Moteris roke. Tai vis dar skamba prieštaringai. Moterys seniai pralaužė ledus į roko sceną, bet vyrai joje dominuoja. Iššaukianti, nežinanti jokių ribų, tai šnabždanti, tai rėkianti, tačiau visada išreiškianti tik save ir pataikanti į mūsų širdis – Janis Joplin buvo viena pirmeivių.

Janis Lyn Joplin (1943–1970) buvo iškiliausia to meto elektrinio baltųjų bliuzo ir soulo vokalistė. Joplin pasirodymas Monterėjaus tarptautiniame popfestivalyje Kalifornijoje (1967) –­ viena gražiausių akimirkų roko muzikos istorijoje. Joplin neatsiejama ir nuo Vudstoko festivalio (1969) ir „Festival Express" turo traukiniu Kanadoje (1970). Maištingas Joplin gyvenimo būdas ir išskirtinis vokalas, sujungęs bliuzą, psichodelinį roką ir soulą klasika tapusiose dainose, įkvėpė būsimas muzikantų kartas. 1995 m. į Rokenrolo šlovės muziejų įtraukta Janis Joplin įtvirtino moters –­ roko atlikėjos statusą. Ji ir psichodelinio roko grupės „Jefferson Airplane" vokalistė Grace Slick atvėrė duris moterims į roko muzikos sceną.

Janis Joplin dainuoja bliuzą ne blogiau nei bet kuris juodaodis atlikėjas! Taip manė B. B. Kingas, o tai –­ autoritetinga nuomonė, bet pati Joplin debiutiniame „Big Brother and the Holding Company" albume (1967) teigia, kad „moterys yra pralaimėtojos", „visada, regis, pirmauja tik vyrai".

{youtube}1_HEJPyuNFA{/youtube}

Women is losers
Women is losers, oh
Say honey women is losers.
Well, I know you must try, Lord,
And everywhere
Men almost seem to end up on top.

(„Women Is Losers")

Joplin gyvenimas ir kelias į žvaigždes sutapo su naujojo feminizmo Amerikoje pradžia. Ir nors ji pati niekada nebuvo įsitraukusi į feministinį judėjimą, Joplin įkūnytas laisvos moters įvaizdis tapo pasąmoniniu pavyzdžiu išsilaisvinimo siekusioms jaunoms moterims.

Roko muzikos scenoje Joplin troško teisės daryti tą patį, ką daro vyrai. Jos viešą įvaizdį atspindi daugiau nei milijono egzempliorių tiražu parduoto albumo „Cheap Thrills" („Pigūs jauduliai", 1968) pavadinimas. Turėjo būti „Seksas, kvaišalai ir pigūs jauduliai" („Sex, Dope and Cheap Thrills"), tačiau įrašų kompanijai „Columbia Records" tai pasirodė nepriimtina.

Joplin taip pat natūraliai kaip ir jos kolegos – rokenrolo vyrukai – įsitraukė į svaigų muzikos pasaulį. „Ar nesupranti, kad esi tik vienos nakties nuotykis, nieko daugiau?" –­ klausia ji dainoje „One Night Stand". Joplin gyrėsi vienos nakties nuotykiais: juk ir moterys turi teisę traukti medžioklėn, užuot vien laukusios romantiškų santykių.

{youtube}Nc9saY_XcXY{/youtube}

Didžiąja dalimi moterys artistės tebuvo sekso objektai. Bet Joplin įkūnytas seksualumas neturi nieko bendra su patrauklia išvaizda. Paauglystėje ji kentė bendraklasių patyčias dėl išvaizdos, tačiau vėliau jos įvaizdis pakeitė tradicinę patrauklumo sampratą. Joplin atsisakė seksualios suknelės ir makiažo. Rengėsi laisvai ir nešukavo išsidraikiusių plaukų, o San Franciske žymaus menininko Lyle'o Tuttle'o sukurta tatuiruotė ant jos riešo tapo moterų išsilaisvinimo simboliu (tais laikais moteriai turėti tatuiruotę matomoje vietoje buvo iššūkis) ir išpopuliarino tatuiruotes kaip meno rūšį. Ji taip pat turėjo mažesnę tatuiruotę ant krūtinės. „Norėjau kokios nors puošmenos. Matote, toji ant riešo skirta visiems, o kita –­ mano draugams", – taip apie savo kūno dekoracijas kalbėjo Joplin ir kikeno: „Mažoji tatuiruotė – tai mažytės vaišės berniukams, lyg kremas ant torto."

Čia ir dabar išgyvenama aistra – štai toks yra Joplin seksualumas. Scenoje ji mėtė mikrofoną, apžiodavo jį, atlošdavo galvą, trepsėjo koja įsijautusi į ritmą, suduodavo ranka sau į šlaunį ir visą jos kūną supurtydavo drebulys. Joplin daromas emocinis poveikis galėjo atrodyti beveik nepadorus, palyginti su to meto merginų pasirodymais. Ji nebuvo gražuolė, ji buvo tiesmukai erotiška, tačiau scenoje įkūnijo tokią moterišką jėgą, kuri, nors ir kitokia, nenusileidžia vyriškai.

Vyrai galėdavo tapti roko žvaigždėmis, leistis į kelią ir, kaip kartą pasakė Joplin, „šiąnakt ką nors pasiguldyti". Moteriai roko atlikėjai toks gyvenimo būdas reiškė aukoti meilę. Priklausyti vienam žmogui yra gražu, bet... ar tai prilygsta geram bugiui vugiui scenoje? Joplin paaukojo scenai „gabalą širdies", tačiau troško prasmingų santykių. Jos dainų šerdis – meilė (arba skausmas dėl jos).

{youtube}YhLinEY7Zn8{/youtube}

And when you walk around the world, babe,
You said you'd try to look for the end of the road,
You might find out later that the road'll end in Detroit,
Honey, the road'll even end in Kathmandu.
You can go all around the world
Trying to find something to do with your life, baby,
When you only gotta do one thing well,
You only gotta do one thing well to make it in this world, babe.
You got a woman waiting for you there,
All you ever gotta do is be a good man one time to one woman
And that'll be the end of the road, babe,
I know you got more tears to share, babe,
So come on, come on, come on, come on, come on,
And cry, cry baby, cry baby, cry baby.

Nors apsupta žmonių, Joplin buvo vieniša. „Tu išeini į gatves, atrodai puikiai, bet, mažute, spėju, giliai širdyje tu žinai – kažkas negerai." Panašu, kad ši eilutė iš vienos garsiausių Joplin dainų „Piece of My Heart" atskleidžia Joplin vidinę būseną, lydėjusią ją visą gyvenimą. Būdama šlovės viršūnėje ji prisipažino: „Scenoje aš myliuosi su dvidešimt penkiais tūkstančiais žmonių, o namo grįžtu viena."

{youtube}I2x1yo8Ztdw{/youtube}

Joplin dainose ryškus nuotaikų paradoksalumas. Jos pažeidžiamumą keičia ir papildo išrėktas geidulingumas, provokuojanti išvaizda: karoliukai, kutai, varpeliai, plunksnos plaukuose, permatomi drabužiai, jos skiriamuoju ženklu tapę tamsūs akiniai rožiniais rėmeliais. Vidinis prieštaravimas tikriausiai ir tapo Joplin susinaikinimo priežastimi. Kaip nors reikėjo kompensuoti tuštumą. Joplin įniko į kvaišalus greitai ir aistringai. Iš koncerto į festivalį ir iš festivalio į koncertą, nuo svaigalų prie heroino ir nuo heroino prie svaigalų. Joplin legenda augo, tačiau balsas, kurį žmonės dievino, nyko. Net ir pirmoji bliuzo daina „What Good Can Drinkin' Do", 1962 m. įrašyta į juostą, byloja apie tokias patirtis: „Viešpatie, geriu visą naktį, bet kitą dieną man vis tiek liūdna."

1969 m. atvykusi į Vudstoko festivalį ir priblokšta susirinkusios minios, Joplin taip susijaudino, kad net nesugebėjo atsakyti į žurnalistų klausimus. Ji norėjo iš karto eiti į sceną, tačiau teko laukti dar dešimt valandų. Užkulisiuose ji leidosi heroiną ir vartojo alkoholį, o atėjus pasirodymo laikui jau buvo gerokai nusitašiusi.

Joplin pasirodymai scenoje su mikrofonu vienoje ir viskio buteliu kitoje rankoje tapo dainininkės „prekės ženklu", o jos mėgstamiausio viskio „Southern Comfort" pardavimai taip pakilo, kad atsidėkodama kompanija padovanojo atlikėjai lūšies kailinius. Ar tik ne su šio viskio buteliu per vieną vakarėlį Janis Joplin bus uždrožusi per galvą Jimui Morrisonui? Jos audringoje biografijoje būta ir tokio keisto susidūrimo.

Tačiau Joplin nesiruošė mesti gerti ir praleisti pasitaikančių progų. Net ir būdama talentinga ir išsilavinusi, ji nežinojo, kaip paimti gyvenimą į savo rankas. „Intelektualumas sukuria daug klausimų, bet mažai atsakymų. Gali pripildyti savo gyvenimą idėjų, o namo vis tiek eini vienišas. Viskas, kas išties svarbu, yra jausmai. Štai kas man yra muzika." Joplin dainose iškelti teisingi klausimai, tačiau atsakymų į juos nėra, o tai, kad jos muzikoje dominuoja jausmai, leidžia sakyti, kad giliai širdyje ji buvo bliuzo dainininkė.

Janis Joplin didžiausias hitas – kantri muzikos atlikėjo ir buvusio mylimojo Kriso Kristoffersono daina „Me and Bobby McGee" –­ pateko į žurnalo „Rolling Stone" 500 visų laikų geriausių dainų sąrašą. Tai viena bliuziškiausių Joplin roko baladžių, pasakojanti apie du įsimylėjėlius, kurie keliauja drauge, tačiau išsiskiria, kad pažintų pasaulį kiekvienas atskirai. „Laisvė –­ tai tik kitaip pavadintas neturėjimas ką prarasti." Šitie žodžiai taip tinka laisvai Janis Joplin natūrai.

{youtube}c7CtqwyxHM0{/youtube}

Joplin nusprendė, kad, filosofiniu požiūriu, RYTOJUS NIEKADA NEATEINA, todėl liovėsi juo rūpintis: „Kai ko nors bijau ar nerimauju, aš sau sakau: Janis, tiesiog smagiai praleisk laiką." „Ball and Chain" Joplin teigia: „Rytojus niekad neateina / Tai vis ta pati sumauta diena, žmogau."
Joplin jautė, kad „dabar" yra viskas, ką gali turėti. Tad „čiupki tai, kol gali". Dainoje „Get it While You Can" skamba ir feministinis akordas. Moterys vis dar aukojosi vaikams ir vyrams, asmeninius poreikius atidėdamos vėlesniam laikui. Joplin iš tiesų leido „velniui nusinešti rytojų", kaip ragino K. Kristoffersonas savo baladėje „Help Me Make it through the Night".

{youtube}ju9yFA1S7K8{/youtube}

Janis Joplin mirė nuo heroino perdozavimo viename iš Holivudo motelių 1970 m., būdama dvidešimt septynerių, mėnesiui tepraėjus po netikėtos Jimi'o Hendrixo mirties dėl tos pačios priežasties. Ironiška, kad išgirdusi apie Hendrixo mirtį, ji pareiškė: „Negaliu išeiti šiemet, nes jis buvo didesnė žvaigždė."

Jei Joplin būtų gyva, dabar būtų septyniasdešimtmetė – sena hipė, galbūt. Praėjus daugiau nei keturiems dešimtmečiams po legendinės dainininkės mirties, Holivudo šlovės alėjoje jai atidengta žvaigždė. Paprastas Joplin kredo beveik atitinka antikinį trumpo, bet šlovingo gyvenimo idealą. Juk galų gale tai buvo visai romantiška – gyventi greitai, mirti jaunai ir „gerai atrodyti karste".

Nuo bliuzo iki pomirtinio „Perlo"

Karjerą pradėjusi kaip bliuzo vokalistė, Joplin mėgdžiojo trečiojo dešimtmečio klasikinės bliuzo eros juodaodę legendą Bessie Smith (1894–1937) – dainavo atviru balsu, paprasta frazuote. 1970 m., kai Joplin buvo likę gyventi tik du mėnesiai, ji pastatė antkapį ant bevardžio žuvusios per autoavariją Bessie Smith kapo. Mirtis keistai susiejo abi dainininkes, nes abiem atvejais liūdnos pabaigos buvo galima išvengti.
Kitos dvi asmenybės, suformavusios Joplin muzikinį pagrindą, – džiazo atlikėja Billie Holiday (1915–1959), kurios autobiografinė knyga „Lady Sings the Blues" (1956), kaip pasakojama, lydėjo Joplin visuose keliuose tarsi Biblija, ir folko bei bliuzo dainius Leadbelly (1888–1949). Pastarojo įrašai buvo pirmieji, kuriuos įsigijo Joplin, jie įkvėpė ją tapti vokaliste.

{youtube}XDtnjO-fLOw{/youtube}

Pirmą kartą pabėgusi iš namų, Joplin atsidūrė Talsoje, Oklahomoje, ir atrado Ettą James, skeliančią ritmenbliuzą istoriniame „Cain's Ballroom", dulkėtame naftininkų priemiestyje, prie senojo Kelio 66. „Pamenu, pastebėjau baltaodę mergaitę, – pasakojo Etta. – Tais laikais toje vietoje nebuvo nė vieno baltojo. Ši paauglė ateidavo pro galines duris ir įsitaisydavo kampe, kol mes ruošdavomės. Maniau, kad ji šeimininko duktė, tad nieko jai nesakydavome, kai ji stebėdavo mūsų repeticijas. Vakarui prasidėjus, ji vis dar būdavo ten." Ettos James vokalinis stilius padarė didžiulę įtaką Joplin.

Vėliau James ir Joplin keliai dar kartą susikirto, kai jos abi jau buvo pasukusios pražūtingu priklausomybės nuo heroino keliu. Joplin pralaimėjo. James išsikapstė. Ji pamena, kaip gydydamasi nuo priklausomybės įrašinėjo Holivudo studijoje. Vengdama pašalinių žmonių, pakabino ant durų užrašą „Uždaros sesijos". Tačiau, pradėjusi repetuoti, pastebėjo kampe moterį su didžiule skrybėle. Ji gurkšnojo viskį. Kažkas pakuždėjo, jog čia – Janis Joplin. „Paskui Janis priėjo ir paklausė, ar aš ją prisimenu iš Oklahomos laikų. Žinoma, aš ją prisiminiau", –­ pasakojo Etta.

1967 m. Monterėjaus popfestivalyje išgirdusi soulo dainininką Otį Reddingą (tais pačiais metais jis žuvo lėktuvo katastrofoje), Joplin pasuko ritmine kryptimi ir jos balso diapazonas jau nebeturėjo jokių ribų. Tai tapo jos muzikos – ir gyvenimo – skiriamuoju ženklu.

Nebaigtas pomirtinis „Pearl" (1971) buvo antras didysis Joplin karjeros albumas (po „Cheap Thrills"), kuriame ypač išryškėjo jos vokalinis talentas. Šiame albume skambančios K. Kristoffersono kantri baladės „Me and Bobby McGee" nenudailinta versija buvo pirmasis Joplin singlas, užkopęs į JAV populiarumo lentelių viršūnę, o pats albumas joje išsilaikė devynias savaites. Tragiška, jog būtent pomirtinis „Pearl" byloja, kad Joplin, kaip didžiulio diapazono ir galios bliuzroko atlikėja, galėjo pranokti daugelį. Netrukus, kaip ir buvo galima tikėtis, pasipylė pakartotinė medžiaga, o 1972 metų „In Concert" buvo dar vienas didžio talento palikimas.

Staigus, bet griausmingas šūvis – tokia buvo Joplin muzikinė karjera. Viso labo trys albumai, tačiau Janis Joplin įspaudas JAV bliuzo, soulo ir roko muzikoje, anot vieno kritiko, „bus jaučiamas dar ilgai po to, kai ir naftos šuliniai išseks jos gimtajame Teksase".