Jūs girdėjote naujienas: Davidas Lynchas po 25-erių metų pertraukos atgaivina „Tvin Pyksą" – įtakingiausią serialą televizijos is­­torijoje, parodžiusį, kad menas ir televizija gali eiti išvien. 2016 m. bus naujas sezonas. Mums džiaugtis lyg ir derėtų santūriai: Lietuvos televizijos jo vis tiek nerodys, bent jau ne kartu su pasauline premjera. Serialo peržiūrėti interneto platformose taip pat nepavyks – nebent būsite JAV ar Britanijoje. Bet vis tiek žiūrėsime. Kaip? Atsakymą žinote. Ir taip darote, nes kitų variantų Lietuvoje šiuo metu nėra.

Nuo „Simpsonų" iki „Sopranų", nuo „Šerloko" iki „Bręstančio blogio" – TV serialai yra atskiras kino meno žanras, tapęs popkultūros ir modernaus gyvenimo būdo dalimi. Laikas, kai serialai buvo filmų jaunesnieji broliai, tapo istorija. Dabar serialai filmus dažnai lenkia – tiek savo trukme (viena serija kartais trunka iki valandos. O jų per sezoną – 10 ir daugiau), tiek keliamu ažiotažu. Į filmą, kad ir koks pasaulį keičiantis jis būtų, nueini, išeini iš kino salės ir padedi tašką. Su serialu gyveni: dienas skaičiuoji ne nuo ryto iki vakaro, o nuo vienos serijos iki kitos. Gyvenimas tampa tuo, ką matai seriale. Tai, kas vyksta tuo pilku laiku, kai nežiūri, –­ tik kaina, kurią turi sumokėti, kad vėl gautum dozę.

Visai kaip narkotikai, tarptautiniai serialai Lietuvoje prieinami vienu bū­du: nelegaliai. Lietuviškos televizijos rodo keletą jų, bet žiūrėti norimą serialą televizijos programų tinklelių sudarytojų numatytu laiku (t. y. kada nors po dešimtos, nors tu nori – ryte, vakare ir pietaujant) ir girdėti lietuvišką visų aktorių įgarsinimą vienu ir tuo pačiu balsu yra tas pats kaip klausytis muzikos per telefono garsiakalbius: groja, bet nedžiugina.

Galima eiti į internetines parduotuves ir pirkti viso sezono DVD, bet gyvenant laiku, kai vakar dienos įvykiai jau yra pasenę, niekas nenori laukti, kol baigsis sezonas ir bus išleistas DVD. Juolab kad jūsų kompiuteryje turbūt jau nėra kur DVD diską įdėti. Žiūrėti vietinius serialus? Alternatyva „Nameliui prerijose", bet ne daugiau. Žiūrėti tarptautinius serialus per skaitmeninės kabelinės televizijos užsienio kanalus? Turbūt patraukliausias variantas, bet vėlgi – ne visi serialai dabar rodomi („Tvin Pykso" iš naujo peržiūrėti nepavyks) ir ne visi namuose turi televizorius. Siųstis iš legalių šaltinių, kaip „iTunes" ar „Amazon", ar stryminti (žiūrėti internete) legaliuose tinklalapiuose? „Atsiprašome, šiuo metu mūsų turinys jūsų šalyje neprieinamas."

Tad žmogus, gyvenantis Lietuvoje, turintis greičiausią internetą Europoje, bet daugybę teisinių apribojimų norint naudotis legaliomis jo paslaugomis, renkasi būdą, kuris yra patogiausias, nieko nekainuojantis ir, paradoksalu, vienintelis: siunčiasi serialus iš nelegalių torentų tinklalapių. Ten naujos serijos atsiranda vos kelios minutės po premjeros, o vaizdo kokybė – be priekaištų. Bėda tik viena, bet esminė: serialų kūrėjai iš tokių žiūrovų negauna nė cento. Net jei šie patys nori jiems sumokėti.

Rasa yra viena tokių žiūrovų – mėgstanti serialus ir pasiruošusi juos kuriančioms televizijoms atsiskaityti, tik neturinti, kaip tai padaryti. Per savaitę ji peržiūri nuo 10 iki 20 įvairių serialų serijų. „Nemanau, kad tai labai daug", – prideda. Nors turi ir skaitmeninę televiziją, daugelį serijų siunčiasi iš torentų – taip patogiau, be to, televizija rodo ne viską. „Manau, kad nelegalus serialų žiūrėjimas skiriasi nuo, pvz., nelegalaus filmų ar muzikos siuntimosi, – paaiškina ji. – Priešingai nei su CD ar filmais, rodomais kine, JAV negyvenanti serialų auditorija dažnai neturi legalios alternatyvos norėdama iš karto pamatyti naujas serijas. Paklausite, ar negalima laukti, kol pasirodys DVD ar kol rūpimi serialai atkeliaus į Lietuvos televizijas? Ne – nes į Lietuvą jie gal niekada ir neatkeliaus."

Tokiu būdu serialus žiūrinčių žmonių pasaulyje yra milijonai. „Nusivylusios namų šeimininkės" tapo kultinės Šiaurės Korėjoje. „Daktaras Hausas" yra populiarus nuo Lotynų Amerikos iki Kinijos, nors abu šie serialai tose šalyse nėra legaliai priei­nami internete. Kai amerikiečių televizija HBO parodė pirmąją naujausio „Sostų karų" sezono seriją, per televizorių ją pamatė 6,6 mln. žiūrovų. Nepraėjus pusdieniui, milijonas žmonių visame pasaulyje jau buvo parsisiuntę šią seriją į savo kompiuterius per torentų programas. 300 tūkst. jų dalijosi serija su kitais. „Sostų karai" yra labiausiai pirataujamas serialas pasaulyje. Kiekviena serija parsisiųsta per 4 milijonus kartų. Daugiausia piratų –­ Brazilijoje ir Prancūzijoje.

Autorinėmis teisėmis apsaugotos produkcijos – filmų, serialų, dainų, knygų, programų, žaidimų – dalijimasis be leidimo yra interneto kasdienybė, galbūt niekada visiškai neišnyksianti. Tačiau mėginant problemą spręsti paaiškėjo viena: piratavimą galima sumažinti tik pasiūlius legalią alternatyvą, kuri yra patogesnė už nelegalią. JAV ir kai kuriose kitose didžiosiose šalyse egzistuoja skaitmeninės tarptautinės TV produkcijos platformos, pavyzdžiui, „Netflix" arba „Hulu". Jos leidžia daugumą serialų žiūrėti legaliai internete už nedidelį mokestį. Tačiau Lietuvoje jomis naudotis negali – nebent pažaistum su programavimu ir apsimestum, jog tavo kompiuteris iš tikrųjų yra kitoje Atlanto pusėje. Paradoksas – kad galėtum legaliai ir už pinigus pamatyti norimą serialą, pirma turi nelegaliai apsimesti kitos šalies gyventoju.

„Jeigu Lietuvoje veiktų „Netflix" –­ tikrai naudočiau, – sako Rasa. – Gal net atsisakyčiau kabelinės televizijos, nes tuomet nelabai jos ir reikėtų. Aišku, norėtųsi, kad kaina nebūtų aukštesnė nei kabelinės. Pvz., JAV „Netflix" kainuoja 8,99 dolerius per mėnesį. Maždaug 25 litai per mėnesį. Man tai atrodo priimtina."

Kad toks modelis veikia, įrodo muzikos industrija: prieš porą metų Lietuvoje atidarytas muzikos klausymosi platformos „Spotify", „Deezer" ir kitos. Norintieji patogiai klausytis dainų ir pasiruošę už jas atsiskaityti kūrėjams, dabar moka po kelis eurus per mėnesį ir neribotai klausosi beveik visos pasaulio muzikos. Tai patogu, modernu ir madinga. Be to, žinai, kad dalis tavo sumokamų pinigų pasieks pačius muzikantus. Tiesa, dalis bus nepakankamai didelė – ateityje tai turės pasikeisti. Tačiau ji didesnė negu nulis, kurį atlikėjai gauna iš torentų. Televizijos produkcija turėtų eiti panašiu keliu, tačiau reikalai kol kas stovi vietoje.

„Sulaukiame kreipimųsi iš žmonių, norinčių sukurti legalią serialų ir filmų žiūrėjimo platformą Lietuvoje. Tačiau leidimą tai daryti jie turi gauti iš pačių serialų ir filmų kūrėjų: HBO, „Universal", „Warner" ir t. t. O tai didelė problema", – paaiškina Darius Vaitiekūnas, Lietuvos audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacijos (AVAKA) direktorius.

Lietuvoje veikia tinklalapiai, kurių autoriai internete be leidimo trans­liuoja kino produkciją ir netgi ima už tai pinigus taip sudarydami iliuziją, kad jų veikla – legali. D. Vaitiekūnas pataria kiekvieną tokį tinklalapį vertinti labai atsargiai. „Vartotojas kartais nežino, ar jis žiūri serialą iš legalaus šaltinio. Pvz., „Filmai.in" mūsų asociacijai tikrai neatsiskaito už autorių ir prodiuserių teisių naudojimą. Bet pinigus jie renka. Vartotojas to nesupranta – jis mano, kad susimoka porą litų ir dėl to žiūri legaliai."

Vis dėlto, visame pasaulyje daugėjant žmonių, pametusių galvas dėl serialų, pamažu einama deramos pasiūlos link. „Jaučiame, jog poreikis auga. Dirbsime, kad Lietuvoje atsirastų legali turinio prieiga, per kurią autoriai gautų atlyginimą", – pažada AVAKA direktorius. Ir prideda, kad reikalai juda į priekį: šiuo metu vyksta diskusijos dėl naujos Europos Sąjungos direktyvos – teritorinio licencijavimo. Jei direktyva bus priimta, kino produkciją bus galima licencijuoti visoje ES iš karto, užuot tai darius atskirose šalyse. Taip palengvėtų kino kūrėjų darbas, o teisė priartėtų prie interneto laikmečio realybės.

„Svarbu ir rinkos dydis. Lietuva, susivienijusi su kitomis Baltijos šalimis, jau gali būti apčiuopiama rinka eksportuoti kino produkciją. Sunku prognozuoti, kada, bet tai įvyks. Dabar televizijos pirma nori susitvarkyti didesnes rinkas, pvz., Braziliją. Baltijos šalių eilė – po to", – paaiškina D. Vaitiekūnas.

Serialų siuntimasis iš nelegalių šaltinių nėra vien etinis klausimas. Tai ir elementari ekonomika: kuo daugiau žmonių žiūrės televizijos produkciją už tai nieko nemokėdami, tuo mažiau lėšų serialų kūrėjai turės kišenėje. Kuo mažiau pinigų, tuo mažiau naujos kūrybos. Todėl pati televizijos industrija turėtų būti suinteresuota sukurti legalią ir patogią alternatyvą tiems žmonėms, kurie dabar jos neturi ir yra piratai prieš savo valią.

Bet realybė kiek kitokia. Dažnai piratų gėdintojai pasitelkia „vargšų kūrėjų" įvaizdį, tačiau nei serialų kūrėjai, nei aktoriai šiandien toli gražu nėra vargšai. Priešingai nei kitos industrijos, kurias internetas suvalgė nekramtydamas, televizija laikosi ir netgi stiprėja. Skaitmeninės kabelinės televizijos naudojimas pasaulyje auga. Kaip praneša „Hollywood Reporter", už šios televizijos prenumeratas gaunamos pajamos nuo 2008 iki 2012 m. visame pasaulyje išaugo beveik 30 proc. ir siekė 184 mlrd. dolerių. JAV –­ populiariausių TV serialų gimtinė ir pagrindinė rinka, net ir esant milžiniškiems piratavimo mastams, laikosi gerai. Pats „Sostų karų" prodiuseris vienoje diskusijoje neapdairiai prisipažino, kad piratai serialui netgi atneša naudos –­ kuo daugiau žmonių serialą žiūri ir apie jį kalba, tuo jo įtaka didėja.

Serialus kuriančios televizijos vis dar lieka prie senojo modelio – uždirbti iš tų, kurie žiūri televiziją per televizorių, ne per kompiuterį. Jie nemato reikalo pertvarkyti sistemos, nes ji – kol kas – dar nesugriuvo.

Tad sugrįžusį „Tvin Pyksą" Lietuva, kaip ir daugelis kitų šalių, žiūrės praėjus penkioms minutėms nuo premjeros. O kaip tos serijos atsidurs kompiuteriuose, bus vieša paslaptis.

Straipsnis spausdinamas vykdant Kūrybinės veiklos, autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos programos projektą „Autorinės teisės: situacija ir praktika"