Gimiau ir gyvenau sovietiniais laikais, todėl dabar, mums, ten ir tada gyvenusiems, rodos, jau atitokus nuo ideologinės priespaudos, ima dusinti ir juokinti nuolatiniai ūbavimai, iš visų pusių kišamos klišės apie praėjusį ledynmetį.
Vytauto Lietuva – skaistykla, Smetonos tarpukaris – rojus, o tie 50 metų – tai jau nykus pragaras. Net įvardydami tik ką praėjusį laikotarpį, bijome jį pavadinti buvusiu lietuvišku tikriniu žodžiu „tarybinis“ – nusikopijavome tarptautinį „sovietinis“. Stiprybės semiamės – ir mūsų vaikai privalo semtis! – tik iš nugrimzdusios romantizuotos, istorikų ir rašytojų menkai iššifruotos istorijos, o vakarykštė diena visada dedama į standartinį rėmą ir vartojama dvimatėje, dvispalvėje plokštumoje. Na, kartais ją paįvairinant suplėkusio humoro krisleliu: žali žirneliai ir t. t., cha cha cha, už talonus, rezginėlėje, atsimenat...
Ir ką gi – dabar tuos žalius ir visokiausius auksinius žirnelius valgom šaukštais, atsiraugėdami tokiais kažkokiais dar nenustatytos kilmės pojūčiais – iš kur mes ir su kuo mes, ir kur mes toliau?! Nepilnavertiškumo ir neįvardytos kaltės nuosėdos vis labiau nugula kadaise nedovanotinai apnuodytą vargšo sovieticus pasąmonę kaip kalkės čainiko dugną.
Taip, tikra tiesa. Nebuvo ko valgyti ir kuo rengtis. Nebuvo kelionių į užsienį. Nebuvo sekso. Reikėjo gyventi iš pradžių su tėvais, o paskui su uošviene. Jeigu dirbai vienoj vietoj 40 metų, tuomet gaudavai butą. Į mokyklą reikėjo eiti su uniformomis. Reikėjo žiūrėti į Brežnevą televizoriuje.
Negalima buvo kalbėti to, ko nereikia, viešose vietose. Viešose vietose reikėjo kalbėti tai, ką reikia.
Kurti irgi reikėjo tai, ką reikia. Nors, kaip čia pasakius, pageidautina, na, pasirinktinai... Šioje vietoje reikėtų padaryti pauzę, prisiminti tuos, kas kūrė gūdžiais sovietiniais laikais. Tą ir aną, dešimtis ir šimtus kūrėjų. Kurie nieko nepaisydami dygo kaip grybai po lietaus neišsiblaivančioje cenzūros padangėje.
Šitas nepopuliarias mintis suaudrino buvusioje „Tiesos“ spaustuvėje, o dabar VDA galerijoje „Titanikas“ aptikta sovietinių laikų „bomba“ – Kosto Dereškevičiaus 1968–1987 metų tapyba.
Štai, gerbiamieji draugai, taip sakant, sovietinių laikų sugyventiniai ir palikuonys, įdėmiai žiūrėkite, giliai kvėpuokite ir aiškiai fiksuokite: štai juk akivaizdžiai 1971–1975–1979–1982...-aisiais egzistavo ir seksas, ir automobiliai, ir meilė, ir laisvė, ir netgi toks pats raudonas talonų komposteris troleibuse. Mes susitikdavome ir išsiskirdavome, jausdavome staigius troleibuso posūkius, matydavome žmonių veidus stotelėse už lango, lipdami į moskvičių taip gudriai pasilenkdavome, kad kitam būtų į ką pasižiūrėti, šokdami koją švelniai įstatydavome į partnerio tarpkojį, o užsienietiškas polietileninis maišelis rankoje tai jau siūbavo kaip brangiausias rankinukas. Ir žalioje pievoje, šviečiant saulei ar užslinkus tamsiam debesėliui, galima buvo laisvai gulėti ant pilvo susiliejus su pieva ir pasauliu, ištižus nuo šilumos ir svajonių.
O štai akivaizdžiausia sovietinių laikų laisvės apoteozė – Dereškevičiaus „Besiilsinti“ (1982). Moteris su užkilusiu sijonu guli aukštielninka žolėje. Niekieno nestebima, atsipalaidavusi, tik su savo dūzgiančiomis kaitroje mintimis – kažkur prie pat horizonto, kaip šieno kupeta lietuviškame peizaže – juk nematome nei jos veido, nei biusto. Mes, žiūrovai po 50–100–200 metų, iš arti įsispitrijame tik į moters ryžtingai viena ant kitos užmestas kojas, plikas, apvalias šlaunis ir vos ryškėjantį kelnaičių trikampį... Vakarų Europa, ir jokio ten brežnevinio sąstingio! Gal sovietinė dailė buvo laisvesnė nei kiti tuometiniai menai; gal ir dabar dailė sugeba pasakyti daugiau apie tai, kas buvo ir bus?
Būtų gerai „Besiilsinčią“ platinti atvirukuose – šalia mums nuodugniai peršamo čiurlioniško varpų gaudesio ne pro šalį išgirsti ir kitokią tautinę muziką bei tapatintis su ja.
2013-aisiais, jau trečiąjį nepriklausomybės dešimtmetį, kuriame kultūrai, kaip žinia, bus skirta pinigų mažiau nei kokiai kitai gyvenimo šakai (broliai grybai, savo darbais pasipriešinkim šitokios formos cenzūrai?), nepaisant blogų atmosferinių sąlygų, į šviesą išlįs daugybė dvasios ir materijos išpenėtų kūrinių. Knygos nebetilps knygynuose, dailės galerijos – senamiesčiuose, festivaliai lips vienas ant kito, daugybė filmų susimontuos, net baisu pasakyt, už kokią mažą sumą, spektakliai susivaidins be scenos ir net be režisieriaus, kultūros žiniasklaida sklaidysis net ir be skaitytojo, o muzika tai jau skambės kiekvieno galvoje be perstojo.
Taigi manykime, kad ir šituos, ir anuos Viešpaties metus kada nors kas nors vis tiek sugebės atvaizduoti. Kad mes neliksim neaprašyti, nenufotografuoti, nenutapyti, nenufilmuoti, nesuvaidinti, neatpažinti ir nesuprasti.