Viename Kanados autochtonų miestelyje masiškai žudosi jaunuoliai. Toby Obedas miršta 28 kartą. Šioje prisiminimų pusėje – inuitų berniukas su septyniais degtukais, devynių uodegų rimbas, šlapios džiovos paklodės, elektros srovė, kunigai oblatai ir seserys šaritės. Anoje prisiminimų pusėje – vaikas, kurį augino narve kaip šunį, kūdikis, kurį motina nuolat geram pusdieniui palikdavo vieną. Abi puses jungia iki gyvenimo galo įjautrinti neuronai, naktiniai košmarai, dideli kiekiai svaigalų ir kvaišalų, randuoti riešai, izoliacija, nepritapimas, menka savivertė. „To-kie bu-vo lai-kai“, – skiemenuoja besiteisinantys. Intencijos anaiptol ne visada blogos – Pirmųjų Tautų žmonės sunkiai vertėsi, o jų vaikai galėjo būti edukuoti, sočiai ir šiltai gyventi internatinėse mokyklose. Berniuką į narvą „patupdė“ taip pat ne iš blogos valios – neturėjo įgūdžių kitaip apsaugoti ir auginti judrų mažametį. Motina, palikusi kūdikį namie, rūpinosi vyresniu sūnumi ir nesugebėjo iki galo suvokti, ką patiria kelių mėnesių mažylis, priverstas ilgą laiką būdrauti be suaugusiųjų globos. Ir tai anaiptol ne vien istorijos iš gūdžios praeities – vakar interneto portale skaičiau apie 2021 metais Lenkijoje nutikusį įvykį. Motina žiauriai nužudė trimetę dukrą. Vaikžudė teigia po to norėjusi nusižudyti pati – nepajėgusi. Pasirinktas kukmedžio nuoviras, tiesą sakant, net nėra mirtinai nuodingas. Nors moteris jo taip ir neišgėrė. Sunku suvokti kito žmogaus vidinę tiesą – tikrųjų intencijų galime taip ir nesužinoti. Aišku tik tai, kad šios motinos praeityje – patirtas smurtas ir savižala. Labai dažnai žeidžia sužeistieji – kaip tie Kanados autochtonų berniukai, kurie internatinėse mokyklose skriaudė kitus vaikus, nes patys buvo kankinami suaugusiųjų. Tamsos ratas niekaip negali pasibaigti, jis ne atkarpa, turinti aiškius pradžios ir pabaigos taškus. 

Šiame tekste svarstydama apie apleistį ir smurtą pateikiau gana kraštutinius pavyzdžius. Tačiau užtenka atsigręžti į save, į mikroįtrūkius, kurių kone kiekvienas turime. Karta su raktu po kaklu. Karta, kurios tėvai dėl šeimos gerovės važiavo dirbti į užsienį ir vaikus paliko seneliams. Karta, neatsitraukianti nuo kompiuterinių žaidimų. Karta, kuriai tėvai skiria septynias minutes per dieną. To-kie bu-vo lai-kai? Tokie laikai yra. Psichologai dažnai kartoja terminą „pakankamai geri tėvai“. Nežinau, ar apskritai įmanoma patenkinti visus emocinius vaiko poreikius. Yra ir kitas gerai žinomas posakis: „Vaikui užauginti reikia viso kaimo.“ Bet, nepaisant visos saviguodos, emocinė apleistis įsiskverbia, įsirašo į tankų smegenų struktūrų tinklą, į žievę ir požievį, į fizinį kūną. Ir suaugus kartais tarpsta neatpažinta, ateinanti kasdieniu grauduliu, savinaika, drebančiomis rankomis, buitiniu alkoholizmu, nuolatiniu stokos ir nelaimingumo jausmu. Dar daug kuo ateina. 

Mano karta buvo ta, su raktu po kaklu. Atsimenu mažylę savo draugę, kurios mama išvažiavo dirbti į JAV. Mergaitei niekas nesakė, kad mamą pamatys po pusmečio – vedėme trimetę suptis, kad būtų išvengta graudaus atsisveikinimo. Ir čia reikia pabrėžti, kad mažosios mano draugės mama tikrai ją mylėjo – tiesiog tokia tada buvo praktika. Kad neverktum, duosiu saldainį. Tik šiukštu nereikšk liūdesio ir nepasitenkinimo. 

Kitos mano pažįstamos mama jau seniai buvo priklausoma nuo alkoholio. Kai aštuonmetė pirmą kartą pamatė, kaip girta jos mama nukrinta nuo stalo, baliaus svečiai mergaitės „pagailėjo“ ir pasijutę nepatogiai pasiūlė tais laikais vaikui gana solidžių dovanų – dviejų ir penkių litų monetų. Mes papirksime tave, kad nejaustumei skausmo.

Nepatyriau sovietinio darželio baisybių ir tėvų emigracijos, bet mane daugiausiai augino dvasiškai traumuota močiutė. Dabar man svarbiausia sūnus. Kasdien klausiu savęs, kaip aš jį apleidžiu? Kai nematau ir neatliepiu jo tikrųjų poreikių? Kai tingiu kartu žaisti ir užmerkiu akis prieš ir vėl per ilgai naudojamus išmaniuosius? Kai užsisuku į kitą pusę savaitgalio naktį miegant kartu, kai sūnus labai prašo iki ryto būti atsisukus į jį?

 

Rūtos Tranaitės nuotrauka

 

Kai galvoju apie apleisties poveikį, sprendžiu vis dar aktualią dilemą – genai ar aplinka? Man atrodo, vieni esame atsparesni tamsai, ir net ją patyrę, neleidžiame visiškai sugriauti savo ir artimųjų gyvenimo. Bet kartais traumos būna labai didelės, apimančios visą tautą. Todėl viename Kanados autochtonų miestelyje masiškai žudosi jaunuoliai. Todėl T. Obedas mirs 77 kartus, kad pagaliau pamatytume apleisties įtrūkius ir pateptume juos gydančiu balzamu. Ir neužtenka paliesti psichiatro, psichoterapeuto, dvasinio guru, artimojo ar draugo rūbą. 

 

Lina Buividavičiūtė – poetė, dėstytoja, tekstų autorė, kultūros ap­žvalgininkė.