Lietuva, 1990 m., blokada. Greitosioms mašinoms trūksta degalų. Viena greitoji nespėja nuvežti iki ligoninės gimdančios moters. Mergaitė gimsta mašinoje. Su virkštele, du kartus apsivijusia kaklą. Taip, kad užsispaudžia stuburo nervas. Daktarai kartoja, kad ji nekalbės ir nevaikščios. Šiandien ir vaikšto, ir kalba. Tiesa, kiek kitaip nei žmogus, gimęs neužspaustu nervu. Žiūriu į ją, ji – į mane. Šypsomės. Klausiu: „Kaip tau sekasi.“ Atsako: „Gerai.“ Aš irgi gimiau su virkštele, du kartus apsivijusia kaklą. Daktarai atliko Kristelerio manevrą – užgulė mano mamos pilvą. Gimiau sveika. „O kaip tau sekasi?“ – klausia ji.

„How do you do?“ – klausia manęs profesorius iš Norvegijos ir išsprogina akutes, kai, švelniai skimbčiojant taurėms, šakutėms ir peiliams, jam pasakoju, kaip man sekasi. Etiketo fukušima. Tėtis tą akimirką greičiausiai gailėjosi pasiėmęs mane į konferenciją Osle. Norėjo, kad tobulinčiau savo anglų kalbą. Tai ir dariau prie vakarienės stalo, tarp docentų ir profesorių. Gerai, kad neprisimenu, ko tam dėdei pripasakojau. Prisimenu tik, kad buvau viso labo 14-os. „How do you do?“ – spėju pasitaisyti, kol profesoriaus akys neišvirsta iš akiduobių. „Oh, fine, thank you, young lady!“ – maloniai atsako ir šakute pasmeigia kraujuojantį kepsnio gabalėlį.

Mokslininkai jau seniai tyrinėja šį reiškinį ir spėja, kad tokie beverčiai pokalbėliai evoliuciškai siejasi su blusinėjimusi. Primatai blusinėja vieni kitus, kad palaikytų tarpusavio ryšius. O mes, kadangi kailio netekome, kalbamės apie orą. Išsiaiškinta, kad šitaip pasišnekučiavus atmintyje išlieka balso melodija, kūno kalba, kvapas. Ne žodžiai. Todėl dabar sutikusi nepažįstamą profesorių iš Norvegijos dažniausiai šypsausi, šypsena suveikia visada, ir nepuolu pasakoti, kad vis dėlto sveika negimiau – gimiau su širdies yda. Geriau trumpai aptariu pasaulio aktualijas arba pasakoju apie savo darbus, pasidžiaugiu laimėjimais. Dar geriau – pajuokauti, pavyzdžiui, pasijuokti iš savęs, tik neperlenkti, o geriausia – tiesiog klausytis, klausausi.

Ačiū Dievui, yra ir tokių, kuriems blusinėtis nepatinka. Sakyčiau, vienam iš 10. Brazilijoje, San Paule, Júlio Césaro de Farios gatvėje gyvena toks Caio Aguida Borgesas. Aukštas, garbanoti plaukai, turi itališko kraujo, jaunesnis už mane. Sutikau jį prieš septynerius metus studijuodama Portugalijoje. Nors iki šiol atrodo, kad esame pažįstami nuo gimimo, o gal ir dar anksčiau. Skaitome tas pačias knygas, abu dieviname Alejandro Jodorowsky ir nesuprantame, kam reikalinga kramtomoji guma. Vieną trečiadienį, kaip ir kiek­vieną trečiadienį, mudu ėjome į vietinį Koimbros turgelį pirkti apelsinų, avokadų, pomidorų ir baklažanų. Juodai apsirengusi močiutė, virpančia ranka ištiesusi mums maišelius su daržovėmis, netikėtai paklausė: „Na, vaikučiai, ir kaip jums sekasi baldus laužyt?“ Išraudome kaip šalia gulėjusios nukainotos paprikos, o išėję iš turgaus juokėmės iki skausmo. Tai buvo ne blusinėjimasis, o kirtis iš pasalų. Tiesa, baldų mes nelaužėme. Tik kartelį ant stogo Caio man parodė, kas yra cafune. Paprasčiau sakant, paglostė man galvą. Vėliau jis grįžo į saulėtąjį San Paulą, o aš – į Vilnių. Tikri laiškai iš Vilniaus į San Paulą keliauja apie 3 savaites, todėl juose niekad nepasakojame, kaip mums sekasi.

 

Filmo „Šventasis kalnas“ (rež. Alejandro Jodorowsky) kadras.

 

Vienas iš dešimties Europos Sąjungos gyventojų yra su negalia. Deja, Vilniaus gatvėse kitokį žmogų pamatysi retai. Virš mūsų gyvena aklas vyras. Prasilenkiame laiptinėje. „Kaip jums sekasi?“ – kartą paklausiau ir jis papasakojo. Nepakeliama vienišystės sunkybė. O aš, be širdies ydos, turiu dar ir Motinos Teresės sindromą – gelbėju ir tuos, kurie neprašo. Tad nuo šiol kalbėdavomės su kaimynu kaskart susitikę laiptinėje. Tiksliau, jis kalbėdavo, o aš klausydavau. Apie televizijos laidas, kurių nežiūriu, apie sovietmetį, kuriame negyvenau, apie gitarą, kurios melodijas puikiai girdime ir naktimis. Įsivaizdavau daranti gerą darbą, kol neišaušo diena, kai iš lovos išlipau ne ta koja ir laiptinėje sutikusi akląjį kaimyną apsimečiau, kad manęs nėra, – nepasisveikinau. Jis iki šiol su manim nesikalba ir grodamas gitara itin garsiai kaukši kulnu.

Yra toks terminas „echolokacija“. Tai girdimas aidas, garsas, atsimušantis nuo daiktų. Aplinka skleidžia garsą ir nematantys tą garsą girdi. Pavyzdžiui, girdi, kad kažkas stovi už nugaros. Taip pat jaučia šilumą. Kiekvienas žmogus skleidžia savo kvapą. Prakaitas, kvepalai, skalbimo milteliai – visa tai yra mūsų tapatybės dalis.

Protestantiškoje visuomenėje tikima, kad, jei tau sekasi, Dievas tave myli. Istoriškai mąstant, šis tikėjimas turėtų būti pasisėjęs ir kapitalistinėje visuomenėje, vadinasi, visur. O kur dar naujieji dvasios mokytojai, kartojantys, kad visos mintys materializuojasi, kad sėkmę pritraukia tik geros mintys. Bandau įsivaizduoti, kaip atrodo žmogus, generuojantis tik geras mintis, žmogus, kuriam viskas sekasi. Sėkmės Korėja. Motinos teresės sėdėtų be darbo. Tad džiugu, kad pastaruoju metu į paviršių išlenda vis daugiau „nesėkmės“ istorijų: leidžiamos knygos, statomi spektakliai, filmai, rengiamos konferencijos, telkiasi judėjimai. Žmonės pagaliau prabyla apie savo žaizdas ir nusivylimus. Ne visi liudijimai turi išliekamąją meninę vertę, tačiau leidžia iš arčiau pažvelgti į esmę. Viename dokumentiniame filme moteris, serganti reta liga, sako, kad „sveikieji“ temato jos ligotą kūną. Prisipažinsiu, aš, žiūrėdama į ją, irgi mačiau sergantį kūną. Nes kūnas atrodo kitaip, neįprastai. Ir padūmavusias aklojo kaimyno akis begėdiškai tyrinėjau laiptinės šviesotamsoje, ir šizofrenija sergančiojo norėtųsi paklausti, ką jam šneka balsai. Nes apie tai dažniausiai kalbama pašnibždomis, nes gėda gyventi, kai „nesiseka“, nes viską atiduotum, kad būtum normalus.

Pradėjau kosėti. Tiksliau, kiauksėti kaip jorkšyro terjeras. Maniau, praeis, turi praeiti, bet nepraėjo. Kiauksėjau dieną, naktį. Įlipusi į taksi ar parduotuvėje bandydavau tvardytis. Kosuliui tai nepatikdavo, kutendamas gerklas, jis išsiverždavo kaip fejerverkas. Ilgainiui jau ne kiauksėjau, o lojau tarsi dobermanas. Maniau, kiek galima, praeis, bet nepraėjo. Teko užsiregistruoti pas gydytoją ir, kol atėjo toji diena, jau ne lojau, o dusau kaip rūkalė, daug mačiusi moteris, serganti obstrukcine plaučių liga. Ant liežuvio gulė metalo skonis. Mirties skonis. Daktarė pasiklausė plaučių, skyrė kraujo tyrimus ir kosėti nustojau. Turbūt panašiai veikia ir visuomenės kūnas. Kosti ir dūsta, nes tikimės, kad savaime praeis. Nagi, susiimk, visuomene, skauda gerklę – užpakaliui lengviau. Ir atvirkščiai.

Larsas von Trieras filme „Melancholija“ vaizduoja žemės baigtį. Planeta „Melancholija“ milžinišku greičiu artinasi prie Žemės. Ir kol sveikieji klaiksta iš baimės, depresija serganti Džastina pabaigą priima ramiai. Akivaizdu, dėl ligos ji mažiau prisirišusi prie gyvenimo ir pasaulio gėrybių, o ir savo pabaigą greičiausiai jau ne kartą yra išgyvenusi. Džastinos ramybė apokalipsės akivaizdoje atrodo kaip nuotraukos negatyvas – juoda virsta balta, o balta – juoda. Neįprastus kūnus turintieji taip pat yra paženklinti baigties. Jie – „Melancholijos“ pranašai. Vadinasi, daug geriau prisitaikę prie gyvenimo. 

Šiais metais Barbės palydovas Kenas Carsonas švęs 60-ąjį gimtadienį. Pažiūrėjęs nepasakytum. Plastmasė nesiraukšlėja, neyra. Barbė greičiausiai jam iškels didelę puotą. Na, gerai, neiškels. Ji – negyva. Ji tėra dar viena sėkmės ir grožio idėja. Jei Barbė vis dėlto netyčia atgytų ir iškeltų grožio bei sėkmės puotą, nuojauta kužda, joje būtų blusinėjimasi iki pamėlynavimo – how do you do, fine, thanks. Ir Barbė niekam nepasakotų, kad turi valgymo sutrikimų, o Kenas nepasakotų, kad gimė ir gyvena be penio.

Na ir šalta šiandien, ar ne?