× Jurga Tumasonytė

 

Tiek artimoje aplinkoje, tiek tolimesnių pažįstamų ratuose esu mačiusi nuo svaigalų priklausomų žmonių kančias – kartais dramatiškas, sklidinas sąmoningai pasirinktos savinaikos patoso, kartais – tiesiog tylaus gesimo nuo savo po devyniais raktais paslėptų priklausomybių. Žinau ir gražių pavyzdžių – vien tarp literatų ne vienas sėkmingai svaigalų atsisakęs asmuo. Neklausiau jų, kaip atrodė sveikimo procesas. Todėl eidama susitikti su kunigu Kęstučiu Dvarecku į priklausomybių turinčiųjų bendruomenę „Aš esu“ turėjau daug klausimų. Ypač kad paties kunigo gyvenimas vertas atskiro pasakojimo – alkoholis, narkotikai, kalėjimas, draudimas užsiimti kunigiška veikla, o tuomet – metai reabilitacijos, naujas gyvenimas, grįžimas į kunigystę, bendruomenės įsteigimas...

 

 

Daivos Kairevičiūtės nuotrauka 

 

Kaip manote, ar didžiųjų asmenybių priklausomybės gali būti pateisinamos dėl jų nuveiktų didžių darbų?   

Priklausomybės, jei žmogus labai reikalingas, dažnai pateisinamos. Pažįstu medikų, kurie labai jautrūs, geri specialistai, tik nežino, kaip realizuoti darbe susikaupusią skaudžią patirtį, todėl pradeda ieškoti nusiraminimo svaigaluose. Juos toleruoja, kartais net juokaujame, kad galbūt kažkam visai patogu, kad geri – nesiskųsi darbo sąlygomis, neprašysi didesnio atlyginimo.

O kiek teko susidurti su menininkais, jų didesnis jautrumas, darantis juos kūrybingus. Tokie žmonės yra linkę išnešioti savyje emocijas, kol sužimba perlas – tai turi emocinę kainą. Tarp menininkų retas gali gyventi vien iš meno, dirba gretutinius darbus. Trūksta laiko ir įgūdžių, kaip iš tos būsenos išeiti, – nėra kada pasivaikščioti po mišką – pasiėmei svaigalų ir bet kokiu atveju suveiks. Kai pas mus ateina rašantis žmogus, perspėju, kad išsiblaivęs gali ir nebekurti, nes to tirštumo ir dramos, kančios, pakilimų ir duobių blaiviame gyvenime ne tiek ir daug. 

Apskritai didesnės rizikos grupėje yra visi žmonės, susiduriantys su svetimu skausmu, kančia. Turime sovietmečio patirtį, kai persitempusiems menininkams buvo įprasta nusinulinti. Ir dabar tradiciškai įprasta nusinulinti liūdesį, tarkime, po laidotuvių, kai visi susirenka gedulinguose pietuose. 

 

Daugelis mano kalbintų vidurinės ar vyresnės kartos literatų apgailestauja, kad beveik išnyko bohema – niekas nebeturi laiko ir sveikatos susitikti ir ilgiau nei kelias paras gerti ir kvailioti. Jaunoji karta tarsi mažiau linkusi į tokius dalykus. 

Turime daug stabdžių, nes negalime sau leisti susitikti su žmogumi ir tris paras pasišnekėti, pažvengti. Medžiaga nuima stabdžius, visa kita nueina į antrą planą, ji čia ir dabar suteikia jausmą, kad visa kita gali palaukti, tačiau tai galima pasiekti ir kitais būdais. Dėl jaunosios kartos nežinau, gal su menininkais ir kitaip. Bet šiaip... Žmonės vartoja įvairias psichoaktyvias medžiagas, vaistus. Medikai sako, kad jokio skirtumo, pro kurią laiptinę užlipai, jei daugiabutis vis tiek tas pats. 

 

Tiesiog viešojoje erdvėje jau nebelabai toleruojami apsvaigę menininkai, nestebina ir tokie, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių svaigalų apskritai nevartoja.

Taip, anksčiau rašytojo vizitinė kortelė – su paltu ir nelaimingas. Skęstantis savo, nesuprasto genijaus, kančiose ir alkoholyje. Šaunu, kad tai keičiasi. Kita vertus, suprantu, kad kai kurie iš pilančių priklausomybės nenori pripažinti, nes tai rodytų jų problemas. Kiti nesugeba atskirti bendrystės nuo alkoholio. Neseniai konsultavau penkiasdešimtmetį, kuris sakė, kad jeigu negers, tai nebeturės draugų. Tad tirpiklis kartais ne tik smegenis, bet ir draugystes ištirpdo. Tik­ras draugas juk gali, kol apsiplunksnuosi, prie tavęs nevartoti alkoholio. Žinoma, suprantu, kad labai sunku išvengti vietų, kur nebūtų alkoholio. Pats nelaikau alkoholio velnio lašais, tikiu, kad medicinoje jis gelbsti gyvybes. Bet su girtais neįdomu ir pačiam, nes jų kiti dažniai, jiems juokinga tai, kas man nejuokinga. Ir visi nori nuo dūšios išsikalbėti, aš tada sakau: „Tau gerai, tu galėsi kitą dieną neatsiminti, o aš savo blaivia galva su tuo turėsiu gyventi!“

 

Jūsų paauglystės laikas sutapo su laukiniu 10 dešimtmečiu, augote Alytuje. Koks vaikas buvote, ar iš anksto žinojote, kad norite stoti į seminariją?

Kad eisiu į seminariją, deklaravau labai anksti, gal ket­virtoje klasėje. Paskui puse lūpų kitiems tai tapo dar vienu juoku apie mane. Tetos mane laikydavo pavyzdžiu ir klausdavo, kodėl kiti negali būti tokie geri vaikai kaip aš. Nekeldavau problemų, buvau patogus. Išorėje toks ir atrodžiau, dalyvaudavau užklasinėse veiklose, skenuodavau lūkesčius ir stengdavausi juos atitikti, neturėjau savasties. Taip praradau save – kai reabilitacijoje manęs paklausė apie mėgstamiausią spalvą, žinojau, tik kokios dera, o kas man iš tiesų patinka – neturėjau supratimo. Kildavo daug įtampos, kad galiu būti visoks, bet koks, nežinau. Galėdavau būti apkabintas, bet vis tiek žiauriai vienišas, nes atrodė, kad gal žinodamas, koks esu iš tiesų, žmogus manęs apkabinti nebenorėtų. Iš to atsirado svaigalai, kurie buvo socialiai priimtini, tarkime, atrodė įprasta einant į šokius gerti. Svaigalai naikindavo kompleksus ir buvo tam tikro prisirašymo į suaugusiųjų pasaulį ženklas. 

 

Na, gerai, bet kaip jūs įsivaizdavote savo, būsimo kunigo, gyvenimą baigus seminariją?

Iki galo neįsivaizdavau, buvau skaitęs „Altorių šešėly“, tad norėjau kažko panašaus į Liudo Vasario gyvenimą. (Juokiasi.) Tiesa, patarnaudavau bažnyčioje, bet mano įsivaizdavimai neturėjo nieko bendra su realybe, man atrodė fainos tos visos Vasario dramos, jos užimdavo daug eterio ir ilgainiui tokių neatitikimų su tikrove, realybe vis daugėjo. Ir dabar, nors esu blaivas 15 metų, tai kelia iššūkių – tas noras išsižadėti savo nuomonės, kad tik kiti geriau apie tave galvotų. Mūsų bendruomenėje svarbu iš chaoso susirankioti save, atsakyti į klausimus – koks ir kam esu. Dabar jau mažiau skauda, bet juk visiems malonu, kai apie tave galvoja pozityviai. 

 

Man atrodo, jūsų atviras kalbėjimas apie savo priklausomybes yra labai drąsus, ypač kad prieš 15 metų viešumoje dar nebuvo daug apie tai atviraujama. 

Ne pats pasirinkau, tiesiog supratau, kad nebėra kito varianto – buvau persekiojamas. Arba turėjau bėgti iš šalies, arba gyventi apimtas paranojos: ar jau skaitė ir ką skaitė apie mane? Tikrai neieškojau rampos, kur galėčiau atsistoti ir viešai atvirauti, bet pavargau bėgti. Padrąsino, kad mano atvirumas nesuveikė taip, kaip įsivaizdavau – na, kad žmonės sveikinsis mūvėdami gumines pirštines, bus negailestingi. Mano atvirumas taip pat pritraukė daug kitų atvirų žmonių, kurie dalinosi savo patirtimis, gimė tam tikros bendrystės – jos ir pamaitina, ir pakylėja. Kai pradėjau dirbti Vilniuje, klebonas man išsitarė, kad daug kas klausinėja, ar čia tas kunigas, apie kurį rašė žiniasklaidoje. Tad iš sakyk­los atvirai ir pasisakiau, kas esu, ką veikiu. Nustebau, kad paskui atėjo norinčių su manimi pasikalbėti, o viena močiutė pradėjo nešti netgi silkę pataluose sakydama: „Vaikeli, pavalgyk.“ Supratau, kad būdamas atviras ne prarandu, o atrandu. 

 

Ar niekada neabejojote savo pasirinkimu būti dvasininku?  

Niekada, tiesiog neatrodė, kad esama kitų variantų. Tas pašaukimas kažkuo panašus į ligą, nes tarsi nėra kitų opcijų. Po visų studijų Vokietijoje, prisidirbęs, išmestas iš kunigystės ir prablaivėjęs nebeturėjau kur grįžti. Tai buvo pirmas kartas gyvenime, kai susimąsčiau, ką veikti ir kaip veikti. Ilgai maniau, kad kunigystė – vienintelis geras dalykas manyje. Visgi Dievui reikėjo ją paimti iš manęs, kad suprasčiau: nereikia niekuo prisidengti prieš jį tam, kad būčiau vertinamas. 

 

Tai šiek tiek primena ir menininko pašaukimą. 

Taip, tai dalis puikybės, kai kunigams ar menininkams atrodo, kad esama kažko kilnaus, dėl ko verta aukotis. Tačiau turi susitaikyti ir suvokti, kad būti geru vairuotoju ar pardavėju irgi labai kilnu. 

 

Kiek truko pauzė, kai negalėjote dirbti kunigu?

Maždaug porą metų. Man paskambino bičiulis, paklausė, kodėl negrįžtu. Sakau – negaliu, visos durys uždarytos. Jis pasiūlė paprašyti ne vieno konkretaus vyskupo, o Vyskupų Konferencijos, kad įgyvendinus tam tikras sąlygas galėtume kalbėtis. Tuomet pajutau vidinių abejonių, nes jau visai neblogai gyvenau. 

 

Ką veikėte?

Gyvenau Klaipėdoje, vertėjavau žodžiu iš vokiečių kalbos. Buvau įsipatoginęs, Klaipėdoje man patiko, kad bet kada pavargęs po darbų galėdavau pabėgti į gamtą, po reabilitacijos ten turėjau daug bičiulių. 

 

Ką atsakė Vyskupų Konferencija?

Atsakė, kad mato prašymą, nežino, kiek mano blaivumas patikimas, nes kol žmogus gyvas, rizika visada išlieka, pasiūlė vykti į Pilnų namų bendruomenę prie Merkinės. Padirbau ten 9 mėnesius ir nusprendžiau įsteigti mano požiūrį į bendruomenę atitinkančią grupę. Kardinolas Audrys Juozas Bačkis, leidęs steigti bendruomenę Vilniuje, klausė, kaip ji atrodys. Supratau, kad lengva kritikuoti, kol nereikia daryti. Buvo įdomus metas. 

 

Daivos Kairevičiūtės nuotrauka 

 

Prisimenate pirmuosius „Aš esu“ bendruomenės žmones?

Puikiai. Kai bendruomenė pradėjo gyventi savarankiškai, įsivaizdavau, kad būsime chebra, bet jie apsiplunksnuodavo ir išeidavo savarankiškai gyventi, o pas mus ateidavo naujų, dėl visko pykstančių žmonių. Tada suvoki, kad egoistiška tikėtis tokios bend­ruomenės, kuri gyventų drauge su manimi, kai jau pasieki bendrą sugyvenamumo lygį. Gerai, kad jiems sekasi, jie išeina, ateina kiti ir viskas iš naujo. 

 

Kokie priklausomybių kamuojami žmonės gali ateiti į jūsų bendruomenę?

Prašome, kad būtų nevartoję alkoholio bent penkias dienas, narkotikų – bent dvi savaites. Didžioji dalis ateina po detoksikacijos, bet, būna, apgauna – matai, kad abstinencija dar nepraėjusi. 

 

Kiek čia gyvena žmonių? Kaip ilgai galima gyventi?

Šiuo metu – 22. Ilgiausiai čia yra gyvenęs vienas žmogus, t. y. beveik ketverius metus, tačiau dauguma pabūna iki metų. Pirmą pusmetį vyksta intensyvus darbas su savimi reabilitacijos programoje, o paskui prasideda santykių atkūrimas, darbo paieškos. Kai žmogus jau pajėgus išsinuomoti butą, užleidžia savo vietą kitiems. Įstringa nepajėgūs susirasti darbo, tačiau, suprantama, negali jų nurašyti, kol nerandi sprendimo. Dažnai ignoruojami vyresni, nes jų darbo perspektyvos liūdnesnės, bet negali juk nurašyti žmogaus, kuriam 70 metų. Galbūt šis žmogus kažkieno senelis ar tėvas ir blaiviai dar nugyvens tam tikrą laiką, juo pasidžiaugs anūkai – argi čia ne vertybė? Daugelis centrų tokio amžiaus asmenų vengia, mes priimame. Tik kai rašai projektą, kur svarbu tolesnė sveikstančiojo integracija į darbo rinką, tokio amžiaus žmogų nurašai į nuostolį. Šiaip dabar reabilitacijoje daugėja vyresnių, gal anksčiau buvo didesnė tolerancija ir netikėjimas, kad išvis galima pasikeisti. Vyresnėms moterims, beje, kai vaikai suauga ir iškyla egzistencinė krizė, taip pat kartais prilimpa alkoholis. 

 

Ar pritariate, jog vis dar jaučiame stigmą, kad geriantis vyras visuomenės toleruojamas atlaidžiau negu nuo svaigalų priklausoma moteris? 

Taip, jeigu dabar abu girti eitume pro stotį, į mane praeiviai žiūrėtų atlaidžiau negu į jus. O juk moterys streso patiria ne mažiau nei vyrai, gal todėl didžioji dalis iš alkoholio perbėga į vaistus ir taip sveikimą atitolina dar geram dešimtmečiui. Tarkime, daug atsakomybių tempianti mama pradeda su alkoholiu, bet greitai gauna iš visuomenės pastabų, nors jos vidinė įtampa niekur nedingsta. Tada nueina pas gydytoją, papasakoja, kaip jaučiasi, gauna atpalaiduojančių ar migdančių vaistų receptą ir taip jos priklausomybės persikrausto ten. 

 

Kiek jūsų bendruomenėje būna moterų?

Daug, vienu metu jų netgi buvo daugiau negu vyrų. Moterų daugėja ir todėl, kad vaikų teisės nustojo toleruoti alkoholį vartojančius tėvus. Kartais ateina abu tėvai tik su išorine motyvacija, pikti ant visų sistemų, bet po keleto mėnesių, jeigu jie nori keistis, įvyksta gražių pokyčių. 

 

Įsivaizduoju, kad jūsų bendruomenėje gyvena daug labai skirtingų žmonių, kaip atrodo tokių santykių lipdymas? 

Sluoksniai labai įvairūs, supranti, kad tik Dievas ir liga gali mus suvienodinti. Yra buvę ir kuriozinių situacijų, kai pas mus apsigyvena visą gyvenimą atitarnavęs pareigūnas ir atvažiuoja naujokas iš jo regiono. Pareigūnas atvirauja, kad anas jam tiek nervų suėdė, mat per visą karjerą ieškojo būdų, kaip jį sutramdyti. Abu nenori prie vieno stalo sėdėti, o kitų variantų nėra. Žiūrėk, po kurio laiko vyrai nebeišeina iš rūkomojo, tiek kalbos turi. 

Čia gyveno įvairių žmonių: nuo menininkų, kunigų, gydytojų, kalinių iki kitų žemiškesnių profesijų. Amžius – nuo vėlyvos paauglystės iki senatvės. Tai labai papildo, nes grupinėje terapijoje gali matyti, kaip tavo seneliai ar tėvai reaguotų, o kaip tave girdėtų tavo vaikas. Mitas, kad priklausomybės tik asocialių žmonių bėda, aišku, iki to kartais prieinama. Per pastaruosius penkerius metus daugėja žmonių, kurie dar neturėjo drastiškų praradimų, bet sulaukė pirmųjų pastabų iš aplinkinių ir ateina ieškoti išeities. 

Kartą pas mus vyko dailės terapija, kurioje dalyvavo iš kalėjimo atėjęs, net vidurinės nebaigęs žmogus, terapeutė pastebėjo, kad jis turi dovaną. Šiandien jis baigė VDA ir tuo mus visus labai nustebino. Kūryba leidžia pamatyti daugiau perspektyvų realybėje, tai padeda turint priklausomybę, kai supranti, jog esama įvairių galimybių, ne tik išgerti. Turėjome ir psichologo vestus kūrybinio rašymo kursus, mūsų centre yra dirbę įvairių pripažintų menininkų. Kartais iš viso to gimsta gražių užuomazgų. Kalbant apie knygas, čia yra gydančių, privalomų perskaityti knygų, tačiau pirmaisiais mėnesiais neleidžiame skaityti bet ko, tik darbuotojų duotas knygas. 

 

Kodėl?

Priklausomybė yra tam tikra migracijos forma. Dingti galima ir į serialus, romanus. O mūsų tikslas išbūti realybėje liūdesį, gėdą, išmokti su tomis emocijomis susigyventi ir iš jos nepabėgti. Iki grožinės literatūros tenka ūgtelėti.

 

O jums pačiam literatūra ir menas svarbu?

Kadaise įsivaizdavau rašantis poeziją, bet suvokiau, jog, nepaisydamas gražių patirčių, tą dariau ne todėl, kad norėjau rašyti, o todėl, kad patiko poeto įvaizdis. Taip pat buvau tapęs savotišku žiurkėnu knygų atžvilgiu – norėjau be saiko jas kaupti. Kūrybos visai neišvengiu, nes rašau homilijas į krikščioniškus leidinius, tad gyvybiškai reikia pasisemti. Bičiuliams liepiu mane tampytis į spektaklius, koncertus, filmus, rekomenduoti geras knygas, nes pats dėl laiko trūkumo neturiu prabangos ieškoti. Laimei, yra gerų draugų, kuriais pasitikiu.

 

Jurga Tumasonytė – rašytoja ir kalbintoja.