Specialiai „Literatūrai ir menui“

79 tūkstančiai kilometrų šviesolaidžio – to pakaktų apjuosti Žemę du kartus. 468 kvadratinių kilometrų ploto šalis, kurioje gyvena šiek tiek daugiau nei 80 tūkstančių gyventojų, kasmet pritraukia daugiau nei 9 milijonus turistų, kitaip tariant, apsilankančiųjų skaičius maždaug 117 kartų lenkia nuolatinių gyventojų skaičių. Toks Andoros įvaizdis pristatomas reklamose, tačiau egzistuoja ir kitokia Andora – užsibrėžusi išsaugoti savo unikalumą.

 

Tony Laros / Comú d‘Andorra la Vella nuotr.

 

 

Einant pagrindine komercine gatve atsiveria septynių dangoraižių panorama, tačiau kur kas įdomiau tyrinėti septynias romaninio stiliaus bažnyčias. Galima sakyti, kad šis pavyzdys ir charakterizuoja Andorą: šalis, įsikūrusi tarp dviejų valstybių milžinių, nenori atsilikti ir diegia naujoves, tačiau stengiasi neištirpti globaliame pasaulyje. Todėl labai svarbią socialinę reikšmę turi visa, kas susiję su tradiciniu Andoros gyvenimo būdu ir papročiais, nes tai vienintelis dalykas, padedantis andoriečiams išsaugoti tapatybę ir savastį.

Norint suprasti, kas yra Andora, reikėtų grįžti į viduramžius, kai buvo pasirašyti pariatges – susitarimai, įrodantys, kodėl ji yra viena seniausių Europos valstybių. Šios sutartys, 1278 ir 1288 m. pasirašytos Urgelio vyskupo ir Fua grafo, įtvirtino bendrą Andoros slėnių valdymą ir padėjo pamatus dabartinei politinei sistemai: valdžia kunigaikštystėje priklauso dviem valstybės vadovams (Urgelio municipaliteto vyskupui ir Prancūzijos Respublikos prezidentui).

Pariatges užbaigė dešimtmečius trukusį feodalų konfliktą dėl valdžios. Ginčą, kilusį tarp Urgelio vyskupo ir Kastelbo grafo dėl teritorijos valdymo, dar labiau paaštrino santuokiniai sandėriai, strateginiai interesai ir smurtas prieš gyventojus. Situaciją apsunkino ir to meto religiniai konfliktai, pavyzdžiui, katarų persekiojimas. Po ilgų nestabilumo metų šie susitarimai atkūrė taiką ir užtikrino galių pusiausvyrą, trunkančią iki šiol.

 

„Andorra Turisme“ nuotr.

 

Dar vienas atskaitos taškas, padedantis suprasti šią šalį, yra „Andoros Biblija“ laikomas kertinis veikalas „Manual Digest“. 1748 m. jį paskelbė Antonis Fiteris i Rossellis, gavęs užsakymą iš Consell de les Valls, kitaip tariant, tų laikų parlamento – Slėnių tarybos. Šiame veikale aprašyti šalies papročiai ir tradicijos, istorija, valdymo sistema ir privilegijos, taip pat nustatyti moraliniai elgesio standartai, kuriais turi vadovautis „doras andorietis“. Nors tai buvo tik teisės normų ir nuomonių rinkinys, iki Konstitucijos paskelbimo šis veikalas laikytas vienu pagrindinių šalies dokumentų. Iš visų jame išdėstytų moralės ir elgesio principų itin reikšminga Pirmos knygos trečiame skyriuje paminėta tezė:

 

Valls de Andorra son pròpia y verdadera Cataluña, com â part de aquest Principat; Andorrans són pròpiament Catalans en tot rigor, y gosan com â tals varias prerrogatives en ell.

 

Andoros slėniai yra tikra ir autentiška Katalonija, kaip šios kunigaikštystės dalis; andoriečiai yra teisėti katalonai visomis šio žodžio prasmėmis ir naudojasi tenai įvairiomis jos privilegijomis.

 

Taigi, turėdami neginčijamą suverenitetą, andoriečiai iš esmės yra katalonai, nes juos sieja papročiai, tradicijos, kalba ir kultūra. Nepaisant to, kad nepriklausomybė andoriečiams visada buvo neginčijama, XX a. pabaigoje Andorai iškilo būtinybė modernizuoti savo politinę sistemą ir priimti Konstituciją. Svarbiausias asmuo įgyvendinant šią misiją buvo Òscaras Ribas Reigas, kuris, 1990 m. sugrįžęs į politiką kaip vyriausybės vadovas, dėjo daug pastangų, kad šalis pagaliau turėtų Konstituciją. Aplinkybės nebuvo iš lengvųjų: vidinės įtampos, politinis spaudimas ir sudėtinga tarptautinė padėtis, ypač santykiuose su Europos Taryba, abejojančia Andoros instituciniu modeliu, grindžiamu dvivaldyste ir suverenitetu, kuris nevisiškai kilo iš tautos valios. Atsižvelgdama į rekomendacijas, Andora atliko paruošiamuosius darbus: buvo apribotos šalies valdytojų teisės, reformuotas rinkimų įstatymas, darbo teisės aktai pritaikyti tuometinėms sąlygoms ir supaprastinta užsienio gyventojų integracija.

 

 

Tony Laros / Comú d‘Andorra la Vella nuotr.

 

Galiausiai 1993 m. kovo 14 d. šalies gyventojai referendume patvirtino Konstituciją, kurią pasirašė abu šalies vadovai. Šiuo žingsniu Andora, kaip konstitucinė valstybė, sulaukė tarptautinio pripažinimo, ir tai buvo vienas reikšmingiausių momentų jos šiuolaikinėje istorijoje. O katalonų kalba tapo viena iš JTO kalbų.

1993 m. liepos 28-osios rytą Andora oficialiai tapo Jungtinių Tautų nare. Jos gyventojams tai buvo ne tik diplomatinis laimėjimas, bet ir patvirtinimas, kad kunigaikštystė galutinai baigė feodalinę erą ir tapo modernia valstybe. Vyriausybės vadovas Ò. Ribas Reigas Niujorke, Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje, pirmąkart oficialiai kreipėsi kataloniškai. Šis veiksmas turėjo didžiulę simbolinę reikšmę: šalies valstybinė kalba skambėjo vienoje iš svarbiausių pasaulio politinių arenų. Taip Andora pranešė pasauliui esanti savarankiška valstybė.

Savo kalboje O. Ribas Reigas prisiminė kelią nuo viduramžių pariatges iki Konstitucijos priėmimo ir išreiškė dėkingumą vadovams bei valstybėms, kurios rėmė šalies stojimą į JTO, ypač Prancūzijai ir Ispanijai. Taip pat pabrėžė nykštukinių valstybių svarbą teigdamas, kad mažas dydis nėra silpnumas, veikiau kitoks požiūris į valstybę ir glaudesnę, humaniškesnę, sambūviu grindžiamą vidaus politiką. Andora – šalis be gausių gamtos išteklių, bet su stipriu žmogiškuoju kapitalu, ji įsikūrusi slėnyje, kuris nuo neatmenamų laikų buvo mainų, svetingumo ir susitikimų vieta. Pasaulyje, kuriame politinius sprendimus nulemia didžiosios politinės jėgos, Andoros kunigaikštystė save pristato kaip nuosaikumo, pusiausvyros ir laisvės erdvę.

Tą dieną, kai Andoros vėliava suplevėsavo greta kitų šalių vėliavų, šalis ne tik įstojo į JTO, bet ir įsitvirtino kaip konstitucinė valstybė, kaip savo identitetą turinti bendruomenė, atvira pasauliui, tačiau neišsižadanti savo šaknų. Šiandien Andora yra būtent tokia, kaip minima teksto pradžioje: tradicijų ir modernumo derinys.

Andora visada buvo svetinga šalis, susiformavusi per kelias migracijos bangas, kurios praturtino visuomenę ir sustiprino itin vertinamą daugiakalbystės tradiciją. Per keletą dešimtmečių daugiakalbystė šalyje tapo normos ir atvirumo ženklu, o katalonų kalba, kaip oficiali valstybės kalba, vartojama kartu su prancūzų ir ispanų kalbomis. Tačiau pastarųjų metų demografiniai pokyčiai, ypač ispaniškai kalbančių gyventojų skaičiaus didėjimas, sutrikdė šią pusiausvyrą ir sukėlė augantį visuomenės susirūpinimą dėl katalonų kalbos nykimo kasdieniame gyvenime. Kai šalies teritorijoje gimtoji kalba girdisi vis rečiau, o paslaugų šia kalba gauti vis sunkiau, paaiškėja, kad vien geranoriškumo kalbinei lygybei išlaikyti nepakanka. Todėl, nenukrypdama nuo atvirumo ir įtraukties principo, Andora pradėjo stiprinti savo kalbos, kaip sanglaudos ir tapatybės priemonės, puoselėjimą, tuo pabrėždama, kad atvirumas bei svetingumas taip pat reiškia dalijimąsi bendromis vertybėmis, o katalonų kalba yra viena iš jų. Tai bus ateinančių metų iššūkis: kaip sakė Ò. Ribas Reigas, turime likti atviri pasauliui neišsižadėdami savo šaknų.

 

Iš ispanų kalbos vertė Alma Naujokaitienė