Marija Antanavičiūtė. Dūstantiems: Venclova, demokratiškumas ir kultūros subjektyvumas

Gegužė šalta. Daug politinių dulkių ir karo rūkas, o kažkuo juk reikia kvėpuoti. Baigiantis žiemai „LRT radijo“ laidoje „Tarp praeities ir ateities“ pasirodęs interviu su Tomu Venclova tam tikra prasme yra šviežio oro gurkšnis visiems dūstantiems. Turint omenyje, kaip jaunoji ir vyresnioji kartos nuolat kiršinamos, o populiarioji kultūra nurašoma, T. Venclova rodo, kaip išlaikyti nuolankią ir demokratinę laikyseną.

Atrodė, kad vedėjas, filosofas Simas Čelutka primygtinai norėjo iš poeto išgauti, ar šiais laikais esama kriterijų, leidžiančių atskirti aukštąją ir populiariąją kultūrą. Atliepdamas šiandienį mūsų sutrikimą vedėjas ieško autoritetų ir orientyrų svarstydamas, ar šiandien vyrauja subjektyvumas ir reliatyvizmas, kurie, suprask, yra vienareikšmiškai žalingi. Regis, laidos vedėjas tikėjosi, kad poetas pradės kritikuoti populiarios kultūros demokratiškumą, galbūt norėjo, kad T. Venclova paantrintų, neva kokybė ir prieinamumas tikrai yra nesutaikomi, juk demokratizuota, tad daugeliui prieinama kultūra išimtinai negali būti kokybiška.

Ši demokratiškumo, kaip kokybės kriterijų praradimo, interpretacija yra neigiama, konservatyvi ir elitiška. Po ja slepiasi nerimas, kad pradėję klausytis minios balsų ir reikalavimų kultūros autoritetai nebesugebės nuspręsti, kas yra gera kultūra, tad verta finansavimo ir visuomenės dėmesio. Reliatyvizmo ir subjektyvumo kritika atsiduoda aristokratiška baime. O demokratiškumas, kaip praktika, leidžianti visiems prisidėti prie viešos politikos, kultūros ir meno, bei kito bendruomeninio gėrio kūrimo, tikslingai griauna aristokratines hierarchijas. Tad kodėl demokratiškumas neretai vis dar matomas kaip neigiama ir griaunanti „lygiava“, o ne pozityvi ir kurianti jėga?

 

Vladas Juodagalvis. „Ryškiaspalvės papūgos“, 2007. Daivos Kairevičiūtės nuotrauka. Audriaus Gražio nuosavybė
Vladas Juodagalvis. „Ryškiaspalvės papūgos“, 2007. Daivos Kairevičiūtės nuotrauka. Audriaus Gražio nuosavybė

 

„Laikas atskiria tai, kas gera. Vienas dalykų, padedantis atskirti gerą veikalą nuo blogo, yra meistriškumas, amato mokėjimas. Beje, jis visiškai nesvetimas populiariajai kultūrai. Populiariojoje kultūroje reikia mokėti amatą. (...) Blogai ar gerai, yra kai kurių techninių dalykų, kuriuos reikia mokėti ir atskirti, bet beveik svarbiausias elementas – tas tiesioginis įspūdis, ar pereina nugara šiurpas, ar nepereina. Jeigu pereina, tai tada gerai“, – laidoje sako T. Venclova. Pasak jo, kokybė yra įgūdis, o ne žanras, turinys ar sritis. Kriterijus yra, bet ne ten, kur intuicija mus veda. O juk taip norisi kritikuoti tą lygiavos pasaulėžiūrą – negi tik­rai popmuzika gali būti lyginama su opera? Ar tikrai, tarkim, reperės Niki Minaj talentas rašyti juokingai ir kūrybiškai, eksperimentuoti su kalba neturi jokios vertės vien todėl, kad ji kuria tam tikro žanro muziką? O galbūt koją kiša albumo viršelį puošiančios nuogos krūtys?

„Kartais net truputį gailiuosi, kad neturiu tinkamos klausos populiariajai kultūrai. Jos neįtraukiu į savo mokytojų tarpą. O galbūt ir reikėtų. Man mažai reiškia bitlai ar dar koks dabartinis ansamblis, tai yra mano yda, tai nėra mano dorybė. Greičiausiai reikėtų tą populiariąją kultūrą pažinti ir pamėgti daugiau, nei aš esu ją pamėgęs.“ Sustabdau interviu ir atsuku atgal. „Tai yra mano yda, tai nėra mano dorybė“, – sako T. Venclova, klausytoją mokydamas nuolankumo. Rašytojas demonstruoja smalsumą ir gebėjimą demokratiškai vertinti meną – jo prieinamumą ir poveikio platumą. Pripažįsta, kad yra vertingų dalykų, kurių nežino ir neišmano, nesivaiko tuščio teisuoliškumo. Menininkas, manantis, jog apie kultūros vertę visada žino geriau už kitus, neišvengiamai žengia už bendruomenės ribų ir neretai daro prielaidą, kad tik nebūdamas jos dalimi gali iš kritinio atstumo pažvelgti į kultūrą. Bet ta skirtis tarp bendruomenės ir kultūros yra netikra ir neproduktyvi, kultūros vertė iš dalies yra nulemta ir jos visuomeninio poveikio (ar to poveikio trūkumo).

Beje, T. Venclovos žodžiuose esama ne tik smalsumo, bet ir svarstymų apie kultūros autoritetų atsakomybę. Sakydamas, kad jo negebėjimas rasti prieigos prie populiarios kultūros yra yda, rašytojas duoda suprasti: populiarioji kultūra gali išmokyti ko nors naujo. Neigti populiariosios ar demokratizuotos kultūros vertę yra lygu atsakomybės nusimetimui – kultūros ar politikos autoritetams tokiu atveju nebereikia stengtis domėtis likusiu pasauliu. Užtenka ir savų sulčių.

Tokią demokratinę laikyseną galima palyginti su, tarkim, televizijos veteranės Editos Mildažytės žurnalistine praktika ir etika. Praėjus keliems mėnesiams po interviu su aktore ir rašytoja Beata Tiškevič, galima jį įvertinti racionaliau. Vienas tąsyk įstrigusių esminių dalykų – tai vyresnės kartos atstovės nenoras klausytis ir galbūt net ko nors išmokti iš jaunesnės moters. Įsitikinimas, kad E. Mildažytės nuomonė ir požiūris į gyvenimą dėl patirties, amžiaus ar kitų priežasčių yra išimtinai teisingi – neva, „aš tau, vaikeli, dabar paaiškinsiu“ – greičiausiai yra konkurencijos baimė, baimė matyti kitą, kuriantį (-čią) ne taip, kaip tu, o galbūt ir geriau už tave. Ir ši pozicija, kad tam tikrų kultūros asmenybių – ar girto teatro režisieriaus, ar arogantiškos žurnalistės – negalima kritikuoti, daro daugiau žalos nei kultūros demokratinimas. Jei asmenybė tampa didesnė už pačią kultūrą ir auditoriją, nebetenkame savikritiškumo, gebėjimo nuolankiai, adekvačiai ir, pripažinkime, blaiviai įvertinti savo pačių elgesio.

Nesinori nei pernelyg apibendrinti, nei sukarikatūrinti kultūros autoritetų ar jų požiūrio į kultūros demokratiškumą. Visgi tam tikras paradoksas ryškėja: norime demokratijos, bet bijome demokratiškumo. Demokratiniai rinkimai svarbūs, bet jie tebus demokratinės valstybės iškamša, jei kartų ir apskritai piliečių santykiai bus ne demokratiniai, bet grįsti aristokratiškomis hierarchijomis. Norime, kad kultūra būtų nacionalinis prioritetas, bet dar nedrąsiai džiaugiamės kultūrine įvairove ir droviai skatiname jos subjektyvumą – asmeninį kultūros potyrį, kultūrinį gyvenimą, kuris būtų prieinamas visiems ir išlaisvintų kiekvieno potencialą gyventi geriau. (Žinoma, kultūrinio bendruomenių įtraukimo ir įgalinimo projektų yra, pavyzdžiui, KEKS 2022 darbas su Kauno ir Kauno rajonų bendruomenėmis.) Norime išlaikyti kultūros kokybės kriterijus, bet vengiame kriterijų, kuriais matuojame kultūros asmenybių profesionalumą ir netgi tam tikrą jų visuomeninę moralę. Kultūros subjektyvumo baiminamasi, lyg dėl nesamų kriterijų neišvengiamai kiltų chaosas, nesusikalbėjimas ir sutrikimas. Galbūt yra atvirkščiai – kultūros subjektyvumas mums leidžia geriau pažinti save, o geriau pažinę save galėsime užmegzti kokybiškesnius santykius su kitais. Galima sakyti, ne vieną dešimtmetį turėjome kultūrą su labai aiškiais kriterijais, bet nuo to daugiau susikalbėjimo vargu ar atsirado. Lengviau kvėpuoti irgi nebuvo.

Džiazo atlikėjas Jonas Batiste’as, šiemet laimėjęs „Grammy“ apdovanojimą už geriausią metų albumą, padėkos kalboje aptarė kultūros poveikį klausytojui ir žiūrovui. „Menas yra subjektyvus, – teigė atlikėjas. – Ir jis pasiekia žmogų tuo gyvenimo momentu, kai labiausiai reikia. Daina ar albumas yra sukuriamas ir, galima sakyti, turi radarą – surasti žmogų, kai jam labiausiai reikia. Muzika yra ne tik pramoga, bet ir dvasinė praktika.“

Kultūra randa žmones ne anksčiau ir ne vėliau, o tada ir tokiais keliais, kurių labiausiai reikia. Ir štai aš susimąsčiau: galbūt kultūros kriterijų nebuvimas yra būtina gyvo kultūrinio gyvenimo sąlyga?


Marija Antanavičiūtė – politinių mokslų doktorantė, emigrantė, pasaulietė, kaunietė, gyvenanti Londone. Atlieka įvairių socialiai pažeidžiamų grupių tyrimus.