Knygą ne šiam pirmiausia deklaruoja pavadinimas: „Tiems, kurie neskaito.“ Tiesą sakant, gal net nebūčiau jos skaitęs, jeigu nebūčiau gavęs nusipirkti elektroniniu formatu. Antra, ne man, nes ne tas amžius – knyga apie jaunimą ir, matyt, skirta save atpažįstančiam jaunimui. Ir trečia – knygos žodinė raiška yra anapus mano aplinkos sluoksnio ir literatūrinės estetikos. Rusiški keiksmažodžiai klesti, o žargonas (šiek tiek lietuviškas, šiek tiek rusiškas, bet daugiau angliškas) liejasi laisvai.

 

Benas Lastauskas. „Tiems, kurie neskaito“. Viršelio dizaineris Aivaras Lukošius. – V.: „Laisvės media group“, 2024.

 

Bet va recenzentas stabteli ir apsigręžia, nes kartais kaip tik įdomu pažinti, kas yra anapus savojo socialinės regos lauko. Jeigu čia yra literatūrinis maištas, mano skoniui tai nesvetima. Savaip verti dėmesio tie rašytojai, kurie meta kelią dėl takelio arba net šunkelio, jeigu prabyla įtaigiais žodžiais ir prasmingu pasakojimu. Esu sugalvojęs tokį terminą – akibrokšto literatūra, t. y. tokia, kuri meta iššūkį visuomenės normoms, o kartu ir visai literatūrinei tradicijai. Iš šios nuostatos radosi įdomių, dabar jau pripažintų autorių: Louis-Ferdinand’as Céline’as, Henry Milleris, J. P. Donleavy (verstas mano paties), Charlesas Bukowskis, norvegas Jensas Bjørneboe, Vladimiras Sorokinas, Michelis Houellebecqas, lietuvių literatūroje Tomas Arūnas Rudokas, Herkus Kunčius, Marius Povilas Elijas Martynenko (atskirų kūrinių yra ir daugiau). Tačiau dažniausiai jie skelbė tokius tekstus, kurių personažas (paprastai pasakojantis pirmuoju asmeniu) yra artimas autoriaus patirčiai arba net jam daugmaž tapatus (išskyrus, žinoma, V. Sorokiną, H. Kunčių). 

B. Lastausko romanui tai nelabai taikytina, čia kalbama keleto skirtingų personažų balsu, tad šis maištingumas veikiau regisi iš mano kartos pozicijų, o jaunimui tai gal tiesiog paprastas literatūrinis realizmas. Ir galbūt, kaip yra pripažinęs pats autorius, ši knyga ne tiems, kurie neskaito, o apie tuos, kurie neskaito. Įpusėjus romanui, apie neskaitymą paaiškinama retu lyg ir paties autoriaus komentaru: „Iš kur turėjai išmokti empatijos, kai aplink tave buvo tik tie, kurie kaltina kitus ir niekada nežiūri į save? Nebent iš knygų, kurių niekada neskaitei“ (p. 164). Taigi, skaitymo nauda čia suvokiama instrumentiškai – kaip priemonė pažinti save, o ne savitą kūrėjo pasaulį. Būtent šia prasme vertintinas ir pats B. Lastausko romanas. Kai kam, žinoma, pažinti ne save, o tam tikrą jaunimo sluoksnį – tuos, kuriuos graužia nepasitenkinimas aplinka (biure „jobani dviveidžiai nuopisos“) arba beveik viskuo, taip pat savimi.

Tad čia veikia keletas personažų, kurių veiksmai ir mintys perteikiami kartais antru asmeniu („tu“), kartais trečiu („jis“ arba „ji“), kuriuos yra užknisę („užpisę“) santykiai darbe, su draugias ir apskritai visas aplinkinis pasaulis. Šie veikėjai pakaitomis reiškiasi kiekvienas knygos skyriuje, o po skyrių antraštėmis – konkreti data (pradedant 2022 01 19 ir baigiant 2023 07 13). Prie kiekvieno skyriaus smagus siurrealistinis portretėlis, matyt, sugeneruotas DI.

Neatidus skaitytojas pradžioje gali pamanyti, kad pirmuose skyriuose pateikiamas tas pats veikėjas (nors iš tikrųjų vienas dirba biure, o kitas niekur nedirba), nes pirmasis personažas savo skyrių pradeda žodžiais „Nu ką, trečiadieniukas“, o antrasis – „Nu ką, ketvirtadieniukas“ (mėgsta šie keikūnai mažybinius žodžius). Nepaisant šio klaidinančio vienodumiuko, personažai nėra vienodi, – nors ir nelabai sudėtingi, jie turi savų charakterio ir biografijos ypatybių.

Ir jie bando gaudyti malonumus, kartais per trumpalaikius santykius, bet rusena ir stabilių intymių santykių ilgesys. Tokie santykiai klostosi Tautvydo su Arina, ofisinio su Rūtele, – bet žlunga. Paskutinėje dalyje, palikę savo rūteles, Tautvydas su ofisiniu nučiuožia į Kiprą ir ten įsidarbina turizmo srityje – vietiniame bare. 

Kipro būste darosi nepakenčiamai karšta (nes „kondiškė xatoj sugedo“, p. 216). Bet darbe abu triūsia sėkmingai. O laisvalaikiu ofisinis daug mankštinasi, vengia alkoholio ir narkotikų (nors kartais kaseką sutraukia, paakintas Tautvydo), o Tautvydas uoliai aria dviem plūgais – įvairių narkotikų ir alkoholio, bet laikosi žvaliai, nes baltieji milteliai gerai užveda. Galiausiai ofisinis ima apgailestauti, kad paliko Rūtelę, bet čia jis, matyt, griebiasi šiaudo, nes jos juk nemyli, tiesiog jausdamas, kad gyvenimo pagrindas išmuštas iš po kojų, nori atgauti kokį nors stabilumą. Va čia recenzentas susizgrimba ėmęs aiškinti psichologiškai kaip knygų klube, kur kalbama ne apie romano ypatybes, o apie personažų kelius ir klystkelius, lyg jie būtų realūs žmonės.

Turime ir visai taisyklingai parašytų sakinių (cituoju ne tik dėl to, kad čia išreiškiamas tipiškas net ne vieno personažo kandus pasibjaurėjimas, tarkime, prisitaikėliška, karjeristiška, ribota aplinkos žmonių laikysena, o plačiau ir apskritai visuomene): „Nekenti visko, bet labiausiai kolegų, kurie dėl pripažinimo yra pasiryžę užsimerkti prieš bet kokią šio darbo beprasmybę, kurie sureikšmina savo egzistenciją, kuriems užtenka durnumo jaustis laimingiems ir save realizavusiems“ (p. 122).

B. Lastauskas LRT radijo pokalbyje dėkojo redaktorei Astai Bučienei ne tik už tai, kad supratingai pripažino visos gausios nenorminės leksikos reikalingumą, bet ir apskritai padėjo sutvarkyti tekstą. Tai čia leidžiu sau spėti (tik spėti), kad „jaustis laimingiems“, o ne „laimingais“, atsirado redaktorės dėka. O ji, žinoma, suprato, kad žargonas yra nepakaltinamas, jo bausti negalima, ir jeigu jo čia neliktų, nebebūtų esminio klodo.

Bet svarbesnis prasminis šios citatos aspektas. Sėkminga autoriaus nuostata ta, kad jis iš esmės neperša savo pozicijos ir vertinimo, tiesiog leidžia personažams kalbėti patiems, kartais leidžia jiems save diskredituoti, bet ne prikišamai, o tik per autorinę distanciją. Todėl personažo pasipiktinimui skaitytojas (galbūt ir autorius) pritarti gali tik iš dalies, iš savo patirties arba visuomenės stebėjimo. O gal ir ne visai, nes kita prasme tai yra šio personažo (ir kitų) nepritapimo ir nesėkmingo egzistavimo visuomenėje išraiška. Kaip teigė pats autorius minėtame pokalbyje, visi personažai yra tragiški. Na, „tragiški“ gal tik antrine, šnekamosios kalbos prasme, šiaip jau labiau tiesiog nevykėliai. 

Bet grįžkime prie pastarojo atspirties taško – tos taisyklingos citatos, nes po jos tuoj pat vėl griebiamasi savitumo: „dalbajobės, prigimdžiusios vaikų“; „ofisinės pyzdos“. „Nesijauti laimingas. Labiausiai užpisa darbas. Bet ne tik. Užpisa ir Rūtelė. Pirminė aistra išblėso, smarkiai atsipisot, išragavot vienas kitą visais įmanomais būdais, atskleidėt vienas kitam (...), ir intriga po truputį išnyko. Vis mažiau įdomu klausytis, ką ji šneka, vis rečiau nori pistis. Mieliau renkiesi pornografiją“ (p. 124).

Tai yra reikšmingas pasažas, turbūt nejaukiai realistiškas, o tada autoriaus sugebėta gana įtaigiai pafigūruoti dvi pozicijas (kurios, nepaisant konkrečių šio atvejo detalių, kitais atžvilgiais yra universalios): jis (bet galėtų būti ir ji) yra lemtingai atšalęs, bet nesiryžta to tiesiai pasakyti, o ji visa tai jaučia, bet ilgai irgi nesiryžta nutraukti santykių (galiausiai tai padaro). Čia autoriaus sugebėta atspindėti santykius iš dviejų skirtingų pozicijų: didelio talento tai neliudija, bet gabumus – taip.

Neatimsi iš autoriaus ir gebėjimo sklandžiai bei įtaigiai perteikti žargono kupiną kalbėseną: „Tas durnelis prisipirkęs padielkinių marškinukų ir kepurių po pitaką kioskuose harboro, vaikšto full gucci [Kipre]“ (p. 211). O dar autentiškiau riebiai: „…aprėkėt vienas kitą, pasiuntėt naxui. Jobana dūra. Nestabili pyzda“ (p. 146). Šiek tiek dažniau kažkodėl vartojamas pastarojo žodelyčio sutrauktas variantas (be y) – pzda, pvz., tokiame švelnios raiškos pasaže:

 

– Eik tu naxui, blet, pzda, nu tu kurva kurva, praeitą savaitę pirkau, nu čia pzda yra. (p. 214)

 

Nesipiktinkime, juk čia tik personažas (ne autorius) susinervinęs. Kartais šis, hm, priežodis įspiriamas ir su gera nuotaika: „Žvengiat, pzda pzda, kiek sutapimų, wow. – Smagu su tavim, Korne“ (p. 73).

Lyg būčiau koks kroatas ar čekas (šie savo kalbose pamėgę priebalsių samplaikas: turgus – trh), pabandžiau ir aš tą pzda be balsio ištarti balsu, bet nugirdusi žmona pasiteiravo, ar tai taikoma jai. Tuomet eksperimentą užraukiau.

Knyga nepretenduoja į kokią nors didelę literatūrą (didžioji literatūra, matyt, autoriaus požiūriu, yra iš esmės pasenusi ir vengtina pompastika), bet tai nieko blogo – kokio nors neapibrėžtumo, mįslės ar slėpinio, tai didžiajai neretai būdingo, čia nėra nė užuominos, bet gero skaitymo smagumo yra, o ir visokeriopų įžvalgų. Žodžiu, autorius sėkmingai įvykdė tai, ką gal ir buvo užsimojęs, – autentiškai pavaizduoti savo kartos vingiuose pasiklydusius charakterius. 

Ateities perspektyvoje šis autentiškumas įgys vis didesnę vertę. Po šimto metų antropologai galės konstatuoti: va šitaip anais laikais gyveno ir šnekėjo dalis nelaimingo (o gal ir laimingo) jaunimo.

Beje, nors knyga gal ne šiam recenzentui, bet, kaip žinome, keičiantis kartoms ne viskas keičiasi. Čia galime sužinoti, kad Enrique Iglesiaso daina „Bailamos“, ne kartą skambėjusi ir „Suokalbio“ klestėjimo laikais, bare grojama ir šiandieniniam jaunimui – net pateikiamas dainos žodžių frag­mentas.

Įkvėptas pakilios romano personažų retorikos recenzentas daro tokią išvadą: nu, vapše ne tai kad labai zajebys, bet toks visai nieko romaniukas, pzda.