Justina Petrulionytė. Asmeniniai pastebėjimai iš Sverige (Tęsinys)

Visur gerai, namie geriausia.
                                    Liaudies išmintis

Švediškieji rytai

Ką žmogui reiškia namai? Saugumą? Turbūt tai tiksliausias žodis. Tuomet prakeiktai nesaugūs esam Švedijoj šį lapkritį.
Atsimenat, sakiau, kad švedai labai taisyklių laikosi. Tai va, taip smarkiai jų laikydamiesi per vargus gautą, pernuomotą studentišką kambarį iš mūsų atėmė. Toks paukšt švediška žuvim per skruostą. Kitus namus turėjom susirasti per savaitę. Upsaloje tai, kaip čia aiškiau pasakius, – vanduo. Neįmanoma!
Neįmanoma nusakyti ir tave apimančio jausmo. Atrodo, eitum liūdnai pasivaikščiot kur nors lietuje, bet, kaip tyčia, nelyja.
Žinau, kas sakoma tokiais atvejais: kurių galų važiuoji iš Lietuvos, o paskui skundiesi, kad sunku svetimoj šaly. Labai papras­ta –­­ (e)migrante savęs nelaikau. Manau, kad man negalima taikyti nei šios sąvokos, nei daugumos jų propaguojamo gyvenimo būdo. Turiu omeny tuos atvejus, kai išvažiuojama ir naudojamasi kieno nors kito sukurta saugia socialine sistema neprisidedant savo indėliu. Kurį, visų pirma, išvežei iš savo gimtinės. Aš tiesiog atvažiavau pasisemti žinių kitos šalies universitete. Nemaniau, kad be švedų kalbos mokymosi subtilybių ir ilgėliausių devynioliktojo amžiaus anglų romanų dar turėsiu reikalų ir su paprasčiausio stogo virš galvos paieškomis. Ir ne šiaip sau porą savaičių, bet visą laiką.
Vieta, kurioje dabar glaudžiamės – ketvirta (bet ne paskutinė) per tris mėnesius. Smagumėlis, ar ne? Laimė, kad nors čia galima keiktis, nes čia ne mano tėvynė... Šis nemažas nameliukas lengva švediška ranka bus netrukus nugriautas. Tad nelabai kam rūpi jo būklė. O ji tokia – auč. Penkiolikai dešimties kvadratinių metrų dydžio kambarių skirta viena vienintelė viryklė, o keturiolikoje jų gyvena maži barzdoti vyrai iš Pakistano ir Indijos. Nepalyginamai draugiškesni už švedus, nepalyginamai triukšmingesni ir nehigieniškesni. Penkioliktame gyvenam mes, du baltaveidžiai iš Lietuvos.
Ant pirštų galų kepu blynus savo liūdnoj keptuvėj, kol koks nors Juzefas, minkydamas pitą, pasakoja, kad universitete yra kambarėlis maldoms, kur jis lankosi kasdien. O virš viryklės ramiai sau kabo Ramadano kalendorius. Ir dar jis sako, kad mėgaujasi švediška šildymo sistema (nors pro mūsų langą pučia vėjas), nes Pakistane dažnai elektros (dėl to ir šildymo) nebūna, ir dar sako, kad nesupranta, kodėl šią šaunią vietą nugriaus. Mėginu Juzefui prieš­tarauti, mesdama tokius pavyzdžius kaip lipnia juostele suklijuoti langai, svyrančios sienos ar nuolat visur skraidžiojantys įkyrūs vabalėliai, bet, pabandžiusi įsivaizduoti, kaip jie, pakistaniečiai ir indai, iš tiesų gyvena savo šalyse, nutylu. Gal mano įsivaizdavimas stereotipinis, bet šiuo atveju jis tampa argumentu.
Viskas lyg ir būtų pakenčiama, nes šioje vietoje mes praleisim tik mėnesį, bet tada Juzefas ima kalbėti apie amerikiečius, šaudančius musulmoniukus, ir aš pasijaučiu šiek tiek nejaukiai, šiek tiek ne Švedijoj.
Upsaloje yra didžiulė mečetė, prieš kurią kauniškė atrodo kaip mažas Juzefo maldų kambarėlis. Taip, musulmonų balsas girdimas visur. Gali būti, kad greit ir Švedijoje jis bus girdimas pirmine šio žodžio prasme. Sako, Švedijos pietuose esančiame Geteborgo mieste siekiama oficialios teisės muedzinams šaukti tikinčiuosius maldai iš mečetės minareto. Tai yra, penkis kartus per dieną leisti keistus gerklinius garsus, kurie būtų girdimi visai apylinkei. Žinoma, tik nemusulmonas tą šauksmą įvardytų kaip aš. Pabunda koks nors Anderssonas savo IKEA lovoj, o aplink kažkas šūkauja lyg Turkijos vidury. Nieko tokio? Na gal, tik kiek keista.
Palaužė švedus musulmonai, tokia mano nuomonė. Kaip ir prancūzus, vokiečius, anglus etc. Nors, galima sakyti, pastaruoju metu Skandinavijoje jaučiamas tam tikras pasipriešinimas imigrantams. 1988-aisiais susikūrusios nacionalistinės, socialistinės Švedų demokratų partijos pasisakymai Parlamente, kaip minėjo Johanna, kartais ypač radikalūs –­ kaip kad išvyti visus kitataučius, ypač musulmonus, iš Švedijos (primena įvykius Utiojos saloje, bent jau man). Žmonės ėmė svarstyti, kas tada dirbs valytojais švedams ir kas kebabus, be kurių dažnas europietis jau nebeįsivaizduoja savo valgiaraščio, susuks?
Arba dar gražiau: švedų naujienų portalas „Expressen“ visai neseniai paviešino 2010-aisiais filmuotą vaizdo įrašą, kuriame trys minėtos partijos nariai svaido rasistinius komentarus į neblaivų tamsiaodį vyrą gatvėje. Labiausiai pasižymėjo finansų atstovas Erikas Almqvistas, pro dantis košiantis tokius žodžius kaip „juodukas“ ir „šiknius“ (arba tiesiog „cunt“), o pro šalį ėjusią ir įsijautusius vyrukus drausminti ėmusią merginą pakrikštijęs „maža kekše“. Spaudai konstatavus tikrąjį švedų demokratų veidą susimąsčiau: nejaugi visa tai, ką rašiau anksčiau apie švediškąją toleranciją, yra melas? Turbūt ne melas. Tiesiog kiekviena šalis turi savo gražulių. Deja.
Na ir paskutinis pavyzdys. Iki 2011-ųjų ne europiečiai, stojantys į Švedijos aukštąsias mokyklas, gaudavo paramą. O kur dar nemokamas mokslas. Daugybė jaunų žmonių atvažiuodavo iš Rytų to paskatinti, pusę metų nereguliariai pasivaidendavo paskaitose ir toliau sau laimingai gyvendavo kažkur Europos vidury, turėdami ir legalią teisę, ir legalias pajamas. Švedai turbūt tą perprato ir dabar tokių sąlygų joks Muhmedas nebeturi. Klausiat, kaip mes? Taigi mes iš Europos Sąjungos!..

Mokslo šaknys saldžios

Pats laikas šiek tiek papasakoti apie aukštąjį mokslą, atvedusį mane į Švediją. Taigi mane, literatūrologijos magistrantę, šilčiausiai priėmė turbūt vienas mažiausių Stokholmo universiteto departamentų – Baltų, germanų ir finų kalbų katedra. Nenustebau, kad baltų skyrelyje dominuoja ta pati latviešu valoda, bet lietuviškai čia su manimi taip pat šneka. Ir Škėmą tyrinėja. Atvirkščiai nei Lietuvoje, galiu blaškytis po kokius tik noriu kursus ir niekas jų neuždaro dėl nepakankamo studentų skaičiaus. Mano nuomone, čia mažiau biurokratizmo nei Lietuvoje, o mokslininkai turi daugiau galimybių. Studentų motyvacija Švedijos universitetuose apskritai mane pasiutėliškai stebina, džiugina ir piktina vienu metu. Tuoj paaiškinsiu, kodėl.
Aš gera studentė. Esu laiminga, nes baigdama mokyklą jau žinojau, ko noriu. Vis dar jaučiuosi savo vietoje ir tikiu perspektyviais žmonėmis, ne specialybėmis. Piktai nužvelgiu visus, kurie rimtu veidu klausia, kodėl pasirinkau literatūrą, o ne žurnalistiką, nes „va ten tai jau įdomu, o ką gali dirbti ir, svarbiausia, – kiek gali uždirbt pabaigęs tavo mokslus?“ Stop stop, kaip sako viena mano draugė, kodėl vadybos studentų niekas to neklausia? Linkstu prie to, kad Lietuvoje trūksta tikros jaunų žmonių motyvacijos renkantis studijas ir mokantis. Ji arba apsimestinė (dauguma taip daro), arba priverstinė (tėvų ar senelių įtaka). Ir dar tas kvailas įsitikinimas, kad pabaigęs mokyklą privalai stoti į universitetą... Todėl man ir juokinga, kai prieš kokius nors atsiskaitymus imama dejuoti iš baimės ar piktintis dėstytoju. Jei tu ne savo vietoj, tai, žinoma, mieliau televizorių žiūrėsi, negu skaitysi apie kažkokias naratyvo fokusuotes. Ir dar angliškai!
Stokholmo universitete mokosi virš šešiasdešimt tūkstančių studentų ir jie, regis, iš tiesų labiau propaguoja studijavimą, o ne studentavimą. Sėdi, tupi, gulinėja visuose universiteto kampuose tarp knygų ir kompiuterių visomis savaitės dienomis ir valandomis. Neskuba namo. Žinoma, aš sutikau labai mažą procentą Stokholmo studentų, bet paklausykit, kas jį sudaro. Pavyzdžiui, kursą apie fikcijos teoriją su manimi ir literatūros studijoms įprastu būreliu merginų lanko trys pensinio amžiaus ir du jaunesni vyrai. Vienas jų – keturiasdešimties metų darbo patirtį turintis bibliotekininkas, už rankovės užsikišęs mielą visų pamirštą medžiaginę languotą nosinaitę, o kai ką nors svarbaus nori pasibraukti konspektuose, naudojasi liniuote. Dėl įvairovės paminėsiu, kad kabinete sėdi juodaodė, musulmonė, žydė, lesbietė, sibirietė... Per diskusiją apie „Nortangerio abatiją“ dėstytoja turi reguliuoti rankų mišką, kad vienas per kitą nekalbėtų. Tada prisimenu savo vargšes dėstytojas Lietuvoje, kurioms tenka traukti žodį po žodžio iš krūvos lituanisčių. Ir dar pensininkus, kuriuos galiu susieti tik su tomis pačiomis vargšėmis bobutėmis troleibusuose. Et.

Kiti nuotykiai

Čia dar keletas dalykų, už kurių užkliuvo mano akis ir širdis Švedijoje. Manau, jie puikiai padės jei ne tašką, tai bent daugtaškį šiame pasakojime.
1. Švedijoje dominuoja protestantizmas. Mano nuomone, jaukesnis, artimesnis paprastam žmogui. Tai žavi, bet kadangi bent jau formaliai esu iš katalikų šalies, mane stebina, kad: jų bažnyčioje gali paaukoti pinigų banko kortele (užrašas prie aparato kviečia: „Make a donation!“); nusipirkti mėtinių pastilių, ant kurių dėžutės puikuojasi saldainiuką į viršų iškėlęs Jėzus („Messiah Mints: save your breath! They’re sacrelicious!“), arba užrašų knygelę, kurios kiekviename lapelyje, Jėzaus fone, klausiama: „What would Jesus do?“; šalia altoriaus įrengtas atviras vaikų kambarys su žaislais, kėdutėmis ir spalvotais pieštukais. Dvasinio vadovo, arba pastoriaus, poziciją gali užimti ir moteris. Ir jiems nereikia laikytis celibato!
2. Turėti lytinių santykių su gyvūnu Švedijoje – legalu, jei tik jis nenukenčia. Susilaikau nuo komentarų.
3. Visi važinėja dviračiais ir traukiniais, o ne pasipūtėliškai po vieną mašinose. (Net ir į mokyklą 12 klasėj.) Dirbti Stokholme, bet gyventi tolokai už jo – įprasta, dėl to daugybė žmonių kasdien traukiniu važiuoja bent šimtą kilometrų. Kelionės metu skaito knygas, o tai mane asmeniškai labai džiugina (kažkas juk minėjo, kad Lietuvoje nėra kur važiuoti, dėl to nėra kada skaityti, tiesa?). Žmonės, įveikiantys didelius atstumus, turi po du dviračius –­ vieną parkuoja prie namų stoties, kitą –­ prie Stokholmo. Ir nesvarbu, ar žmonės su kostiumais, ar su aukštakulniais, ar pensininkai.
4. Švedų kalbos paskaitose esame mokomi tokių frazių kaip: „kasdien trečią valandą aš rūkau cigaretę“, „man skauda galvą, nes vakar buvau alaus vakarėlyje“. Kiek pamenu, nei rusų, nei anglų, nei latvių, nei lotynų dėstytojai šių frazių nemokė. Turbūt patys nemokėjo.
Ką visu tuo noriu pasakyti? Švedui nelabai rūpi, ar padoru Jėzų pasitelkti reklamai, su kuo tu miegi, kokį automobilį vairuoji, ar vakar mokeisi, ar gėrei. Tavo laisvė, tavo gyvenimas. Tai atpalaiduoja. Bet tik iki tam tikro lygmens. Nes švedui nelabai rūpi, ar tu vidury žiemos turi kur gyventi, ar ne, ar reiktų svečiams pasiūlyti pyrago, ar geriau sau ramiai jį sukramtyti už kampo. Tavo problemos, tavo rūpesčiai.
Su tokiu dvilypumu susiduriu kasdien. Čia gali eiti gatve raudonai pasidažęs lūpas, nors tavo barzda ir iki kelių, bet jei tau prireiks paprasčiausios žmogiškos pagalbos ir ji nebus numatyta Švedijos Konstitucijoj, mano manymu, vargu ar jos sulauksi. Niekad nebuvau Londone, nežinau, kaip ten yra iš tikrųjų, bet nesutinku su tais, kurie sako, kad lietuviai lietuviams akis kabina, ypač svetur. Čia mums padėjo visi, pirmiausia lietuviai, bet tik ne švedai. Ir aš vėl prisimenu mažą sakinį iš didelės knygos –­ padėk savo artimui. Skaudžiom aplinkybėm, bet mes jį išmokom.
Todėl ryt atsikelsiu, keturiom transporto priemonėm važiuosiu nuo namų Upsaloje iki Stokholmo universiteto, užeisiu į kabinetą, kuriame prasideda naujas švedų literatūros kursas, ir prisistatydama pabrėšiu, kad aš iš Lietuvos. Nenusiminsiu, jei vėl teks taisyti visų įsitikinimus, kad tai Ryga, ar atsakyti, kokia kalba mes kalbam. O žinot kodėl?
Todėl, kad po mėnesio grįšiu namo, kur viskas lietuviška, suprantama ir viskas mano.