× Lina Laura Švedaitė

 

Lukas Jonaitis – dangaus gaudytojas, audrų medžiotojas, ar, paprasčiau tariant, dangaus reiškinių ir stichijų fotografas, panašių į save bend­ruomenės „SkyChasersLT“ narys. Rekomenduoju atsidaryti šios bendruomenės feisbuko paskyrą – ten galima pamatyti begalę kvapą gniaužiančių vaizdų. Už kiekvieno kadro alsuoja sunkiai paaiškinama aistra dangui ir jo gaudymui. 3 val. ryto keltis iš lovos ir važiuoti nežinia kur arba keletą valandų vaikytis audros debesis? Greičiausiai turi būti tikras poetas.

 

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Kas yra audra?

Audra – be galo svarbus mechanizmas, padedantis iškrauti energiją, susikaupusią atmosferoje. Vienas įsimintiniausių susidūrimų su audra buvo 2010 m. rugpjūčio 8-ąją. Dieną prieš tai ore tvyrojo ypatinga ramybė. Dar dabar puikiai prisimenu, kad mėnesiai iki jos buvo neįtikėtinai karšti. Intuityviai jaučiau, kad laukia kažkas išskirtinio. Atėjus nakčiai prabudome nuo žaibų blyksnių. Kai kurie žmonės sakė, kad jų šviesoje galėjai ir knygą skaityti. Buvo išversti ištisi miškų plotai. Dar ir dabar važiuodamas nuo Aukštadvario link Birštono matau tuos miškus, kur likę tik stagarai. Gamtos jėga baisi...

 

Kaip gimė idėja medžioti audras?

Mane nuo vaikystės traukė tiek pasaulis, esantis po kojomis (kalbu apie makrofotografiją), tiek pasaulis virš mūsų. Miesto nemėgau, vasaros atostogas mieliau leisdavau Nemuno kilpų regioniniame parke, sode pas senelius. Pamenu save, stebintį dangų, kartais įsivaizduodavau, kad galiu kontroliuoti atslenkančius debesis. Su močiute vakarais stebėdavome, kaip kur nors tolumoje blykčioja debesies viršūnė. Baisu būdavo girdėti kalbas apie kaimuose pasirodančius kamuolinius žaibus ir po audrų kritusias karves... Bet jau tuomet audros mane traukė.

Vėliau pasirinkau fotografijos studijas. Mano bakalauro darbo tema – „Gamtos reiškinių fotografavimo ypatumai“. Įgijęs vairuotojo pažymėjimą ėmiausi peizažinės fotografijos. Galiausiai vieną dieną, pamenu, grįždamas iš Birštono priekyje pamačiau Trakų link slenkantį debesį ir tiesiog pasukau jam iš paskos. Tuomet dar apie audras daug nesupratau, tačiau internete pasidalinus pirmaisiais vaizdais kaip mat atsirado bendraminčių, šiandien esame susibūrę į „SkyChasersLT“ komandą.

 

Kaip vyksta audrų ar kitų gamtos reiškinių medžioklė?

Procesas dažnai skubotas, reikia reaguoti ekspromtu. Vienaip ar kitaip, pirmiausia prognozuoji, analizuoji ir tik tuomet medžioji. Naudojuosi įvairiomis priemonėmis, padedančiomis nuspėti dangaus reiškinius. Padeda kolegų pranešimai, internetiniai puslapiai, užkampiuose gyvenantys žmonės.

Audrų gaudymas – užduotis ne iš lengvųjų. Privalu suprasti svarbiausius danguje vykstančius procesus. Kiek­vienas debesis yra gyvas padaras su kūno dalimis. Kiek­vienas turi savo fizikinius dėsnius ir specifines savybes.

Elementarus gaudymo pavyzdys – vasaros audrų protrūkiai. Pasirodo europinis audrų perspėjimo pranešimas, Lietuvai prognozuojantis I–III lygio audras. Tada stebiu duomenis, žiūriu, kokios temperatūros laukia, koks rasos taškas, kokio stiprumo vėjas, jo kryptis, elgsena, krituliai. Tik įsigilinęs galiu maždaug nuspėti, kurioje audros vietoje galima laukti ypatingų vaizdų. Ir paskutinis, bet svarbiausias dalykas – intuicija. Ja reikia pasikliauti. Jau ne kartą įsitikinau, kad staiga kilusi mintis pakeisti važiavimo kryptį atveda tiesiai į tikslą.

O tada į mašiną prisikrovęs įvairiausios fototechnikos važiuoju... Važiuoju 100, 200, 300 kilometrų. Prieš nosį vairas, šalia žemėlapis su tikslu bei atsinaujinantis radaro ar palydovo vaizdas. Priešais išnyra galingi kamuolinių debesų kalnai. Dažniausiai, jei sąlygos geros, galima išvysti nuo „mammatus“ (tešmeninių) iki supercelių (vienas rečiausių tipų) debesų. Supercelę drąsiai galima vadinti visų audrų motina. Vydamasis debesis suprantu, kad jie juda gerokai greičiau nei mano automobilis. Todėl labai svarbu gerai įvertinti debesies judėjimo kryptį. Galų gale, jei pasiseka, priartėju kuo arčiau ir skubu išsitempti visą įmanomą techniką. Visuomet turiu būti pasiruošęs važiuoti toliau. Ilgainiui debesis „užlipa“ ant manęs ir turiu jį kaip nors aplenkti. Taip ir vyksta medžioklė: arba debesis – tave, arba tu – debesį. Jei nepasiseka, pakliūvu į krušą, užpuola smarkus vėjas arba prasideda tokia audra, iš kurios sunku ištrūkti.

 

Koks dangus virš Lietuvos?

Nuolat besikeičiantis – Lietuva yra tokioje klimato zonoje. Galima išvysti ištisą spektrą: nuo sniego pūgų iki vasaros audrų. Vis labiau ima dominuoti tropinio klimato orai. Vėjai vis dažniau pučia iš pietų. Automatiškai gauname daugiau sausrų, tropinių audrų, liūčių. Pastaruosius dvejus metus birželis yra virtęs tropinių audrų mėnesiu. 2020 m. vasarą teko užfiksuoti keletą galingų supercelių. Po jomis siaučia didžiausi pasaulyje vėjai, besisukdami jie pagamina viesulų, o šalia jų krinta krušos ledėkai... Tokie reiškiniai būdingesni Amerikai. Išvydus tai gyvai, patikėkit, įspūdis lieka visam gyvenimui.

Kalbant apie kitus reiškinius, nors kolegos dažnai sako, kad Lietuva yra Marijos žemė (t. y. rami), drįsčiau su tuo nesutikti. Tokioje nedidelėje šalyje galime pamatyti išties visko, o kartais ir su kaupu. Šiaurės pašvaistės (ypač dabar, kai saulės aktyvumas vėl didėja), meteorų lietūs, sidabriškieji debesys ir itin reti reiškiniai – Stepas, arba Kaukas (kosminis žaibas). Pastarąjį yra užfiksavęs kolega Tadas Janušonis, o pačiam būnant Varšuvoje teko stebėti žaibus virš Vilniaus. Žiemą galima pamatyti šviesos stulpus: vyraujant rūkams prasideda kristalizacija, suledėję garai ima atsispindėti nuo dirbtinių šviesos šaltinių. Tik lapkritis (šlapkritis) yra vienas nemalonesnių mėnesių – dominuoja cepelininis dangus.

 

Debesis šalia Vilniaus 2021-ųjų vasarą

 

Žabalio portretas

 

Mezociklonas prie Jiezno 2020 m.

 

2021 m. pavasario snaigių koliažas.

 

„Atominis debesis“

 

Įsielektrinęs monstras. Luko Jonaičio nuotraukos.

 

Kokių istorijų nutinka besivaikant dangaus reiškinius?

Kartą partrenkiau šerną ir toliau ramiai fiksavau naktinį dangų. Vos nemiriau Laplandijoje, tačiau pamačiau nuostabiausius gamtos fejerverkus. Šią vasarą su drauge laukdami audros sumanėme pasivaikščioti palei vieną nusekusį ežeriuką ir ji vos nepaspyrė granatos. 

Kitą kartą pievose teko ieškoti galimai nukritusio meteorito. Sprendžiant iš trajektorijos, jis galėjo nukristi teritorijoje netoli Vilniaus. Žmonės pasakojo, kad naktį nukritęs į pievą dar kurį laiką švytėjo žalia šviesa. Deja, su kolega Tadu vietoje meteorito namo parsivežėme didelį moliūgą. Kaimo moteriškė padovanojo.

 

Tikriausiai svajojate sumedžioti kokį retą reiškinį.

Kaip ir kiti dangaus gaudytojai, svajoju sumedžioti viesulą. Yra tekę stebėti ne vieną užuomazgą, tačiau iki žemės nusileidusio straublio dar nemačiau. Tai be galo įdomus ir Lietuvoje gana retas reiškinys. Tačiau dažnėjantis. Taip pat būtų nuostabu naktiniame danguje pagauti ryškų bolidą (t. y. šviesų meteorą su ilga švytinčia uodega), apšviečiantį laukus ir pievas.

 

Kokie jausmai aplanko pagavus ypatingą kadrą?

Tą akimirką persmelkia tarsi išsipildymo jausmas.

 

Susan Sontag veikale apie fotografiją yra minėjusi, kad fotografai tam tikra prasme yra medžiotojai, pasisavinantys fotografijos objektus. Ką jums reiškia medžioti dangų?

Man dangaus fotografavimas yra didelė gyvenimo dalis, suteikianti nepaprastai daug pažinimo džiaugsmo. Suvokiu, kad dabartinis žmogus be galo atitrūkęs nuo tikrojo pasaulio. Miestas ir gamta tarsi pasidaliję ir niekaip nesuranda darnos. Tai galima suprasti iš žmonių reakcijos, kai danguje pirmą kartą išvysta tai, ką iš tikrųjų galėtų stebėti kasdien. 

Man dažnai kyla klausimų apie civilizaciją, jos prasmę, apie būtį ir gyvenimo tikslus. Aplinkui daug beprasmybės. Nuo jos atsitraukęs pamatai, kaip gamtoje viskas susiję ir susipynę. Pažeidus vieną grandinės dalį, ima keistis viskas.

 

Dabar klimato atšilimas yra viena labiausiai eskaluojamų temų. Ar jūsų fotografijose matyti atšilimo padarinių?

Fotografijose yra nenuginčijamų klimato kaitos įrodymų. Kaip jau minėjau, didžioji dalis mano gaudomų debesų yra supercelės, kurių Lietuvoje iki šiol būta itin mažai. Per pastaruosius dvejus metus jų itin pagausėjo. Tai tropinių orų pasekmė. Galima teigti, gaudydami audras su klimato kaitos padariniais susiduriame vieni pirmųjų.

 

Ar jums asmeniškai rūpi ši tema?

Be abejonės. Vienas mano tikslų – parodyti gamtą tokią, kokia ji yra. O ji keičiasi milžinišku greičiu, tampa grėsminga. Pažvelgus į daugelį mokslinių duomenų matyti, kad pokyčiai neturėtų vykti taip sparčiai. Gamta akivaizdžiai skursta. Visa tai neturėtų būti matoma per vieno žmogaus gyvenimą. Visada sakau, kad kylančią atmosferos temperatūrą reikia lyginti su žmogaus kūno temperatūra. 2 laipsniai gal neatrodo daug, tačiau žmogaus kūnui gali būti kritiniai, todėl daug prakaituojame. Lygiai tas pats ir su klimatu, planeta ima prakaituoti.

 

Prisimenu, vaikystėje likau pakerėta, kai sužinojau, kad giedrą naktį matomas dangaus vaizdas nėra dabartis. Esame gaubiami iliuzijos. Dangus yra riba, skirianti tai, kas pažįstama, ir tai, kas nepažįstama. Jau vyksta turizmas į kosmosą, kalbama apie kraustymąsi į Marsą. Ar keisis žmogaus santykis su dangumi?

Norėdamas pažinti kosmosą žmogus vis dažniau peržengia tą ribą. Tačiau Visata yra pernelyg didelė, kad mūsų santykis su dangumi keistųsi.

 

Lukas Jonaitis: „Noriu, kad viskas man pačiam paliktų įspūdį“