1. Kaip jaučiatės žiniasklaidos tapomo visuomenės gyvenimo ir brukamų pramogų pasaulyje? Ar jis veikia jūsų kūrybą? O gal esate atsiribojusi? Vengiate kišti savo trigrašį į nesibaigiančias politines diskusijas, ar bandote kaip nors jose dalyvauti?

Manęs neveikia. Esu atsiribojusi nuo politinių intrigų, tuštybės-banalybės ir brukamo pramogų šiukšlyno. TV irgi nežiūriu, tik kartais naujienas ar LRT kultūros kanalą. Mieliau klausausi muzikos, imuosi kokio skaitalo, galvoju ar tiesiog stebiu kokį medį ar gėlę – ten daug daugiau grožio ir tikrumo. Gėlė negalvoja, kaip tave apmauti, jai nieko iš tavęs nereikia.

2. Kaip gyvenate savo kuriamo meno aplinkoje, tarp kolegų? Ar jaučiate konkurenciją? Ar imatės kokių nors veiksmų propaguoti savo kūrybą?

Konkurencija mano prigimčiai svetima. Nei konkuruoju, nei kam pavydžiu, nei lenktyniauju. Propaguoju tai, kuo tikiu. Labiau linkusi bendradarbiauti, nesu individualistė. Man patinka visi, kurie tiki tuo, ką daro, įdeda gerą dozę nuoširdumo ir turi kūrybinį draivą. Visatoje mes visi esame vienokie ar kitokie kūrėjai ir kiekvieno kūryba yra prasminga, jei tik neša šviesą, pozityvią energiją ar turi gerus ketinimus.

3. Ar skaitote kultūros leidinius? Jei taip, tai kur – popieriuje ar internete? Gal jau laikas kultūrinei spaudai apskritai keltis į internetą?

Taip, skaitau. Labiau internete nei popieriuje. Popierinius leidinius įsigyju iš seno įpročio, kaip ir knygas, –­ matyt, iš baimės, jog bet kurią dieną tas kibernetinis burbulas gali susprogti, o popierinė biblioteka juk liks.
Bet elektroniniu pavidalu skaitalus patogu tampytis su savimi ar juos „pasiekti", laisvai judant po pasaulį.

4. Dabar miestuose, ypač sostinėje, vienas renginys lipa ant kito. Ar turite mėgstamą renginį, festivalį? Ko reikėtų, kad profesionalusis menas efektyviau konkuruotų su pramogų kultūra?

Nereikia bijoti renginių gausos ir įvairovės. Jei jų tiek vyksta, vadinasi, yra poreikis. Vieno mėgstamo festivalio neturiu. Stengiuosi nepraleisti tokių festivalių kaip „Gaida", „Vilniaus festivalis", „Kaunas Jazz"; scenos menų – „Sirenos", „Naujasis Baltijos šokis"; kino – „Scanorama", „Kino pavasaris", VDFF; literatūros – Vilniaus knygų mugė ir PDR'as; vizualiųjų menų –­­­ mugė „ArtVilnius" ir t. t. Ir Dizaino savaitė ištempia iš namų.

Kad profesionalusis menas labiau konkuruotų su pramogų pasauliu, yra daugybė sąlygų. Pirma, profesionalus menas turi sklisti kaip virusas, kad juo galėtų mėgautis ne dalis išrinktųjų, o visa Lietuva, kad jis pasiektų net mažiausių kaimelių gyventojus. Tai turi užtikrinti valstybė, o ne kas kitas. Antra, turi būti padaryta rimta ilgalaikė investicija – reikia užsiauginti naują kartą, kuriai neįbruksi pigių linksmybių ir prasto skonio pramoginių dalykėlių. Tokiu būdu kardinaliai keistųsi ir laidų pasiūla TV kanaluose.

Neneigsiu, jog Lietuvoje bukumo ir nesusivokimo nestinga, bet tai yra labiau mūsų komplikuotos istorijos pasekmės. Laikui bėgant galima tas blogybes transformuoti –­ jei tik pradėsime atsakingai investuoti į kultūringo žmogaus ugdymą, ir tą reikia daryti pradedant nuo vaiko auklėjimo, švietimo. Ir ne tik mokykloje ar darželyje, bet ir kiekvienoje šeimoje. Kai tokia kultūringa karta užaugs, visas pramoginis šlamštas savaime neteks rimto konkurento pozicijos, nes nebebus poreikio.

Trečia, lygiagrečiai turi vykti sustrateguotas, sąmoningai pasirinktas „kultūringos tautos ugdymo" planas, aiškūs prioritetai ir tiksliai koordinuojami valdžios veiksmai. Reikalingas valstybinis požiūris į kultūrą kaip svarbiausią ir galingiausią įrankį – tai yra tautos išlikimo garantas. Kad ir turtingiausioje, labiausiai pažengusioje šalyje solidi, kitaip tariant „civilizuota" (o ne išmaldos dydžio) valstybinė parama kultūrai yra pagrindų pagrindas. Tai yra lygiai tokia pati rimta ilgalaikė investicija, kaip ir taikos ar saugumo užtikrinimo investicijos. Jei tauta išnyks (o grėsmė yra reali), tai kam reikės tų dujotiekių ir pigios energijos?

Šiek tiek sumažinti konkurenciją pramogų pasauliui gali ir atvežtiniai, pasaulinio lygmens meno pasiekimai ar reiškiniai. Tai vėlgi yra tiesiogiai susiję su valstybės parama. Turime nemažai stiprių nacionalinio lygmens institucijų ir NVS organizacijų, kurios dirba kokybiškai ir yra gerai įsitvirtinusios svarbiausiuose tarptautiniuose meno ir kultūros tinkluose. Jos yra pajėgios į Lietuvą atvežti viską, ko tik užsigeisime. Tačiau reikia, kad valstybė pasirūpintų kokybiška kultūra, kaip tai vyksta išsivysčiusiose Europos šalyse. Juk nuolat maitinantis pigiu greitu maistu, visas organų aparatas išsiderina ir pagaliau susergame. Švelniai tariant, iš šalies mūsų visuomenė atrodo šiek tiek sirguliuojanti – dvasiškai.

Ne kiekvienas gali sau leisti pažinti pasaulinio meno lobynus keliaudami. Todėl reikia Lietuvon vežti gražiausius darbus ir šviesti mūsų žmones. Dvasinis badas yra žiauresnis nei fizinis – tuo mums teko patiems ne kartą įsitikinti.

5. Įsteigtoji Kultūros taryba žada tolygiau remti visas kultūros sritis. Kokiai sričiai, jūsų nuomone, dabar labiausiai reikia paramos (finansinės, moralinės, reklaminės)?

Apie KT finansavimo skirstymo tolygumą įvairioms sritims kalba patys skaičiai.

Kadangi pastaruoju metu dirbu kino srityje, savaime norisi šaukti, kad labiausiai reikia paramos kinui... Ši sritis turi galingą potencialą. Lietuvos kinas kaip tik dabar sparčiai auga, o kad jis augtų dar sparčiau – reikalingos trąšos...

Kita vertus, mūsų šalyje parama, skiriama kultūriniams leidiniams ir knygoms, yra apgailėtina, tarsi būtume kokie beraščiai. Jei nori pamatyti šalies išsivystymo ir tautos sąmoningumo lygį, reikia tik pažvelgti, kiek toje šalyje egzistuoja kultūros leidinių, ir kiek jiems skiriama valstybinės paramos.

Jau nekalbu apie paramą literatūrai ir jos sklaidai, o ji mums svarbi kaip deguonis. Palyginimui paimkime kaimyninę Švediją, kurioje yra per 200 kultūrinių leidinių. Juos dosniai remia valstybė per panašią kultūros politikos įgyvendinimo instituciją – Kultūros tarybą (Kulturrådet). Švedijoje gyvena 3 kartus daugiau gyventojų nei Lietuvoje. Vadinasi, norėdami pasiekti tokį visuomenės išsivystymo lygį, turėtume turėti 70 kultūros leidinių (nuo žurnalų iki interneto svetainių)...

Kokią meno sritį bepaimtume, visos jos nuskriaustos morališkai ir gyvena pusbadžiu. Todėl KT turėtų rimtai išanalizuoti, kurią sritį reikia pirmiausia gelbėti. Bet gelbėti reikia visą kultūrą, atsidūrusią apgailėtinoje padėtyje dėl neišmintingų ir neatsakingų mūsų pačių išsirinktų politikų sprendimų. Požiūris į kultūrą nesikeičia jau daugiau kaip du dešimtmečius.

6. Kokia pastaruoju metu perskaityta knyga, dailės, muzikos, teatro kūrinys ar šiaip įvykis, reiškinys nustebino? Kokį kūrinį per paskutinį penkmetį įvertintumėte kaip išskirtinį, liksiantį istorijoje?

Paskutinė mano skaityta knyga (skaitmeninė) – bičiulio, estų rašytojo Reino Raudo romanas „Brolis". Gera knyga.

Įspūdį šiais metais paliko parodos NDG – Vito Luckaus fotografijos ir Kęstučio Zapkaus tapybos retrospektyvos. Tai tikri gaivalai Lietuvos meno scenoje.

Kine mane labai pradžiugino puiki vaidybinė Igno Jonyno juosta „Lošėjas" (2013). Nepamenu, kada tokį gerą lietuvišką filmą mačiau. Man tai tikrai geriausia kino juosta per paskutinį penkmetį.

Scenos menuose didžiausią įspūdį paliko O. Koršunovo „Žuvėdra". Manau, tai vienas geriausių šio režisieriaus spektaklių.

Muzikoje mane tebestebina pianistas Lukas Geniušas. Kiekvienas jo rečitalis – stebuklas. Stengiuosi jo koncertų nepraleisti. O iš knygų šiais metais įstrigo K. Navako „100 du", Aistės Kisarauskaitės „39 salto mortale", Aido Marčėno „Tuščia jo", Antano A. Jonyno „54 sonetai", Artūro Valionio „Apytiksliai trys". Esu labiau poezijos vartotoja...

7. Kokia Jūsų, kaip kūrėjo, dienotvarkė? Galbūt turite savo įpročių, ritualų prišaukiančių kūrybinę sėkmę?

Kasdien vis kitaip, jokių dienotvarkių neturiu. Visos idėjos ateina savaime, dažniausiai netikėtai. Jas mielai „įsileidžiu". Dirbdama Kopenhagoje buvau nutolusi nuo savo pomėgio – lietuvių poezijos vertimų į švedų kalbą. Šešerius metus vertimų srityje nenuveikiau nieko gero. Grįžusi Vilniun 2012 m. rudenį paėmiau paskaitinėti Daivos Čepauskaitės eilių. Ir „užsikabliavau". Paskambinau senam bičiuliui švedų leidėjui ir pasakiau: „Turiu materiolo, kuris tau patiks, o man patiks versti į švedų." Po metų D. Čepauskaitės poezijos rinktinė „Det dagas" atsidūrė Švedijos knygynuose. Taip ir gyvenu laukdama, kol vėl kokia mintis ateis. Tai nėra mano pragyvenimo šaltinis – labiau dvasinis maistas arba šiuolaikiška meditacija, besimėgaujant gurmaniškais kūriniais. Bet kurios srities geras menas įkvepia.