Tapyba sovietmečio laikų Lietuvoje buvo tarsi netituluota parodų ar net viso dailės gyvenimo karalienė, o tapytojas – kone magas, didis tarpininkas tarp kūrybinio Absoliuto, tarp mistinės įkvėpimo aistros ir plačiųjų masių... Čia kalbu be jokios ironijos. Tiesiog anuomet tuo buvo tikėta. Galbūt teisūs tie, kurie sako, jog meninės kūrybos kultas, tapęs neatsiejama ano meto inteligentijos gyvenimo dalimi, perėmė į visuomenės užribį nustumtos Bažnyčios vaidmenį? Antai filosofas Bronius Kuzmickas, smerkdamas lėkštas dailės parodų recenzijas, 9-ojo dešimtmečio pabaigoje idealistiškai svarsto, esą „tapyboje sunkiau negu literatūroje ar kine verstis grafomanija, meluoti, apsimetinėti ir „vaizduoti" tai, ko neturi – talento, gilios minties, originalumo. Tapyboje, beje, daug geriau matyti, kad dailininkas neturi ką reikšmingesnio pasakyti".
Užuot aiškinusis, ką „reikšmingesnio" sako dabarties tapytojai, verta apmąstyti ir startines jauno menininko pozicijas dabarties visuomenėje. Konkursas „Jaunojo tapytojo prizas", šiemet –­ jau penktasis, atlieka ne tik meninę, bet ir socialinę kūrėjų skatinimo, populiarinimo misiją. Kartu kasmet pateikia ir apytikrį šiųdienio tapytojo intencijų, įvairios tapybinės raiškos vaizdinį.

Viena vertus, jauni dabarties tapytojai tik iš knygų težino, kaip anuomet buvo suvaržyta kūrybos laisvė, o parodų negalėjai rengti ten, kur panorėjęs. Tačiau vos apsiplunksnavusiam menininkui šiandien iškyla kiti, ne mažiau nuožmūs reikalavimai –­ kaip nors įsilieti į mažytę, dar tik besiformuojančią Lietuvos dailės rinką, paprasčiau tariant – pagarsėti ir auginti savąjį „simbolinį kapitalą". Sėkmingai jaunosios kartos tapytojų kūrybą propaguojančios galerijos „Gaidys" savininkė Eglė Juospaitytė-Bitinienė sako, kad šiandienos kūrėjo portretas smarkiai nutolęs nuo plačiojoje visuomenėje vis dar gajaus romantizuoto, kančių ir aistrų sūkuryje besiblaškančio menininko paveikslo. Jaunieji menininkai – dalykiški, atsakingi, darbštūs ir daug iš savęs reikalaujantys. Tačiau tiesa ta, kad ir šios geros būdo savybės ne visuomet padeda. Tėvų neremiamiems vakarykščiams VDA studentams dažniausiai tenka skubiai integruotis į tokią socialinę terpę, kokia ji yra – nelaukiančią kūrybinių proveržių, siūlančią darbą už „minimumą" arba geriau apmokamą, tačiau atiduodant save visą, be jokių ten kūrybų, tapybų, įkvėpimų ir kitų gražių pasakų... Be to, viskas šiame pasaulyje glaudžiai susiję –­ didžioji mūsų visuomenės dalis iš vidurinės mokyklos išsineša labai paviršutiniškas dailės žinias. Tik pradėk kokiam nors dailės mėgėjui, nusprendusiam laisvalaikiu pasimokyti dailės, aiškinti apie abstrakciją, performansą ar videomeną, ir šis sutrinka: arba pyksta, arba nusimena, nes mene ieško „grožio", o juk grožis, t. y. šiokius tokius tikroviškumo pėdsakus išsaugojęs vaizdas, šiuolaikinės dailės istorijoje baigiasi daugmaž ties Vincentu van Goghu ir Pauliu Gauguinu...
Vadinasi, ne tik patiems menininkams, bet ir mums, t. y. visuomenei, tokių konkursų labai reikia. Gerai, kad garsas apie jaunų menininkų „varžytuves" pasklinda gana plačiai. Štai publikos favoritą konkurse renka ir portalo „Delfi" skaitytojai, taigi –­ daugybė žmonių peržiūri dalyvių kūrinius, „fiksuoja" pavardes, bent akies krašteliu susipažįsta su šiuolaikine lietuvių tapyba. O menininkai, kurių darbai krenta į akį vertinimo komisijos nariams, turi progą stabtelėti ir susimąstyti apie būsimą karjerą. Tikėtina, kad piniginiai apdovanojimai leidžia bent kuriam laikui atsidėti kūrybai. Galbūt atitolinti kokio nors banalaus darbo, užtikrinančio materialinį saugumą, perspektyvą, o gal paskatina ir ilgam likti kūrybos lauke, ręsti, auginti savo „tapytojišką" ego...
P. S. Pažįstu ne vieną VDA tapybos katedros absolventą, nūnai paromis kirmijantį prie kompiuterio, arba, geriausiu atveju, mokytojaujantį. Ar verta dėl to graudentis, gailėtis pražudytų talentų? O gal tai pati paprasčiausia natūrali meno pasaulio atranka? Bet kuriuo atveju tikiu, kad jei jie būtų pastebėti panašiame konkurse, tai būtų turėję bent jau pasirinkimo galimybę.