Nerašysiu nieko esminio apie V. Gedgaudo recenziją spektakliui „Tiksinti bomba“, neseniai  išspausdintą žurnale „Literatūra ir menas“. Rašysiu apie pyktį, cenzūrą, ribas ir kiaušinius.
Savo pyktį. Kai atsiverčiu žurnalą ir matau tą recenziją. Užverčiu – nenoriu žiūrėti.
Bet visi aplink pradeda stebėtis ir privalau pasižiūrėti. Atsiverčiu, sunku perskaityti iki galo. Keistas tas mano pyktis – lyg supukšėtų vienišas, ant ugnies paliktas puodas.
Apie V. Gedgaudo pyktį. Nes tekstas, kuriame ir po pataisymų išlieka 6 „pydarai“, 14 „pederastų“, „analinių angų metraštininkai“ ir „išangės, nutaškytos spermos krešuliais“, žinoma, kupinas pykčio. Gal tai tiesiog poe­tinė kalba, pratęsianti spektaklyje girdėtą? Deja, apie autoriaus pažiūras į gėjus sužinau daug daugiau nei apie tą spektaklį. Akis užkliūna už pasiūlymo nevažiuoti į Žemaitiją, nes ten gyventojai, neišlaikę „žydrųjų diktatūros“, gali ir užgiedoti „Kalnus“. „Kas tie Kalnai?“ –­ nustembu. Pasirodo, giesmės, giedamos mirusiesiems pagerbti. Taigi.
Kiekvienam savo: V. Gedgaudo pyktis krešantis (sperma, krauju), protestuotojų – sproginėjantis (finansais, atsakomybe), mano –­ tik iš lėto nusivylusiai kupantis.
Neišsilieju. Einu prasiblaškyti į Internetą. Atsiverčiu populiarų tinklaraštį. Dar vienas žinomo teisės daktaro K. Jovaišo straipsnis apie politiką. Politinių jėgų pasiskirstymo dinamika Seime palyginta su „vištgaidyste“. „Vištgaidžiai“ – tai tokie žmonės, kurie, anot autoriaus, turi ir vyro, ir moters lytinių požymių.
Žinau, kad tokių kūdikių gimsta vos iki 1,7 proc., ir gydytojai dažnai stengiasi juos kuo anksčiau operuoti, kad taptų tokie, „kaip visi“. Kartais paaiškėja, kad mesdami monetą apsiriko. Kadangi jų tiek mažai ir jie tokie keisti, juos galime vadinti taip, kaip sugalvojam – kūrybingai, šmaikščiai, (post)poetiškai tyčiotis. Lyg tarp kita ko. Nes jie patys nesvarbūs. Su jais nekalbame – net apie juos, tiesą pasakius, nekalbame. Tik tarp kita ko.
Kai rašome, mūsų negalima cenzūruoti. Tą net Lietuvos Konstitucija įtvirtina (44 straipsnyje). O jei dirbame Ministerijoje arba esame kitaip Labai Atsakingi ir Gerbtini Asmenys, mūsų raiškos ribos dar labiau prasiplečia. Ką norim, tą rašom. O ką mums?  
Mano pyktis kaip kiaušinis – pramuši pyktį, randi skausmą.
„Vištgaidžiai – tinkamas žodis“, – atsako populiaraus tinklaraščio redaktorė. „Rašykite kitą recenziją – išspausdinsime“, – sako kultūros žurnalo redaktorius. Ir ką jūs į tai?
Gal ir norėčiau parašyti argumentuotą straipsnį, bet neturiu ką pasakyti pagiežai, kuri verda, kreša ar šen bei ten tyliai nulaša. Sunku plėtoti dialogą – nerandu su kuo. Galiu tik nusiplėšti savo pačios pykčio luobą ir pasižiūrėti į skausmą.  Kas man yra? Gal nenormali? Kodėl man skauda?
Nežinau, nes net negaliu to įvardyti. Kažkaip tai ėmė ir atsitiko: patyčios, už kurių – tuštuma.  Gyvename patyčių kultūroje, todėl patyčios tiesiog „atsitinka“. Matau įskaudintus – aiškiai matau įskaudintus, net jei jų apgailėtinai mažai (tarkime, vos vienas kūdikis iš 1700), bet nematau, kas slypi už žodžių, kurie žeidžia. Atrodo, ten nieko nėra.
Mūsų kalboje net nėra tam tinkamo žodžio. Kaip vadiname tą, kuris tyčiojasi, niekina ar žeidžia (žodžiais ar veiksmais)? Ar tai būtų „Tas, kuris tyčiojasi“? O kaip vadiname tą, kuris įsižeidė ar įsiskaudino? A, tai žinoma, auka. Sovietinės mokyklos laikais –­ „žertva“. „Žiūrėk, kaip užsišiko, kokį snukį nutaisė. Cha, cha! Žertva.“ Ne, niekas nenori būti – „padarytas“ – mažutėle, kvaila ir silpna auka.  
Nerandant tinkamo žodžio „Tam, kuris tyčiojasi“, negalime ir jaustis už tai atsakingi. Visada galime pasakyti: o, tai ne aš – tai musyse. Tai tik spektaklis. Tai viena draugė (dar geriau – ji irgi homoseksuali, žydė ar kitas patyčių objektas) pati kartą taip drėbtelėjo. O aš – ne prie ko. Juk nieko tokio ir nepasakiau. Kaip visi.
Įsiskaudina ir skundžiasi, nenormali kokia. Ekstremistė. Pasigydyk, ar ką!
Man atrodo, mes visi labai sergame. Mūsų oras užnuodytas. Mūsų plaučiai pripildyti toksiškų medžiagų. Patyčių kultūra sukūrė kasdienį smogą, kurio beveik nebepastebime. Labai stengiamės nepastebėti. Juk reikia gyventi toliau.  
Pramušus pyktį, randi skausmą. Nulupusi pykčio luobą nuo „Tų, kurie tyčiojasi“, turbūt taip pat rasčiau skausmą. Įsivaizduoju, kaip jie bijo, atversdami savaitraštį ar populiarų tinklaraštį, kaip piktinasi, ten išvydę dar vieną asmeniškai pasirinkto savo menkojo priešo pergalę.
Vien tai, kad šalia – po jų Autoritetingomis ir Labai Gerbiamomis nosimis – gali ramiai egzistuoti visiškai kitokių žmonių, kelia siaubą. Žinoma, jie tvirtai netiki tokių žmonių egzistavimu. Tai mitologinės būtybės: kentaurai, vištgaidžiai, homoseksualai, drakonai, musulmonai ir kitos pabaisos. Tačiau vien tai, kad jie galėtų būti, galėtų atskristi iš tolimos užjūrio šalies, pavadintos Briuseliu, yra taip baisu, kad sukelia skausmą. Ką jie padarytų atskridę? Net baisu pagalvoti. Gal, pavyzdžiui, lobotomiją, ir – o siaube siaube – veidrodyje Labai Gerbiamas Asmuo pamatys tikrąjį neapykantos objektą. Karštinės apimtos smegenys, krešanti baimė, veidrodžio šukės – atsukamos į Kitą, nes reikia gyventi toliau.
Po krešančiu pykčiu – pažeistų ribų sindromas.
Tie, kurie tyčiojasi, bijo, kad jų (tautos, valstybės, nekaltų vaikų) ribos gali būti pažeistos, todėl visu smarkumu pažeidžia kitų. Profilaktiškai. Ta „tauta“, „valstybė“, „vaikas“ šiuo atveju ne tiek realūs, kiek šventi. Kažkas labai nekalto ir jautraus, iš vaikystės.
„Už vieną luptą du neluptus duoda.“
Čia jau ne apie kiaušinių, o apie vaikų lupimą. Aš gi – mažutėlė ekstremistė, todėl vadinu tai smurtu.
Daugelio ribos buvo pažeistos dar vaikystėje, kai patikėjome, kad ribų negerbimas yra dialogo forma (su geriausiais ketinimais). Dar tuo neįvardytu laikotarpiu, kai negalėjome kalbėti, ko norime, kai jie bet kada galėjo ateiti į tavo kambarėlį ir paimti diržą, ir nusivesti tave į tamsų rūsį, kuriame privers pasirašyti dokumentus, ir iškloti visą tiesą, ir tapti jų, tapti jais. Užaugome įtarinėtojų kultūroje, tad tęsiame nepasitikėjimo tradicijas.
Žinoma, turime pagrindo nepasitikėti žmonėmis, juk gyvename ten, kur kraujas kreša aštuonis kartus dažniau nei kitose Europos valstybėse. Tačiau gal jis ir liejamas dėl laiku neišlukštento pykčio? Sugedę kiaušiniai smarkiai smirda, tačiau pykčio užnuodyti žmonės dar ilgai atrodo –­ gal ir yra? –­­„kaip visi“.
Turiu daug šmaikščių, kandžių žodžių kišenėse Tiems, kurie tyčiojasi. Tačiau suspaudžiu kišenėje ir sutrupinu į miltus – nenoriu žodžiais svaidytis. Žinau, kad kartais jie žeidžia.
Pramušus ledą, rasi sidabrą, o pramušus sidabrą, rasi auksą. Labai norėčiau, kad visi kuo ilgiau išsaugotų tą spindintį, minkštą centrą. Nepažintą, bet gyvą ir jautrų. Nes kai centras sukietėja, nebegali suvokti Ki­to –­ gyvo žmogaus su savo laisvės ribomis ir jausmais.
Baigsiu pusiau teisiniu krenkštelėjimu. Nors cenzūra yra draudžiama, meninei raiškai taikomi LR įstatymai. Už asmens įžeidimą ir neapykantos kurstymą prieš asmenų grupę (pvz., formuojamas neigiamas stereotipas, negatyvus tam tikros tautos, etninės grupės, rasės, religijos įvaizdis) yra numatyta baudžiamoji atsakomybė. Daugelis atvejų teisėsaugos nepasiekia. Kai kurios bylos yra „ribinės“, t. y. trūksta vieno ar kito elemento, kad galima būtų įrodyti nusikaltimo sudėtį.
Tačiau nereikia net įrodinėti skausmo, kurį patiria žmonės, apie kuriuos rašoma greitai sukrešančio pykčio plunksna-šuke, ir jų artimieji. Jei tuo abejojate – pasitikrinkite savo centrą.