Mūsų guolis pavėsinėje;

mūsų namų sijos iš kedrų,

gegnės iš kiparisų.

 Iš „Giesmių giesmės“

 

 

Petro Repšio darbo fragmentas. Gyčio Norvilo nuotrauka.

 

Miegojimas – vienišas užsiėmimas. Vis dėlto rinkdamasi vyrą patikrinau vieną kitą ir pataluose – žiūrėjau, ar lengva miegoti kartu. Juk būna, regis, ir kvapas tinkamas, ir išminties nestinga, o naktį aplanko tikra kančia: tai per garsiai šnopuoja, tai be reikalo vartosi ar griežia krūminiais. Kai pavyko išsirinkti ar, paprasčiau sakant, rimtai įsimylėjau, mudu apsigyvenome bute su dviem balkonais ir židiniu. Mūsų guolis buvo erdviame miegamajame.

Iš pradžių užmigdavome susiklijavę, paklodėje maišydavosi nuogos odos ir pažastų kvepalai. Vėliau pasirinkau kairę lovos pusę, jis – dešinę. Retkarčiais apsikeisdavome – šitaip slapstėmės nuo galvažudės rutinos. Dar vėliau lovoje atsirado šokoladiniu pieno kokteiliu kvepiantis ir šaižiai rėkiantis kūdikis. Rutina iš užančio išsitraukė peilį. Netrukus, vieną vakarą mano išrinktasis „netyčia“ užmigo ant sofos svetainėje. Jo veidas keitė spalvas išvien su televizoriaus ekranu. O kitą vakarą nebegrįžo, nors dievagojosi grįšiąs.

Lovos dešinėje atsirado ertmė.

Lotynų kalboje yra veiksmažodis secubare, kurio viena iš reikšmių – miegoti atskirai nuo sutuoktinio ar mylimojo. Antikinėje literatūroje šis žodis dažnai buvo vartojamas norint pabrėžti kito trūkumą. Secubo. Senovės romėnams užtekdavo ištarti vieną žodį, kad papasakotų istoriją. Juk čia telpa ir meilė, ir ilgesys, galbūt pyktis, apatija, o gal liūdesys ir gėda.

Mano žvilgsnis nejučia krypo į kūdikį. Svarsčiau, ar ne laikas jam kraustytis į savo lovytę, kaip rodoma vakarietiškuose filmuose. Po poros bandymų supratau, kad manyje plaka aborigeniška širdis. Mat vieno antropologinio tyrimo metu Australijoje aborigenė motina televizoriaus ekrane pamačiusi, kaip motina prieš miegą apkamšo vaiką ir išeina į savo kambarį, liūdnai pasakė: „Vargšas vaikas turės miegoti vienas!“ Kūdikis liko lovoje.

O mūsų svetainės sofa ėmė skleisti keistą kvapą. Kai apie jį užsiminiau vyrui, šis atsakė nieko neužuodžiąs. Kvapas nebuvo nemalonus – įmanoma susigyventi. Tik ar reikia? Užsigeidžiau jį išguiti – sofą valiau įvairiausiomis priemonėmis, iškviečiau profesionalius sofų valytojus, net buvau sumaniusi pirkti naują.

Kai vaikystėje nakvodavau pas senelius, miegodavau kartu su močiute, jos kambaryje su Turino drobulės reprodukcija viršugalvyje, Švč. Mergelės Marijos gailestingu žvilgsniu priešakyje ir be perstojo burbuliuojančiu radijo imtuvu šalimais, ant stalelio. Ant palangės augdavo krapai ir kiti žalumynai. Naktimis močiutė neurotiškai tikrindavo, ar kvėpuoju. Jos lovoje jaučiausi saugi kaip niekur kitur. Senelio kambarys tais laikais man, ilgapirštei, buvo uždraustas. Jame stovėjo rašomasis stalas su stalčiais ir stalčiukais, o ant jo – milžiniškas stacionarus kompiuteris!!! Kartą, kai prisigretinusi prie močiutės naiviai paklausiau, kokia jų ilgaamžių santykių paslaptis, ši kažkaip keistai nusijuokė ir atsakė: „Mes miegam kaip karaliai!“ Tuomet nesupratau, ką tiksliai turėjo omeny, tačiau pajutau smalsaudama per toli nuėjusi, tad pasitikslinti nedrįsau. Vienaip ar kitaip, senelis močiutei iš turgelio nešdavo gėlių. Raudonų rožių.

Versalio rūmuose yra apie 700 kambarių ir salių. Šilkiniai gobelenai, paauksuoti apmušalai ir marmuro skulptūros ištikimai tyli, bet vis tiek išsiduoda – čia saugomos ne žmonių ir ne šventųjų paslaptys. Karalių ir karalienių miegamieji, kadaise buvę gyvi, dabar tapę monarchijos pasaulio išnaromis. Žvelgiant į tą mirusią tuščiavidurę prabangą, net sunku patikėti, kad visa tai buvo naudojama pagal paskirtį. Utėlės ir blusos, šmirinėjančios tarp vėsių klosčių, ir, tarkim, Karaliaus Saulės spindulių durstomos Louise Françoise de La Vallière (susilaukė 5 vaikų) ar markizės de Montespan (susilaukė 7 vaikų) ar blogiausiu atveju karalienės Marijos Teresos iš Ispanijos (susilaukė 6 vaikų) krūtys. Karalių lovose greičiausiai ramiai neužmigta, jos buvo skirtos valdyti šalį ir kariauti. Kad ir kaip ten būtų, manau, mano močiutė omenyje turėjo ne tai – ji greičiausiai kalbėjo apie miegą atskirose lovose. Juk lova iki „Ikeos“, t. y. dar visai neseniai, buvo prabangos prekė.

 

Linos Lauros Švedaitės nuotrauka.

 

Tas sofos kvapas vis stiprėjo. Negana to, juo užsikrėtė ir šalia patiestas kilimas. Aš nusipirkau rašomąjį stalą ir pasistačiau miegamajame prie lovos, o mano vyras, neradęs savo daiktų ant sofos, pradėdavo urgzti. Kvapui nenumaldomai skverbiantis į svetainės kampus ir paviršius, pasidalijome ir balkonais – aš viename džiaustydavau skalbinius ir gerdavau kavą, o jis kitame kaupė visokius radinius ir gerdavo kavą.

Priešistoriniai žmonės miegodavo krūvoje, kad išgyventų naktį. Šiandien norisi tikėti, kad daugelis miega kartu, nes gera – kraujyje išsiskiria oksitocinas, meilės hormonas. Ir kadangi kone trečdalį gyvenimo praleidžiame miegodami, lovos istorija yra žmonijos istorija. Miego istorikas A. Rogeris Ekirchas pasakoja, kad šiais susvetimėjimo laikais net sunku suprasti, kokios retos buvo privačios akimirkos priešindustrinėje Europoje – žmonės miegojo, valgė ir užsiiminėjo kitomis veiklomis šeimos narių, tarnų ir gyvulių akivaizdoje. Tad bent lovoje, saulei nusileidus, būdavo galima ramiau atsikvėpti ir pasimaudyti paslaptyje. O štai karalienės Viktorijos laikais Didžiosios Britanijos imperijoje paslaptis buvo išardyta – sutuoktinių lovos atskirtos. Tuomet manyta, jog miegoti kartu yra pavojinga, nehigieniška, net tikėta, kad lovos partneris gali pasisavinti tavo gyvybinius syvus. Tais laikais gimė ir nauja moteris, daugiau nebenorinti paklusti vyrui ir šeimos gyvenime siekianti nepriklausomybės. Senojoje lovoje vyrams žmonos buvo lengvai prieinamos, o dabar (ypač vidurinės klasės) miegamajame ribos buvo perbraižytos.

Sofos kvapas toliau sklido po namus. Apniko svetainės stalą, kėdes ir krėslą. Įsiveisė šaldytuve ir židinyje. Mano vyras vis kartojo nieko neužuodžiąs.

1892 m. amerikietė Charlotte Perkins Stetson parašė siaubo apsakymą „Geltoni tapetai“ („The Yellow Wallpaper“), kuriame pasakojama apie moterį, kenčiančią nuo pogimdyvinės psichozės. Jos vyras – daktaras ir šeimos galva – priima sprendimus ne tik dėl kiekvieno žmonos krustelėjimo, bet dar ir gydo jos ligą. Gydymas – akivaizdžiai nesėkmingas. Moteris nesirūpina kūdikiu, daug laiko praleidžia gulinėdama lovoje, prikaltoje prie grindų, paslapčiomis rašydama ir liguistai stebėdama tapetus, kol galiausiai nutinka neišvengiama – ji „išsilaisvina“. Šio apsakymo dekoracija – geltoni šlykštūs tapetai, jų raštai pamažu tarsi užvaldo visą veikėjos esybę, o lova tampa vienišumo ir pažeidžiamumo liudininke. Visose lovų paklodėse kaip Turino drobulėje įsispaudžia meilė ir kančia.

Kai prieš 10 metų su tuometiniu partneriu keliavau po Turkiją ir Iraną, ant bevardžio piršto mūvėjau plastmasinį žiedą. Vylėmės, kad viešbučių ir nakvynės namų darbuotojai patikės pigiu melu ir leis išsinuomoti numerį su dvigule lova. Šitaip į musulmonų pasaulį bandėme įsivežti kontrabandinį Vakarų laisvės skonį. Kai kurie, pamatę tą plastmasės gabalėlį, pavartydavo akis. Ten žmonės auksą pažįsta geriau nei mes. Tad Turkijos Kurdistane, pačiame pasienyje, kambarį teko dalytis su turkų literatūros mokytoju, karštai įsitikinusiu, jog Orhanui Pamukui reikia nukirsti galvą už tai, kad begėdiškai šmeižia turkų tautą dėl armėnų genocido. Šis turkų literatūros mokytojas, mano dienoraštyje pastebėjęs žodį „Kurdistanas“, liepė jį tučtuojau ištrinti. Vis dėlto demonstratyviai nusisuko, kai vienmarškinė rengiausi gultis į viengulę, kurioje manęs jau laukė mano „sutuoktinis“. O po poros akimirkų į duris pradėjo baladotis turkų karininkai, ieškoję prostitučių. Pamatę žiedą pasakė, kad esu labai panaši į prostitutę, ir liepė gultis į kitą viengulę.

Silpnumo akimirkomis išpurkšdavau sofą mėgstamiausiais kvepalais. Keturios baltos gėlės, muskusas, citrina. Tačiau sofos kvapas pasitikdavo jau laiptinėje. Jis apsėdo mano drabužius ir batus, apsėdo mane. Vaiko plaukai nebekvepėjo šokoladiniu pieno kokteiliu. Negalėjau nustoti apie jį galvojusi. Tada vieną savaitgalį mūsų namuose apsilankė viešnia. Įsitaisė sofos kampe. Apie kvapą nieko nesakė. Galbūt neišsidavė. Ji užsibuvo iki vėlumos ir liko nakvoti. Mano vyras turėjo grįžti į lovą. Vaiką paguldėme į lovytę ir atsigulėme dviese. Du kūnai tamsoje.

Tuomet ir supratau, iš kur atsirado tas keistas sofos kvapas.