Literatūrinis skausmas ir euforija

EMILIJA VISOCKAITĖ

Liepos 20-ąją šešiolika penktadienio lietaus nepabūgusiųjų susirinko „pas Vakarę“ Daržininkuose, Zarasų rajone. Dviejų galų troboje, klėtyje, ežere ir „duobėje“ antrus metus iš eilės vyko mįslingas renginys pavadinimu „Literatūrinis staugsmas“, savaitgalį perkrikštytas „Skausmu“, „Siau­bu“, „Patėviu“ ir kitaip. Pernai tai buvo iš studijų, iš tekstų, iš matymo ar iš „Šiaurės Atėnų“ pažįstamų žmonių suvažiavimas, kuris šiemet jau priminė klasės susitikimą.

Melancholiškoje trobos prieblandoje ir saulėkaitoje ant žolės perskaityti 8 pranešimai, apytikriai susiję su šiemet numatyta laiko tema. Teatrologė Kristina S. kalbėjo apie žiūrovo laiką teatre, praeities suaktyvinimą, dabarties ir ateities keitimą. Intermedialistė Vakarė S. pristatė jau porą metų ją kankinančią lietuviškąją vakaro poeziją ir savo „mėgstamiausio“ eilėraščio „Vakaras ant ežero Keturių Kantonų“ laiko dviplaniškumo problemą. Prozininkė Jurga T., laikoma „Staugsmo“ veidu, priminė, kokia seksuali gali būti lietuvių moterų literatūra. Klasikinių kalbų žinovė Raminta V. išsamiai rekonstravo Platono laiko sampratą. Semiotikė Emilija V. konstravo Š. Barto filmų laiko filosofiją, o grynas filologas Alius A. ieškojo laiko struktūrų egotekstuose (dienoraščiuose, autobiografijose). Būsimasis kino režisierius Maksas I. analizavo J. Meko filmo „Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą“ erdvėlaikį, jaunasis literatas Saulius V. ieškojo praėjusio laiko ženklų, jo nuomone, viename geriausių lietuvių literatūros kūrinių – J. Apučio apysakoje „Skruzdėlynas Prūsijoje“, o dailėtyrininkas Paulius A. mokė „skaityti“ V. Antanavičiaus asambliažus ir jų likimo ironiją –­ egzistavimą anapus savojo laiko.

Kiekvieną pranešimą, pietus, vakarienę ir naktipiečius lydėjo diskusijos apie tai, kada veiksmas tampa performansu; ar žmonės iš prigimties žiaurūs; kodėl lietuviai eilėraščius rašo vakare ir kaip komplikuotas Maironio „aš“ įsijungia į „visų kitą“; kodėl Platonas visada ieško centro, o ne periferijos; kodėl Š. Bartas kankina žiūrovus; kur baigiasi realizmas ir prasideda R. Gavelio išmonė; kokie patėvio seksualumo ženklai matomi neegzistuojančios autorės J. Tasaitytės kūryboje; ar sunku Malvinai būti Pinokio žmona; kodėl J. Meko filme degė Viena; kuo skiriasi klėtis, kluonas ir klojimas (paaiškėjo, kad kai kurie žino „tik dušą ir tualetą“); koks I. Šeiniaus kuprelio vardas; ir kitais svarbiais ar nelabai klausimais.

 

Rimtąją vakaro programos dalį sudarė A. Grikevičiaus filmo „Laikas eina per miestą“ ir minėto J. Meko filmo peržiūros. Dvasingąją – savų ir svetimų tekstų skaitymai prie pasvirusių žvakių, įtraukę ypač tuos, kurie kūrybos skaitymų negali pakęsti. Abi naktis fiktyvi grupė „Protingi ir gašlūs“, pritariant „Kačių chorui“, atliko tokius hitus kaip B. Spyrs „Hit me baby one more time“ ir eurovizinė „Euforija!“, patriotinę giesmę „Bunda jau Estija, Estija, Estija“, baladę „Sūrio lazdelės iš pat pažemės“ ir kitus ten pat sudėtus kūrinius, paremtus kultūros įvaizdžiais ir ikonomis.

Sąmojo purslai, dainų žodžiai ir ypatinga renginio dūšia teliks žinoma ten dalyvavusiems. Juolab kad renginys riboto masiškumo ir į jį įmanoma pakliūti tik per pažintis. Tačiau pamoka tokia: naujos iniciatyvos gimsta natūraliai; jaunimas buriasi; jis nėra viskam abejingas ar viskuo nusivylęs; jis gali niekieno neverčiamas paruošti pranešimą ar šaltibarščius; jaunimas –­ tai ne vien hipsteriai; jaunimas nėra niekam tikęs; gamta ir kultūra suvienija.

 

Emilijos V. ir Ramintos V. nuotraukos