mums mielo Europos užkampio, jei Europoje sumažės Jungtinių Valstijų (o tai –­ akivaizdi tendencija), istorija pasikartos. Iškilo grėsmė tapti marionetine valstybe, priklausančia neformaliam valdomų demokratijų blokui.
Grėsmė reali. Mums nepalankios tendencijos akivaizdžiai jaučiamos. Kaip ir prieš 70 metų, Lietuvos ateitis priklauso tik nuo geopolitinio konteksto. Mes jau nesame savarankiški politikos žaidėjai.
Skeptikai gali paklausti, o ar gali būti kitaip, juk Lietuva vykstant globaliems pokyčiams nieko nereiškia.
Artimų kaimynų pavyzdys rodo, kad gali. Suomija stato ir statys atomines elektrines ir niekas jai negali primesti savo valios ar referendumų. Bet gal jie kvaili, tie suomiai? Gal jiems nerūpi jų tautos ir jų vaikų, šalies, kurioje jie gyvena, ateitis. O gal jie nevertina vis populiarėjančių sugyvenimo su aplinka, darnios plėtros, atsinaujinančios energetikos idėjų. Keisti tie suomiai. Ketvirtajame dešimtmetyje taikos sąlygomis jie statė Manerheimo liniją, o dabar – atomines elektrines. Negi jie nežino, kad šalia esanti Rusija geromis sąlygomis gali teikti ir dujas, ir elektrą?
Lietuvoje kol kas viskas lieka, kaip ir buvę. Gera žinia, kad dalis lėšų, permokamų Rusijai už dujas ir elektrą, sugrįš Lietuvon dabartinei politikos ir visuomenės būklei palaikyti.