Ką tik mokyklose nuskambėjo pirmieji skambučiai, į klases sugužėjo moksleiviai. Kiekviena mokykla šventė naujųjų mokslo metų pradžią, kaip išmanė – puošėsi, dabinosi piešiniais, dekoracijomis, dainavo, grojo, šoko.... Susirinkusius prie vienos sostinės vidurinės mokyklos pasitiko beprotiškai garsiai griaudžiantys garsiakalbiai, iš kurių plyšavo Michaelas Jacksonas. Supratau, kad megažvaigždės „gabalas" skambėjo tarsi šaukinys, turėjęs suburti moksleivių, tėvelių, mokytojų minią. Taigi – šventinės ceremonijos pradžia, intro. Paskui, po Jacksono, patys mokiniai skambino kanklėmis ir šoko lietuvių liaudies šokius, mosuodami klaikiai žydros spalvos dirbtinių gėlių vainikėliais. Žinoma, buvo daug kalbų. Tada – Lietuvos himnas, ir dar šiek tiek pranešėjų. O galų gale – palaimingas kvietimas žygiuoti į klases...
Sakoma, kad muzika „auklėja", harmonizuoja, praturtina, tiesa? Šia tema galima prisižvejoti tokių gražių frazių... Pavyzdžiui: „muzika – vaiko kelias į brandžią asmenybę", arba – „tik muzika gali padėti jaunam žmogui suvokti pasaulio visumą. Muzika gali perteikti visą žmonijos raidą nuo akmens amžiaus iki mūsų dienų. Joks kitas menas neturi tokios galios sužadinti kūrybines žmogaus galias". Ir dar: „vaiko muzikinė kultūra apima visą muzikinę jo veiklą, įgytas muzikines žinias, mokėjimus ir įgūdžius, muzikinę estetinę sąmonę." Tačiau esu tikra, kad vaikai turi ir stiprų įgimtą harmonijos pojūtį. Štai, kai šventės proga „užleido" Lietuvos himną ir kai kurie dalyviai ėmė pusbalsiu niūniuoti kartu, šalia stovėjusi pirmokė išdidžiai sušuko – „O aš žinau šitą dainelę!" Tačiau čia pat griežtai kreipėsi į senelį – „Nedainuok, prašau! Tu negražiai dainuoji."
Tądien supratau, kad jei imtume rimčiau gilintis į tai, kaip pažymime šventes ir kas nuolat skamba ar šmėžuoja „fone", lyg tarp kitko, pasidarytų dar liūdniau... Populiariame „tinkliniame" restorane, kur nuo kiekvienos sienos į tave spitrijasi ir rėkauja televizorius, teko žiūrėti, kaip ekrane žargstosi Lady Gaga, paskui – dar kažkokios nelabai apsirengusios popdivos. Šiek tiek „supopsinto" repo, ir vėl – erotiniai viražai... „Užkniso", – pasiguodžiau draugei – užsukome čia atsigerti kavos, o vaikus rugsėjo pirmosios proga vaišinome ledais... „Ko tu nori, čia gi pizzeria", – juokėsi ji (it. pizzeria – picerija).
Kaip ir daugelis statistinių Lietuvos piliečių, neturiu išlavinto muzikinio skonio. Štai džiaugiuosi nuėjusi į operą, o pažįstama kompozitorė, vertinanti šiuolaikinę rimtąją muziką, ironiškai raukosi ir aiškina: „tas Verdi... Kaip čia pasakius..." Suprantu, kad šiuolaikinio muziko ausiai tai kažkas panašaus, kaip dabarties dailininkui – sausas praėjusių šimtmečių akademizmas ar rausvi Žmuidzinavičiaus debesėliai... Nedrįsčiau ginčytis ir dėl Jacksono vardo ir nuopelnų. Tačiau vis viena instinktyviai jaučiu, kad čia, Vilniuje, Lietuvos sostinėje, lietuviškoje mokykloje, tas Michaelas Jacksonas, kurio sočiai galima prisiklausyti per radiją, TV, YouTube – visai ne „į temą"... Gal nebūtina tokia proga traukti sutartinių. Bet tikiu, kad ne vienas gal net ašarą nubrauktume, jei tokį gražų rytą prie mokyklos kviestų pakili maestro Kernagio daina, o gal romantiškoji Ūdrio arija... Tiek to ta kavinė su savo muzikiniu balaganu – liaudžiai. Kaip nors išgyvensime. O šventė – tai kažkas tikrai svarbaus, pakylėto, be ironiško prunkštimo ir suvaidinto džiugesio.