Daugiau nuotraukų - Literatūros ir meno Facebook puslapyje

Pirmasis sniegas Lietuvoje, ledine marška užklojęs kitoje lango pusėje šmirinėjantį gyvenimą, nubloškia mintis į už tūkstančių kilometrų esantį Nepalą. Akimirksniu išnyksta iki skausmo pažįstamos šalčio lūpų nubučiuotos tvoros, nebylūs pastatai, apsnigtos gatvės ir medžiai. Prieš akis iškyla dantytos, dangų perdreskiančios Himalajų viršūnės, kurios tartum iš beribio kamino išspjauna tirštą debesų paklodę. Greitai nebelieka ribos tarp kalnų ir dangaus. Visa – vienas migloje paskendęs pasaulis, apie kurio egzistavimą galima tik neaiškiai nutuokti.

Dikensiškos Kalėdų praeities dvasios esu nubloškiamas į 2800 m aukštyje esančią trobelę Himalajuose. Lauke, rodosi, lyg didžiausias mūšis vyksta: vėjas ašutiniais botagais čaižo vienišų praeivių veidus, lietus kėsinasi užtvenkti ežerus kiekvienoje kūno poroje, o pavieniai medžiai, nunarinę savo šakas, nuolankiai laukia bet kokios pabaigos. Sėdime aplink didžiulį spragsintį pečių, kurio liepsna tampa vienintele šviesa. Penketas nepaliečių iš rankų į rankas siuntinėja nė metų neturintį bamblį. Šis abejingai žvelgia į besišypsančius didelius žmones ir vis labiau markstosi. Tuo metu viena moteris skuta bulves ir gamina man vakarienę – kvailam, sustipusiam nuo šalčio turistui, kurį šie žmonės pakvietė pasišildyti. Moters veidą vagoja daugybė raukšlių, atrodo, lyg kas būtų nusausinęs didžiulę upės vagą su visais intakais ir palikęs ateities kartografams. Kiekvienas veido centimetras pasakoja istorijas, kurias aš pats mintyse ir sugalvoju, prikabinu veikėjus, vietas, aprengiu juos vaizduotės apdarais ir apgyvendinu ant kalno šlaito.

Tokiais atvejais prisimenu vaikystėje skaitytų Jacko Londono knygų veikėjus: stiprius, ištvermingus aukso ieškotojus, klampojančius per sniegą, brendančius per ledinį Klondaiką. Turbūt tai mane ir atvijo į kalnus: ieškoti pamestų vaikystės herojų ir nusipurtyti nuo savęs filisterio tapatybę, kuri visada atrodė lyg šlykštus saprofitas, vis labiau apraizgantis kūną ir mintis, išsiurbiantis mano gyvastį ir paliekantis tik subliuškusį kiautą. Kalnai – mano manifestas. Tikslas – išbandyti dar vieną buvimo būdą ir surinkti savo išblaškytas prisiminimų flotiles, tyliai dingstančias už šuoliais lekiančio horizonto.

 

Kylant aukščiau, sniego pusnys vis gilėja. Nepaliečiai mojuoja kastuvais, stengdamiesi atkasti savo nedideles trobeles. Tolumoje lyg prievaizdas stūkso Anapurna II ir tyliai šaiposi iš šitų kont­rastų. Kalnuose nori nenori pradeda atakuoti mintys apie amžinybę, didybę ir gyvenimo prasmę. Bet čia tik mes, maži žmogučiai, tokie komplikuoti. Himalajai tik gūžteli savo 50 milijonų metų senumo pečiais, nusipurto sniego apsiaustą ir toliau stojiškai ramsto nuo šalčio pamėlusį dangų. Kartais esu taip arti kalno, kad, norėdamas pamatyti jį visą nuo apačios iki viršaus, turiu nuleisti galvą, o tada atlošti atgal, žvilgsniu slysdamas aukštyn atšiauriomis keteromis, ropdamas iki pat išretėjusiame ore styrančių šlaitų. Nenoriu pamiršti nieko: įrašau į atminties saugyklas kiekvieną kontūrą, neklusnią liniją, kiekvieną nelygumą glostau akimis po tūkstantį kartų – kad tik niekas neprasprūstų. Tada į šį peizažą įkomponuoju save, lyg chameleonas supanašėju su akmeniniais šlaitais, visu kūnu išgyvenu stingdantį šaltį, išsitraukiu iš užmaršties savo atšiaurų būdą, ir tampame vienos dėlionės dalimi. Jaučiu, kad mane galėtų išpjauti pirmas pasitaikęs peilis, bet atkakliai priešinuosi sugrįžti, užsikloju sniegu, ištirpstu tik, kad niekas neatsimintų. Ir vis dėlto aš čia tik įsibrovėlis.

 Apačioje vykstanti tuštybės mugė kartais suerzina kalnus. Tolumoje pasigirsta gaudesys, pakėlęs galvą, pamatau, kaip į orą pakyla sniego sūkuriai ir griaudėdamas sniegas nugarma žemėn. Dievų rūstybė visada šalia. Norėdamas jos išvengti, keliuosi anksti ryte, kai saulė dar tik tingiai kyla, o visas sniegas sušalęs, – eini juo ir neįklimpsti. Nepraėjus nė kelioms valandoms sniegas pradeda težti, koja kartais susminga iki kelio ir prasideda nuošliaužų metas. Kartais kokia nuošliauža pastoja kelią, išsikėtoja keliasdešimt metrų lyg koks peraugęs vikšras ir tada suprantu, kad kalnai humoro jausmo neturi. Užbertų ir turbūt iki kito pavasario niekas nerastų. Bet juk už manęs stovi J. Londono dvasia, persiritu per lavinos liekanas ir einu toliau, jausdamas virš galvos iškeltus snieguotus vėzdus.

Dienos pabaigoje nugara ir kojos pradeda groti nuovargio sonatas, tačiau viduje visuomet tvyro pasididžiavimo jausmas: kad štai aš, bernas, augintas Lietuvos pievose ir miškuose, išsiruošiau į trijų savaičių treką kalnuose. Mokyklos laikais kalnai atrodė paslaptinga vieta, prieinama tik saujelei išrinktųjų, apie kurių ištvermę ir drąsą skaitydavau knygose.

Nepalo vaikai pripratę, jog einant į mokyklą reikės perlipti ne vieną keterą. Ir jie, ir aš einame su kuprinėmis ant pečių – tik maniškė didesnė. Atmintyje šmėsteli ir mano kelias į mokyklą: iš kiemo suki į dešinę, eini šimtą dvidešimt metrų, tada suki į kairę, eini kokius du šimtus metrų, tada vėl į kairę, pereini pagrindinį kelią, dar trys šimtai metrų ir mokykla. Dabar tai atrodo tolimas miražas, neaišku, ar kada nors išvis egzistavęs ir kurio realumo nėra kaip patvirtinti.

Filippo de Fillipi kalnų didybę ir atšiaurumą kadaise apibūdino kaip vienatvės pasaulį: „Virš slėnio tvyrodavo mirtina tyla nenusakomu sunkumu prislegianti mūsų sielas. Visame pasaulyje nėra kitos tokios vietos, kur žmogus pasijustų toks vienišas, toks izoliuotas, toks visiškai Gamtos nepaisomas, taip neįstengiantis užmegzti su ja kokio nors bendrumo.“

Vienatvė kalnuose yra visai kitokia, negu patiriame sėdėdami tarp keturių kambario sienų ar besiblaškydami pilkomis miesto gatvėmis tarp tolyn nuo savęs stumiančių veidų, šermukšnio lazda apsibrėžusių savo buvimo koordinačių plokštumoje ribas. Tačiau net ir tokiomis sąlygomis niekas nekvestionuoja tavo galimybės būti šito vyksmo dalimi. Kalnuose tu esi svetimkūnis, atsitiktinis užklydėlis, menkas vabalas, besitaikantis sumenkinti rūsčius milžinus, dantytomis karūnomis ginančius savo pasaulį.

Kalnais žavėtis pradėta ne taip ir seniai – maždaug prieš porą šimtmečių. Iki pat XVIII a. kalnai buvo laikomi gamtos klaida, visiškai nenaudinga vieta, kuri išdarko peizažą ir atima iš ūkininkų derlingas lygumas. Kalnai asocijavosi su neįžengiamumu, besislapstančiais nusikaltėliais, vilkais ir meškomis, nenuspėjamu oru bei atšiauriomis sąlygomis. Tų laikų žmogus į kalnus žiūrėjo pragmatiškai. Ir tik XIX a. kalnai tapo kultu, suklestėjo alpinizmas, kol galiausiai į viršūnes dairytis pradėjo visi kas netingi. Turistų užtvindytuose, kadaise atokiuose kraštuose, lyg mitas subliūkšta J. Londono tyrinėtojo dvasia. Tačiau čia jų ne tiek ir daug: kartais valandų valandas nesutinku jokio žmogaus. Tik tada pajuntu, kad esu ten, kur turėčiau būti. Vienatvė tampa ne įkyriu balastu, o geriausiu draugu, padedančiu prakalbinti kalnus, susilieti su jais ir būti gamtos dalimi. Priimu tai kaip dar vieną galimą realybės interpretaciją, kuri tą akimirką atlaiko visus savojo realumo patikrinimus. Tampu šalčiu, sniegu, uolėtu šlaitu ir kūnas nugrimzta į malonią nebūtį.

Gyvenimas Manange tarytum sustojęs: baltos cukraus vatos pusnys užsikabaroja iki pat pastatų antro aukšto langų, nupudruoja stogus, tvoras ir kiemus. Lyg siauri kapiliarai kaimelį išvagoja žmonių praminti takai, kuriuose kartais tenka prasilenkti su nedideliais arkliukais, besiganančiais šitoje baltoje tyloje, abejingai stebinčiais nagais į pavasarį besikabinančią aplinką. Nepaliečiai šmirinėja po savo kiemus su pūkinėmis striukėmis, basas kojas įsispyrę į atviras šlepetes, tuo tarsi pareikšdami, kas čia yra tikrieji šeimininkai. Nepasiilgau aš jų basų kojų ir šypsančių veidų, anei namų sienų – kiekvienas kalnų kaimelis suerzina. Atrodo, kad tai nežinia iš kur atsiradęs erdvės pertrūkis, pabėręs civilizacijos ir uzurpavęs milijonus metų pilnais plaučiais kvėpavusį kraštą. Tada vėl grįžtu į atviras erdves, kur neegzistuoja niekas, tik ši akimirka, kur Himalajai ir aš tampam vieno vyksmo dalimi.

Lyg kadrai kine pasipila pro šalį lekiantys vaizdai, nušuoliuoja sekundės, dienos, mėnesiai, nužirglioja žmonės, vietos, pastatai, laiko juostos, šaltį keičia karštis, o karštį vėl šaltis. Pasaulis mainosi, tampa tai vaizdu, tai garsu, bet niekada nebūna visas iš karto. Pulsuojanti kelių milijardų metų senumo orgazmu, žemė išspjauna iš savęs vaikišką dėlionę primenančią kelionę ir įsviedžia atgal į vaikystės kambarį. Himalajų nėra, o gal niekada ir nebuvo. Iš kur sėdėdamas tarp keturių sienų žinau, kad jie egzistuoja? Šaltis išdabina langus gėlėmis ir tyliai galanda savo dantis į sustirusį sausio mėnesį. Šią akimirką viskas atrodo tik padriki taškai laiko voratinklyje.