Visuomenėje netyla diskusijos apie švietimo kokybę, tad norisi apmąstyti problemas, kylančias dėstantiesiems literatūrą mokykloje. Tačiau šį kartą norėtųsi pažvelgti ne į konkrečius kūrinius, o į principus, kuriais grindžiami pasirinkimai ir kaip visuomenei pristatomos bendrosios programos.

Kodėl švietimo procesų kritikai jaučiasi blogai?

Tiek 2011 m. patvirtinta lietuvių kalbos ir literatūros vidurinio ugdymo programa, tiek 2016 m. pagrindinio ugdymo programa dar per svarstymus sulaukė kont­roversiškų vertinimų ir pasipriešinimo. Deja, dialogui erdvės buvo palikta labai mažai. Viešuose svarstymuose ir pristatymuose skambėjo tokie teiginiai: arba tu myli tėvynę, rūpiniesi patriotų ugdymu, esi geras, sąmoningas mokytojas ir priimi šitą programą, arba ne...

Ilgai nesupratau, kodėl išsakydama kritines pastabas jaučiau, tarsi iš karto reikėtų teisintis dėl savo santykio su profesija, pilietine pozicija, literatūra ir kultūra. Tik vėliau visai kitame kontekste išgirdau, kad norėdami manipuliuoti kitų jausmais ir požiūriu žmonės dažnai vartoja abst­rakčias sąvokas, susijusias su vertybėmis (tai ypač geras įrankis politikų kalbose, atkreipkite dėmesį – jie visi, nepriklausomai nuo veiksmų, darbų ir pasirinkimų, deklaruoja ginantys amžinąsias vertybes). Jei tokią sąvoką derini su sau palankiu teiginiu, praktiškai nebeįmanoma jo užginčyti. Tad dažnai sąmoningai daroma paveiki ir nepaliekanti erdvės diskusijoms teiginio konst­ravimo logikos klaida. Taip manipuliuojama nuomone ir suvokimu, kryptingai formuojamas požiūris į galimą oponentą, užkertamas kelias bet kokiai konstruktyviai kritikai. Tikrovė supaprastinama iki lozungų, deklaracijų ir bandoma įsiteikti stereotipinio mąstymo masei, įtikinti ją savo absoliučiu teisumu.

Mes, švietimo bendruomenė, ne kartą girdėjome teiginius-kaltinimus, kad kūrybingam mokytojui vadovėlių visai nereikia (panašiai teisintasi, kai 2016 m. buvo patvirtintos pagrindinio ugdymo programos ir nespėta paruošti priemonių kokybiškam ugdymo procesui užtik­rinti), kad patyręs mokytojas gali pamokai pasiruošti ir per 8 minutes (taip rugsėjo 3 d. „Panoramai“ teigė tuometis ŠMM departamento direktorius), kad gerai dirbantys ugdymo įstaigų direktoriai puikiai įdiegia etatinio apmokėjimo tvarką (tokias ir panašias frazes visą rudenį girdėjo mūsų visuomenė ministerijos atstovams neigiant padarytas klaidas). Pavyzdžių galėtų būti begalė, o bandymo manipuliuoti viešąja nuomone priemonė dažnai ta pati. Atitinkamai galima pateikti savų hiperbolizuotų teiginių: „Tikras mokytojas / menininkas / gaisrininkas / medikas dirba neskaičiuodamas laiko ir iš pašaukimo, jam mokėti išvis nereikia“; „Programą supaprastinkime iki lozungų ir deklaratyvių šūkių literatūros, juk būtina ugdyti patriotus ir stabdyti emigraciją – tik tėvynės išdavikai to nesuprastų“; „Valdžia yra nuo Dievo, ji gina amžinąsias vertybes, todėl tie, kutie kritikuoja valdžios atstovus, nori šalyje chaoso ir savivalės“ ir kt. Atrodo juokinga ir absurdiška? Bet tai mes jau girdime, tik gal dar ne taip atvirai. Siūlyčiau kiekvienam, išgirdusiam taip konstruojamą teiginį, suklusti ir pamąstyti: ar tik kalbantysis, užuot kėlęs prob­lemas ir palikęs erdvės argumentuotoms diskusijoms, nenori tiesiog sumenkinti tiek svarstomo klausimo, tiek ir oponento, o sau prisiima neklystančiojo poziciją?

Lietuvių kalbos programos – kas kelia nerimą?

Dabar jau kalbama apie būtinybę atnaujinti vidurinio ugdymo turinį, nes autorių per daug, apimtys per didelės, kūriniai parinkti neatsižvelgiant į XXI a. reikalingus gebėjimus ir kompetencijas. Tai džiugina ir teikia vilties, bet čia pat vyksta akibrokštai, pavyzdžiui: trys Seimo nariai pernai kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą įtardami, kad lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminui keliami nauji reikalavimai gali prieštarauti Konstitucijai. Kas sukėlė tokį politikų susirūpinimą? Neįtikėtina, bet priimtas sprendimas per egzaminą leisti kaip privalomais remtis ir keturiais užsienio autoriais. Audronis Ažubalis viename interviu teigė: „Mūsų nuomone, šis ministrės nutarimas iš principo kerta per lietuvių kalbos, kaip konstitucinės vertybės, statusą, nes Konstitucinis Teismas pripažino, jog kalba yra konstitucinė vertybė, labai svarbi lietuvių tapatumui, tautai išsaugoti.“ Nejaugi tikrai galima pagalvoti, kad abiturientas, kuris perskaitė, suprato ir panoro argumentuodamas pasiremti W. Shakespeare’o ir A. Camus kūryba, niekina lietuvių kalbą, literatūrą ir tautą, kelia grėsmę tautiniam tapatumui? Gerai, kad bent šiuo atveju sveikas protas ir teisiniai argumentai nugalėjo. Vis dėlto toks precedentas verčia suklusti ir pradėti galvoti apie mūsų visuomenės problemas, tam tikras nerimą keliančias tendencijas.

 

Petro Rakštiko piešinys

 

Kažin kodėl kyla asociacijų su radikalais nacionalistais, per valstybines šventes žygiuojančiais miesto centru ir skanduojančiais: „Lietuva lietuviams.“ Vilniaus politikos analizės instituto Europos saugumo programos vadovas Simas Čelutka interviu analizuodamas lietuviško nacionalizmo apraiškas teigė, kad šūkį „skanduodami, nacionalistai skleidžia panieką Lietuvoje gyvenančioms „etninėms priemaišoms“ – dažniausiai rusų, lenkų, žydų ir kitų tautinių bendrijų atstovams“, bet vis dar atsiranda piliečių, tai tapatinančių su tikrų patriotų elgesiu. Kiekvieną kartą pamačiusi reportažą pagalvoju, kad gerokai prasmingiau jiems būtų žygiuoti kaskart vis kitoje valstybėje (Anglijoje, Norvegijoje, Airijoje, Ispanijoje) ir skanduoti: ,,Lietuviai – į Lietuvą.“ Bent mažiau nuo realybės nutoltų. Nes Lietuva visada buvo daugiakultūrė, o diskusijos, kas yra deklaruojamasis lietuvis, turintis, anot pseudopatriotų, teisę gyventi šalyje, truktų labai ilgai.

Pavojingą „Lietuvos lietuviams“, senosios literatūros heroizavimo ir šiuolaikinių bei užsienio autorių demonizavimo tendencijas įžvelgiu ir diskusijose apie tai, kokius kūrinius mokiniai turėtų skaityti ir aptarti per pamokas. Viešai pasigirsta absurdiškų siūlymų, kad mokiniai užsienio autorių kūrybą turėtų nagrinėti per užsienio kalbos pamokas (taip ir įsivaizduoju: vaikai mokosi italų kalbos, kad perskaitytų A. Dante’s „Dieviškąją komediją“, tada studijuoja ispanų kalbą, kad susipažintų su M. de Cervanteso kūryba, paskui imasi lotynų, kad skaitytų J. Radvano epą, nors, pala, šis kažkodėl tinka ir verstinis...).

Visa tai pristatoma kaip tautiškumo ugdymo idėja, nors ji, man atrodo, yra ne tik provincialumo ženklas (tai būtų mažesnė blogybė), bet ir gerokai pavojingesnės stiprėjančio radikalaus nacionalizmo apraiška. Minėtame straipsnyje apie lietuviško nacionalizmo problemas Tarptautinių santykių ir politinių mokslų instituto dėstytojas Marijus Antonovičius akcentavo: „Manyčiau, kad lietuviškojo nacionalizmo esminis jungiamasis bruožas yra lietuvių kalbos susakralinimas. Taip pat pridėčiau ir mažųjų valstybių kompleksus: atsargus žiūrėjimas į bend­radarbiavimą su kitomis valstybėmis, didesnių valstybių baimė, nenoras pripažinti tamsias savo istorijos puses.“ Tokią pačią įžvalgą galima būtų pritaikyti ir tam, kas vyksta per diskusijas dėl literatūros kurso mokykloje.

Nors strateginiai mūsų dokumentai (Švietimo įstatymas, Valstybės pažangos strategija „Lietuva 2030“, Geros mokyklos koncepcija ir kt.) kalba apie XXI a. kompetencijas, atvirumą pasauliui, kūrybingumą, gilų ugdymo turinį, pasižymintį dialogu, mokantį spręsti gyvenimiškas problemas ir kritiškai vertinti įvairius procesus, vis dėlto literatūros tikslas dažnai sutraukiamas iki idėjų deklaravimo įrankio. Deja, visuomenėje gajos ,,pasmerkime arba nubauskime M. Ivaškevičių“ tendencijos, autorių arba reiškinių heroizavimas ir / ar demonizavimas galioja ir diskusijoms apie literatūros dėstymą mokykloje, o dialogo kultūra, gebėjimas apmąstyti problemas, nebijoti kitokios nuomonės ir polemikos skausmingais klausimais lieka ir kasdienybės, ir ugdymo programų paraštėse.