× Goda Aksamitauskaitė

Luko Mykolaičio nuotraukos publikuotos ne viename architektūros ar dizaino žurnale – tradiciškai kalbant, architektūros fotografas dokumentuoja pastatus ir interjerus. Tačiau pastaraisiais metais jo nuotraukos vis dažniau atsiduria parodose ar kituose meniniuose projektuose. Lukas stebi ir fiksuoja vietos paveldą, ieško asmeninių ir istorinių erdvių persidengimo, tyrinėja atminties kaupimo ir saugojimo būdus. Norėjau sužinoti plačiau, kaip jis traktuoja pastatus, miesto erdves ir naują kolektyvinę Paveldo instituto iniciatyvą.

 

Severinos Venckutės nuotrauka

 

Pirmiausia tave pažinojau kaip architektūros fotografą. Ne, meluoju, pirmiausia pažinojau iš tolo ir gerokai anksčiau kaip vieną Kauno kultūros lauko veikėjų. Neseniai pradėta kalbėti apie Kauno modernizmo vertę, gal būtent šio miesto kontekstas paskatino tave domėtis architektūra? Pamenu, daug mūsų svajojo pabėgti jei ne į užsienį, tai bent į sostinę. O tu likai. Kodėl?

Architektūra dėmesį patraukė anksti. Gal, tiksliau, ne architektūra, o erdvė. Jau pirmuose mano vaikystės prisiminimuose dominuoja erdvė, šviesos situacijos, kartais – tikslios miesto lokacijos. Įdomu, jog dabar tie vaizdiniai yra lyg archyvinė medžiaga – prisimenu miestą, kurio nebėra, tarsi iš kažkieno kito perspektyvos. Nors greičiausiai galvoje tie vaizdai vis tirpsta ir nuolat persilydo į kažin ką nauja.

Vėliau ryšys pasidarė tiesioginis ir daugiau yra susijęs su tapyba. Kauno paveikslų galerijoje pamačiau kauniečio tapytojo Arūno Vaitkūno parodą, kurioje buvo eksponuojama nemažai jo interjero studijų: medinės laiptinės, trobų rūsiai ir panašiai. Tie darbai turėjo kažkokį metafizinį sluoksnį, tokį tapybinį jaut­rumą, kokio nebuvau iki tol matęs. Jie paliko labai didelį įspūdį ir nuo tada pradėjau giliau domėtis architektūra, pats ėmiau tapyti interjerus. Reikėjo tik sulaukti tinkamo momento ir fotoaparato, vėliau viskas ėjosi savaime.

Turbūt santykis su miestu savaime visuomet buvo svarbus, nors buvau trumpam palikęs Kauną – trejus metus Vilniuje mokiausi tapybos. Nežinau, kiek svarbus pats Kaunas, kaip geografinis vienetas, tačiau svarbus yra miestas, kuriame kartu su manimi driekiasi ir tie prisiminimai.

Kaip supratai ar pajutai, kad štai dabar tas „tinkamas“ momentas? Vieni laukia, laukia kažkokios inspiracijos, ženklo, bet taip ir nesulaukia, kiti sako, kad kryptis, tikslas išsigrynina dirbant.

Tinkamas momentas nusidriekia per ne vienerius metus, tad sunku pasakyti. Buvo ir inspiracijų, ir ženklų, ir tikslingo darbo – turėjo susiplakti daug skirtingų aplinkybių. Trumpai tariant, gavau fotoaparatą dovanų ir buvau skatinamas fotografuoti, už tai esu dėkingas fotografui ir sodininkui Giedriui Liagui. Tuo pačiu, kai dabar pagalvoju, ir pats buvau gana užsispyręs.

Tavo pastatai, interjerai praktiškai visada yra be žmonių. Kartais atmosferiški, romūs, tačiau visada, rodos, labai pasitikintys savimi, bet nebandantys išsišokti. Lyg nauji teisėti visaverčiai miesto gyventojai. Kitaip tariant, ne objektai, o pagrindiniai veikėjai. Ar aš pernelyg antropomorfizuoju pastatus?

Panašiai kaip ir prisiminimus, žmogiškąsias struktūras erdvėje matau tarsi savotišką žmogaus pra(si)tęsimą. Pačių žmonių fizinio pavidalo ten, nuotraukose, greičiausiai nėra todėl, kad tos erdvės pačios pasakoja istorijas apie žmogišką esybę ir būvį.

Viename iš projektų rašei, kad tą patį pastatą fotografuoji skirtingu paros, metų laiku mėgindamas pagauti jo vaibą. Man vis tiek atrodo, kad tavo fotografija yra mažiau apie žmones ir daugiau apie statiškus, bet charakterį turinčius pavidalus. Kas vyksta, ką jie veikia, kai tarsi niekas nežiūri, nepastebi. Nebent taip aprėpiama visa tikra ir menama erdvės istorija, dešimtys ir šimtai ten buvusių, tik praėjusių, o gal niekada ir nebūsiančių žmonių?

Erdvė, kuri mane intriguoja, dažniausiai nėra susijusi tik su pastatais, net jei jie ir gali pasirodyti pagrindiniais aktoriais. Ši kompleksiška terpė ir sukuria tą charakterį, apie kurį kalbi. Pastatas mane domina ne kaip dizaino objektas, o kaip gyvas, prisirpusio potencialo ir įtampų darinys, istorinės atminties talpykla. Net jei pastato potencialas yra, tarkime, amžinai dūlėti ir tiesiogine to žodžio prasme grimzti, ten vis tiek vyksta įdomūs dalykai – apsigyvena nauji gyventojai, naujos rūšys, kinta teritorija, nuolatos vyksta lėto laiko entropiniai procesai ir taip toliau. Fotoaparatas gali užfiksuoti visos šitos visumos laikinumą, tą vieną momentą iš begalybės.

Bandei panašiai stebėti, tyrinėti kitokio tipo erdves, tarkime, gamtą, kurios nerėmina mūrinės sienos, metalo karkasai ir gatvių pavadinimų lentelės? Miesto ir gamtos dichotomija gal nėra pati parankiausia, o ir žmonių tęsinių „gamtoje“ yra mažiau arba jie ne tokie akivaizdūs, bet vis dėlto.

Dažnai fotografuoju upės šlaituose, miesto pakraščiuose, ieškau senų medžių, geografinių situacijų, kurios čia buvo dar iki atsirandant miestui. Man svarbus architektūrinių struktūrų santykis su gamtos struktūromis, žemės reljefu.

Gegužę šalia senosios Zapyškio bažnyčios, buvusiame laive-žemkasėje, buvo atidaryta tarpdisciplininė kultūros ir meno erdvė „Nemuno7“. Kiek anksčiau, vasario–balandžio mėnesiais, ant kranto buvo eksponuojama paroda: tavo atlikta šios vietos dokumentacija, derinama su archyviniais, Nemuno laivybos istoriją pristatančiais kadrais. Tavo fotografijos taip pat eksponuojamos paro­dose „Arno Funk[cionalizmas]“ ir „Geismo architektūra“. Kada, tavo nuomone, dokumentacija tampa meno kūriniu? Tai tik įkontekstinimo klausimas ar tam tikros formalios ir konceptualios savybės?

Tiek kontekstas, tiek konceptualios savybės ar pasakojamas naratyvas gali padiktuoti svorį, kurį perteikia dokumentacija. Ribos gan siauros ir drąsiai į šį klausimą negalėčiau atsakyti. Galiu tik nujausti, kada mano paties dokumentacija tampa meno kūriniu, kada lieka tiesiog skaitmeniniu failu, atliekančiu vienintelę funkciją – reprezentuoti užfiksuotą objektą.

„Nemuno7“ buvo tas retas atvejis, kai užsakomoji objekto dokumentacija virto kažkuo daugiau. Tikriausiai todėl, kad pats laivas-žemkasė, skirtas gilinti Nemuno vagą, yra charakteringa ir vaizduotę žadinanti būtybė. Dokumentuodamas Arno Funko pastatus bandžiau atrasti metodologiją, kokios prieš tai nebuvau taikęs, – pastatus fiksavau intuityviai, neskubėdamas, grįžau prie jų daugybę kartų. Galvoje taip pat nuolat žaidžiau žaidimą, kuriame tarsi stalo teniso principu fotografavau reflektuodamas asmeninę A. Funko portfolio knygą, kurioje XX a. 4 dešimtmetyje pats autorius fiksavo savo ką tik pastatytus objektus. Parodos „Geismo architektūra“ kūrybiniame procese dalyvavau nuo pradžių, įsigilinau į kuratoriaus Tautvydo Urbelio tyrimą, daug dirbau su archyvine medžiaga, gan plačiai analizavau geismo erdvės fenomeną ir, priešingai, nuobodulio vietas Kaune. Nebuvau niekaip ribojamas, ką turėčiau fotografuoti. Visi šie dalykai praplečia įprastinės dokumentacijos ribas.

Ar tau, kaip fotografui, yra nuobodžių, neįdomių erdvių?

Nuobodus nereiškia, kad neįdomus. Tas nuobodžias vietas specialiai stebiu ir kartais jos iššauna. Mano mėgstamiausias kadras, kurį esu padaręs, turbūt yra IKI parduotuvės stovėjimo aikštelė naktį. Neįsivaizduoju nuobodesnės vietos.

Tavo nuotraukos taip ir prašosi garso takelio. Eidamas dirbti klausaisi muzikos?

Retai. Tai tarsi papildomas filtras, kurio man dažniausiai nereikia. Tuo metu pakankamai garsiai įjungtas būna mano paties minčių srautas. Taip pat fotografuodamas stengiuosi aktyviai naudoti visas jusles – kartais ir garsai gali nuvesti prie tam tikrų vietų. O naktimis visada dirbu tyloje dėl saugumo. Gan arti aidėjo ir šūviai. Žodžiu, reikia įdėmiai klausytis aplinkos.

Žinau, kad esi vienas iš Paveldo instituto įkūrėjų. Tiesą sakant, čia mano žinios ir baigiasi, nes internete apie šią iniciatyvą nerandu daugiau informacijos. Papasakok, kaip ji atsirado ir kuo užsiimate.

Paveldo institutas – tai performatyvi institucija, tyrėjų ir meninink(i)ų kolektyvas, smalsaujantis paveldo bei atminties temomis. Šiuo metu dirbame prie filmo apie Kauno apskrities viešąją biblioteką (KAVB) ir dar kelių projektų, kurių kol kas negaliu atskleisti. Viskas prasidėjo nuo to, kad su operatoriumi Miku Zabulioniu sugalvojome sukurti architektūrišką vaizdo įrašą apie jo senelio Boleslovo Zabulionio projektuotą biblioteką prieš renovaciją. Nežinau, kuo visa tai baigsis, bet turime valandų valandas medžiagos ir analizuojame tą lokaciją nuo giliosios, ilgosios truk­mės (longue durée – prancūzų istoriko Fernand’o Braudelio terminas) istorijos iki šių dienų realybės ar ateities spekuliacijų, analizuojame archyvavimo principus KAVB saugyklose ir t. t. Prie Paveldo instituto komandos taip pat prisijungė Margarita Žigutytė, Julija Račiūnaitė, Severina Venckutė ir Laurynas Rėčkus. Mūsų meninė strategija – dokumentuoti, archyvuoti, kuruoti istorijas, ir tikime, kad atsakingas saugojimas gali padėti organiškai lėtinti istorinio irimo procesus.

Goda Aksamitauskaitė – menotyrininė, kultūrinių projektų vadovė ir koodinatorė, labiau mėgstanti prakalbinti kitus, negu kalbėti pati. Vizualumo politika, istorinė atmintis ir galia – raktažodžiai, visada patrauksiantys jos dėmesį.