Lina Ever. Leipcigo knygų mugė: prisistatymas baigėsi

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Ketvirtadienį aštuntą ryto Berlyne įlipu į pilnutėlį Sonderzug – knygų mylėtojai į Leipcigo mugę vežami specialiu reisu. Įsivaizduokit traukinį, pilną rašytojų, leidėjų, iliustratorių ir kitų, kuriems knyga yra ne šiaip knyga, bet darbo priemonė, įrankis ar objektas. Iki Lietuvos stendo atidarymo mugėje lieka trys valandos.

Traukinys senoviškas, pirmos klasės kupė sėdynės, kaip teatro kėdės, išmuštos raudonu aksomu. Pajuntu, kad spektaklis prasideda. Pokalbis su kaimynais užsimezga lengvai, nes visi esame kolegos. Šveicarijoje gyvenantis vyriškis vadovauja agentūrai, padedančiai autoriams patiems leisti knygas, t. y. užsiimti savilaida. Už tam tikrą mokestį jie iš autoriaus perima visas knygos redagavimo, spausdinimo, platinimo ir rinkodaros grandis. Klientų vis daugėja. Tokių, kurie nori nedideliu tiražu išleisti savo nuotraukų albumą ar receptų knygą, ir tokių, kurie tikisi, kad jų kūrinys taps bestseleriu. Net 80 proc. Vokietijoje išleistų knygų – savilaida. Pamatęs mano nustebusį žvilgsnį vyras patikslina: „Ne, ne tų, gulinčių knygynuose, bet iš viso išleistų.“ Pasak jo, ankščiau tai buvo alternatyva, o dabar –­ verslas, nes, išsileidus pačiam, galima gerokai daugiau uždirbti.

Žiūriu pro langą į vos pradedančius žaliuoti laukus ir galvoju, kad nebloga verslo idėja būtų Lietuvoje įkurti tokią agentūrą. Ji padėtų autoriams knygas išsileisti patiems, už tam tikrą mokestį pasirūpintų spausdinimu, platinimu, pardavimais.

Leipzig Messe stotelėje iš traukinio išlipusi minia plūsta į didžiulį mugės pastatų kompleksą, rikiuojasi eilėje prie bilietų. Pakylu laiptais į spaudos centrą. Įsipilu kavos, trumpam prisėdu dar kartą susidėlioti pačiai svarbiausių renginių programą. Iki Lietuvos stendo atidarymo liko valanda.

Įsivaizduokite Leipcigo mugės plotą: nuo spaudos centro iki kitame gale esančios ketvirtos salės, kur įsikūręs Lietuvos stendas, – daugiau nei kilo­metras. Gerai, nes ketvirtadienį priešpiet nereikia brautis pro tokias minias kaip penktadienį (kiek žinau, šeštadienį minia dar sutirštėjo). Lietuvos stendą randu likus dešimčiai minučių iki oficialaus jo atidarymo. O surasti nelengva, nes LITAUEN užrašas kabo palubėje, kur joks praeivis nepakelia akių. Ir raidės kažkodėl nusuktos į priešingą pusę – artėjantys turi skaityti atbulai. Jei ne šalia esantis Lietuvos turizmo stendas su atpažįstamomis spalvomis, turbūt būčiau prabėgusi pro šalį.

Autorės nuotraukos

Visi jau čia: ministrė, ambasadorius, mugės vadovas, pažįstami ir nepažįstami rašytojai, vertėjai, leidėjai, vokiškosios lietuvių bendruomenės atstovai. Pamatę išdėliotas taures stabteli ir atsitiktiniai praeiviai. Vos atpažįstu Lietuvos kultūros instituto atstovių, vilkinčių vienodomis balkšvai pilkomis palaidinėmis, veidus, įsitempusius, kad tik viskas vyktų sklandžiai. Prisėdu neparadinėje stendo pusėje, nes stovėti minioje neleidžia skaudanti koja. Kalbų negirdžiu, tik plojimus. Energingus „Subtilu-Z“ muzikos garsus. Matau, kaip prie sienelės rikiuojasi uniformuotos merginos, kaip jos vienu metu pasuka kvadratėlius, ant kurių parašyta Fortsetzung folgt.

Šį šūkį lietuviai verčia: „Prisistatymas tęsiasi.“ Lietuva tęsia, ką prieš daugelį metų pradėjo prisistačiusi Frankfurto knygų mugėje. Tačiau galima išversti ir taip: „Pratęsimas bus.“ Tai reikštų, kad čia tik pradžia, mes nenuleisime rankų. Sutinku, šūkis prasmingas, bet taip užkoduotas, kad ne visi vokiečiai jį suprato. „Berliner Zeitung“ spėliojo, kas šiuo šūkiu norėta pasakyti. „Pratęsimas kur?“ – klausia jie ir pamini, kad Lietuvą nuo 1990 m. paliko milijonas jaunų žmonių.

Taip pat pavadintą stende dalijamą aukštos poligrafinės kokybės 350 puslapių knygą, pasakojančią apie Lietuvos šimtmetį, laikraštis pavadino prabanga. O informacinių lapelių, lipdukų, skirtukų ar atvirukų su Lietuvos vaizdais ar išleistų knygų viršeliais, į kuriuos prie visų stendų tiesiasi mugės lankytojų rankos, nebuvo. Patiko pernai Leipcige dalytų ženkliukų su Lietuvos žemėlapio formos veidrodėliu idėja, būtų smagus akcentas ir šiemet.

Po giliais klodais paslėpta ir stendo idėja. Prisimenu, pernai Lietuvos renginyje per Leipcigo mugę pasakota, kad stendas bus panašus į traukinį ir vaizduos Lietuvos šimtmečio etapus. Nežinau, ar pasikeitė koncepcija, ar dailininkas, bet originalus, steriliai baltas stendas labiau priminė erdvėlaivį. Estetiškai išgrynintoje erdvėje nebuvo nieko nereikalinga, nesimatė net... knygų. Jos paslėptos sienelių lentynėlėse, kurias reikėjo pasukti, kad rastum knygą. Originalu, tačiau mugėje, kurioje iš lentynų virsta milijonai knygų, daugelis praeivių tingėjo žaisti slėpynių. Kai kurie Lietuvos delegacijos nariai sakė, kad stendas gražus, bet knygų mugei nepritaikytas, nes nėra kur eksponuoti knygų. O apie ką, jei ne apie knygas, turėtų galvoti knygų mugės stendo autorius?

Pasigedau ir iš tolo matomo Lietuvos užrašo, pranešančio, kad čia pagrindinės mugės viešnios stendas. Pasigedau ryškių plakatų su autorių knygomis, primenančių, kiek daug jų išleista vokiškai. Pasigedau knygų, kurios dar neišverstos į vokiečių kalbą. Pasigedau nuotraukų albumų ir vaikiškų knygų, kurias galima vartyti net nesuprantant kalbos. Tikrai ne vieno ranka būtų tiesusis link Kakės Makės ar Mėgintuvėlio nuotykių, tegul ir lietuviškai. Tokiame dideliame stende, kaip ir kituose, galėjo vykti renginiai, autorių prisistatymai ir vieši skaitymai. Tada baltos kėdutės būtų užimtos klausytojų, o ne pro šalį einančių pavargėlių. Dažnas jų nesuprato, kieno stende prisėdo. O gal net buvo galima pardavinėti lietuvišką alų ar girą. Greta įsikūręs Austrijos stendas įrengė kavinę, kurioje buvo ir tortų, ir knygų, ir scena su skaitančiais autoriais, ir pilna žmonių. Kitoje pusėje esančiame šveicarų stende taip pat vyko renginių, kurių klausantis buvo galima vartyti knygas.

Nepaisant paburbėjimų, Lietuvos dalyvavimas Leipcige sulaukė labai daug atgarsių ir visomis prasmėmis yra pavykęs. Gal net pavadinčiau jį sėkmingiausiu Lietuvos pasirodymu tarptautinėje arenoje. Visi didieji vokiški leidiniai atkreipė dėmesį į mūsų šalį, jos istoriją ir rašytojus. Neįkainojamas keturių puslapių straipsnis „Der Spiegel“ žurnale, reportažai per televiziją ir radiją. Dažnai juose kalbėta ne vien apie literatūrą, bet ir apie mūsų istoriją, politiką, kultūrą. Tiek spaudos dėmesio išsyk tikrai nesame gavę, taigi sprendimas samdyti vokiečių ryšių su visuomenę atstovę pasiteisino 200 procentų.

Mūsų rašytojai dalyvavo 60-yje renginių. Ir tai buvo ne vien išleistų 26 knygų pristatymai, bet ir rimtos politinės, literatūrinės diskusijos, vykusios ne vien mugės patalpose, bet ir visame mieste. Kai kurie renginiai sutraukė šimtus lankytojų, kiti bent dešimtis. Suskaičiuotume ne vieną tūkstantį. Mačiau, tai didžiulė šventė iš Lietuvos atvažiavusiems rašytojams. Sutikite, jiems smagu pasidžiaugti savo darbo vaisiais. Nes knygos išleidimas vokiškai – savotiška sėkmė, moralinis pasitenkinimas, o kai kuriems gal duos ir finansinės naudos, taps tiltu į ateitį. Kai kurių lietuvių autorių knygas buvo galima rasti miesto knygynų lentynose – už tai turime būti dėkingi specialiam šiųmečiam Lietuvos statusui mugėje.

Literatūros naktis vyko sausakimšoje salėje. Ir tikrai ne dėl pradžioje dalijamo alaus ar šakočio. Net keturias valandas trukusiame renginyje ant scenos lipo rašytojai, vertėjai ir leidėjai, pristatinėjo knygas, pasakojo apie Lietuvą ir jos literatūrines tradicijas. Šeštadienio naktį toje pačioje salėje vyko lietuviškos poezijos skaitymai, kuriuose taip pat netrūko lankytojų.

Literatūros naktyje beveik iki pabaigos buvusi Lietuvos kultūros ministrė negalėjo pasakyti, kiek kainavo dalyvavimas mugėje, tačiau teigė, kad tai vertina kaip ilgalaikę investiciją, suteikdama vilčių autoriams, šiemet nepatekusiems į knygų fiestą. Faktas, Lietuva dar turi ką pasiūlyti. Net „Frankfurter Algemeine“ laikraštis rašo pasigedęs dviejų lietuviškų bestselerių – R. Gavelio „Vilniaus pokerio“ ir K. Sabaliauskaitės „Silva rerum“.

Autorės nuotraukos

Ir aš pasigedau daugiau autorių. Hamburge gyvenanti lietuvių rašytoja Jutta Noak romaną „Petitio“ vokiškai išleido nelaukdama paramos (Lietuvoje jį prieš penkerius metus išleido Rašytojų sąjungos leidykla). Tai bene žinomiausia Vokietijoje gyvenanti lietuvių rašytoja, Lietuvos rašytojų sąjungos ilgametė narė, Lietuvių vokiečių draugijos „Lit.Art“ įkūrėja, kultūrinių renginių Hamburge organizatorė. Jos modernistiniame romane „Petitio“ pasakojama pusiau vokiečių mamos ir dukros istorija, jų kelias vokiškosios tėvynės link. Esu tikra, kad vokiečiams būtų įdomūs rašytojos gyvenimo anapus geležinės užtvaros prisiminimai ir įspūdžiai iš vokiškųjų lagerių po jos griuvimo. Plačioje mugės renginių prog­ramoje Noak šiemet neatsirado vietos. Nes, kaip minėjau, stende buvo eksponuojamos tik griežtai atrinktos ir savo langelius turinčios knygos. Tačiau jei stende būtų mikrofonas ir knygų lentyna, vietos atsirastų visiems norintiesiems ir turintiesiems ką pasakyti. Ir K. Sabaliauskaitę, kuri atvyko į Leipcigą apsidairyti, buvo galima pakalbinti čia pat, stende, net ir neįtraukus jos į prieš mėnesius patvirtintą programą.

Berlyno dienraštis „Der Tagespiegel“ pasigedo komiksų kūrėjos Akvilės Magicdust, kuri dalyvavo knygų mugės komiksų salėje, bet nebuvo įtraukta į delegaciją ir Lietuvos renginius. Gaila, kad Vokietijoje puikiai žinoma rašytoja Rūta Šepetys (ji pernai atidarė Berlyno literatūros festivalį) šiemet mugėje dalyvauti negalėjo. Gaila, kad Aldonos Gustas, kurios eilės ir piešiniai Berlyne žinomi taip pat gerai, kaip ir Jono Meko Niujorke, knygos buvo sudėtos gretimame stende, be jokių sąsajų su Lietuva. Gaila, kad anksčiau vokiškai išleistos lietuvių knygos nebuvo pastatytos šalia naujienų. Gaila, kad nebuvo pristatomi Lietuvos fotografijos grandai. Galėčiau užlenkti dar keturis pirštus vardydama. Vis dėlto dalyvavimas mugėje, tegul ir su trūkumais, davė Lietuvos įvaizdžiui gerokai daugiau naudos nei visos strategijos, brošiūros ir filmai kartu sudėjus. Tikėtis tobulumo pirmąkart organizuojant tokio dydžio renginį nebūtų teisinga. Manau, ši patirtis pravers kitąmet prisistatant Londone.

Pasivaikščiojusi po visas penkias mugės sales supranti, kad tai visų pirma vokiečių leidėjų, autorių ir skaitytojų šventė. Leidyklų stendai – ne parduotuvės ar turgaus prekystaliai kaip Vilniuje. Jie įrengti kaip jaukūs kambariukai, kur gali užeiti, prisėsti, pavartyti patikusią knygą, paklausti apie ją, o jei kuri patiko – susirasti pardavėją ir sumokėti. Čia pat gali gauti autoriaus autografą. Didžiausią eilę mačiau prie berlyniečio trilerių rašytojo Sebastiano Fitzeko, kurio romanai Vokietijoje be galo populiarūs. Pavyko „sužvejoti“ šveicarų rašytojo Martino Suterio autografą ant naujausios ir jau kelis mėnesius bestselerių sąrašuose pirmaujančios knygos „Elefant“ („Dramblys“). Autorius netgi paklausė, kiek jo knygų išversta į lietuvių kalbą, ir man prieš akis iškilo tik du seni viršeliai. Šiek tiek gaila, kad neišversti naujausi jo romanai, nes vokiškai kalbančiose šalyse tai vienas populiariausių rašytojų.

Po dviejų intensyvių, turiningų dienų dardu atgal į Berlyną patogiai įsitaisiusi greitajame ICE traukinyje. Atsiverčiu „Der Spiegel“ straipsnį ir kyla nesuvaldomas noras parodyti jį kaimynui: „Tai mes, tai apie mus, tai netgi apie mane, mes maži, bet mokame rašyti, didžiuojamės savo kalba ir turime ką pasakyti pasauliui.“ Nublanksta patirti nepatogumai, nemandagumai, nuovargis. Kai kurias pamokas ir aš išmokau, pavyzdžiui, kad viešbutį Leipcige per knygų mugę reikia užsisakyti prieš pusmetį, tada neteks nakvoti bend­rame hostelio kambaryje dviaukštėje lovoje.

Draugai