Apsiniaukusį šeštadienio rytą skubėjau į „Keistuolių" teatrą. Čia buvo rodomas spektaklis vaikams (nuo 6 m.) „Kai aš mažas buvau" (rež. Vaidotas Žitkus). Prisipažinsiu, nepamenu kada pastarajį kartą buvau spektaklyje vaikams, tad renginio ir nekantriai laukiau, ir ramybės nedavė mintis, kaip reiktų kalbėti apie tokį teatrą, kokių kriterijų laikytis ir pan. Visgi ne vaikams skirtų spektaklių esu matęs daugiau, taip atsiranda ir veikia tam tikras kontekstas, lyginimas, o su mažiesiems skirta kūryba esu minimaliai susipažinęs. Kaip ten bebūtų šeštadienį patraukiau į teatrą. Nors rytas ir buvo apsiniaukęs, o gatvėse slidu po tik ką spėjusio ištirpti pirmojo sniego, bendrą nuotaiką praskaidrino spalvingas ir įtraukiantis naujas keistuolių spektaklis.

Vaidinime žiūrovai supažindinami su skirtingais vaikystės prisiminimais. Visus trumpus etiudus ir istorijas vienijanti tema - skirtingos problemos, su kuriomis vaikai susiduria augant. Slapčia vis bandant parodyti, kaip vieni ar kiti mažųjų poelgiai ir priimti sprendimai keičia jų aplinką. Kartas nuo karto subtiliai atsiskleidžiamas ir vaiko gebėjimas pasikeisti. Manau, labai pasiteisino pasirinkta dienoraščio metafora, kuriame, vieno iš aktorių žodžiais, galima įrašyti ne tik slapčiausias mintis, troškimus, išgyvenimus, piešti norus ir svajones, bet ir juos, praėjus kiek laiko, ne tik prisiminti, o ir keisti.