Komikas pats vienas išlaiko žiūrovų dėmesį pasakodamas savo sukurtą juokelį – stendapo (stand-up) komedijos žanro kūrėjai yra ne tik atlikėjai, bet ir rašytojai. Kitaip sakant, sėkmei neužtenka gražaus veidelio, reikia ir smegenų. Šis žanras paprastai apnuoginą ne tik autorių, bet ir visuomenę. Teatro ir kino aktorius Marius Čižauskas į stendapo grupę „Comedy Kasta“ subūrė teatralus, jis yra režisavęs internetinį humoro serialą, rengia savo solo šou. Žodžiu, ilgai gyvena su juokais ir atrodo tinkamas kandidatas paanalizuoti, koks mūsų santykis su humoru šiandien.

 

Marius Čižauskas. Ramunės Bernotaitės nuotr.

 

Kodėl taip lengva pravirkdyti, bet sunku prajuokinti?

Pravirkdyti žmogų tikrai nėra taip jau lengva, bet sukelti liūdesio emociją turbūt paprasčiau, nes dažnai tam labai padeda muzika ar kitos priemonės, kurios kuria bendrą atmosferą. Tarkim, aš labai jautriai reaguoju į muziką, todėl liūdni kūriniai man labai tiksliai sukelia tam tikrą emociją. Manau, su juoku yra sudėtingiau, nes jam būtinas konkretus kontekstas ir aiškus, bet kartu neįprastas požiūris į situaciją.

Nuo Antikos laikų tragedija ir komedija ėjo maždaug koja kojon. Iš 38 Williamo Shakespeare’o pjesių 17 priskiriama komedijai, 12 – tragedijai. Šiais laikais komedijų kine, teatre, literatūroje labai mažai. Kodėl?

Norint parašyti puikią komediją, reikia būti ne tik geru dramaturgu, bet ir turėti gerą humoro jausmą. Atrodo, kad W. Shakespeare’as buvo visapusiškai geras dramaturgas.

Ironija, šaržas, sarkazmas, groteskas, parodija... Dauguma komiškų žanrų kyla iš kritikos. Kodėl gražūs dalykai nejuokingi?

Nes juokas ateina iš žmogaus, o žmogus yra netobulas. Turime idealus ir įsivaizdavimus, kaip kas turėtų būti, ką laikome teisingu ar tinkamu elgesiu ir bendravimu, bet drauge stebime, analizuojame save ir žmones, kurie, sąmoningai ar ne, pasielgia kitaip ar net visiškai priešingai mūsų idealams. Iš to susikuria įtampa, o norėdami su ja susigyventi ar jos išvengti, pasitelkiame vieną ar kitą komedijos žanrą. Mes grožimės augalais ir gyvūnais, bet juokiamės iš jų tada, kai juose atpažįstame ką nors žmogiško. Grožis gali būti dramatiškas, bet jis neturi įtampos, kuri atsiranda tada, kai neatitinka tai, ko norėtume, ir tai, kas yra iš tikrųjų. Juodesni komedijos žanrai tokią įtampą sukuria būtent per tikslingą nuvainikavimą tų dalykų, kuriuos laikome gražiais, šventais ar neleistinais.

Kaip apibūdintum lietuvių humoro jausmą?

Sunku pasakyti. Įsivaizduočiau mus labiau kaip šiauriečius, kurie be reikalo nesišypso. Kad juos prajuokintum, reikia įdėti daugiau pastangų. Bet už to šaltumo yra tam tikras gylis, todėl, norint sukelti juoką, pats humoro jausmas ir temos turėtų būti subtilesnės. Vis dėlto nežinau, ar tai tikslus apibūdinimas, nes matau ir labai daug stačiokiškos lietuviškos komedijos, kai juoką vis dar kelia bukas grubumas ar gašlūs juokeliai. Kita vertus, stačiokiški ir vulgarūs juokai visada žavėdavo ir turbūt niekada nedings, nes toks yra didesnės dalies žmonių komedijos poreikis, tad jeigu nori kurti komediją ne tik savo draugams, negali to visiškai ignoruoti.

Koks humoro vaidmuo mūsų kultūroje?

Kartais atrodo, kad mūsų visuomenėje humoras dar vertinamas nerimtai. Einame į teatrus, žiūrime komedijas, ir kadangi tai vyksta teatre, žmonės tarsi vertina rimčiau, nors tai gali būti ir ypač lėkštas humoras. Į stendapo žanrą dažnai žiūrima kaip į nerimtą, užstalės juokelių formatą. Gal dėl to, kad mūsų komedijos scena dar palyginti jauna, ji dažnai stokoja profesionaliems scenos menams reikalingų dėmenų, tokių kaip raiška, dinamika, dramaturgija ir panašiai. Vis dėlto Lietuvoje komedijos scena sparčiai plečiasi ir jos populiarumas auga, todėl manau, kad netrukus pavyks visiškai įtvirtinti požiūrį, jog tai daug darbo ir kūrybos reikalaujantis žanras.

Per rezonansinius politinius įvykius ar rinkimus lietuvišką socialinę mediją užtvindo memai. Kodėl taip dažnai į politinius absurdus reaguojame tokiu būdu?

Tai nėra išskirtinis, tik lietuviams būdingas bruožas, turbūt taip reaguojama visur, kur yra socialiniai tink­lai. Mes matome politikų veiksmus ir sprendimus, suprantame, kad jų elgesys lemia ar gali paveikti mūsų aplinką, ir dėl to patiriame įvairių emocijų: pyktį, nusivylimą, nerimą ir panašiai. Taip pat suprantame, kad dažnu atveju nieko negalime padaryti arba kad greitai to nepakeisime, todėl tai kuria tam tikrą įtampą. Komedijoje įtampa yra viena pagrindinių dedamųjų dalių, o juokaujant ją, kaip ir gyvenime, reikia paleisti. Tam puikiai padeda socialiniai tinklai ir memai. Reaguodami į politines peripetijas, sugalvojame juokingą paveikslėlį arba pasidaliname jau matytu. Taip išreiškiame poziciją, išsakome kritiką, gavę palaikymą nesijaučiame vieni, pasijuokiame, atpalaiduojame įtampą ir pasijuntame geriau. Dažniausiai tai lieka socialiniuose tinkluose ir nekuria realaus pokyčio, bet žmonės bent jau parodo, kad nėra abejingi.

Kaip jau(s)ti ribą tarp pajuokos ir pajuokavimo?

Tai labai svarbi, jautri ir reikalinga tema. Sunku tiksliai nustatyti ribą tarp pajuokos ir pajuokavimo, nes kiek­viena situacija turi savo kontekstą. Iš pradžių, manau, svarbu atsakyti, ar pajuokiamas bendras žmonių, tam tikros grupės bruožas, ar konkretus žmogus. Tada reikėtų suprasti galios santykį, nes viena yra aršiai ir juodai šaipytis iš kurios nors šalies prezidento, kurio sprendimai, tarkim, lemia daugybės nekaltų žmonių žūtis, ir visai kas kita – šaipytis iš vaiko mokykloje, kuris negali apsiginti ir yra ypač pažeidžiamas. Ar tai pajuoka, ar pajuokavimas, dažnai sufleruoja ir pats juokautojas, nes pasijuokti iš konkrečių neigiamų žmogaus savybių, tarkim, egocentrizmo, nėra tas pats, kas įgarsinti tiesiog primityvią neapykantą. Kartais tai nutinka ne dėl blogų ketinimų, o dėl negebėjimo sukurti gilesnės juokingos įžvalgos. 

Turbūt dar reikėtų atkreipti dėmesį, kokioje padėtyje yra tas, iš kurio juokiamasi: ar jis kartu dalyvauja tame žaidime, ar yra apie tai informuotas, ar pats nori ir sutinka jame dalyvauti, ar jis yra viešas žmogus ir panašiai. Bet kokiu atveju – net ir tuose formatuose, kur visi viską supranta ir laimina asmeninius juokus, reikėtų suprasti tam tikrą riziką ir atsakomybę, nes auditorijos yra skirtingo amžiaus ir skirtingo susivokimo. Todėl juokai iš aplinkos, kur viskas daroma sąmoningai ir davus aiškų leidimą, akimirksniu gali persimesti į aplinką, kur to sąmoningumo nėra ir leidimo niekas neklausia. Būtų absurdiška iš išorės primesti kokias nors ribas, kaip ir iš ko galima juoktis, nes bet kokie apribojimai skatina juokauti jų nepaisant. Manau, čia apskritai yra brandos ir sąmoningumo klausimas. Kuo geresnė komedija, tuo mažiau ji apsiriboja asmeniškumais ir tuo labiau sugeba veikti bendražmo­gišku lygmeniu.

Subūrei teatralus į stendapo pasirodymus. Kaip tai pavyko? Ar galime tikėtis, kad daugiau humoro išvysime ir kitoje jų kūrybos srityje? 

Pavyko nesunkiai: nuolat organizuoju įvairius renginius, tad, sugalvojus stendapo komedijos pasirodymą, kolegos irgi prisidėjo, nes dauguma jų tikrai pagalvodavo apie šį žanrą, tik neišdrįsdavo, nes neturi patirties rašant sau tekstą. Pirmieji vakarai sulaukė didelio susidomėjimo, o ilgainiui susiformavo komanda, kurią sudaro ir aktoriai, ir režisieriai. Tada nusprendžiau atgaivinti „Comedy Kasta“ vardą – su nauja komanda sukūrėme pirmąjį bendrą stendapo komedijos pasirodymą „Aukštasis išsilavinimas“. Tikiu, kad dar ką nors kartu nuveiksime ir ateityje. Bet nemanau, kad dėl to jų kūryboje atsiras daugiau humoro. Stendapo žanras kaip tik yra puikus atsitraukimas nuo mūsų pagrindinių profesijų.

Organizuoji renginius, režisavai humoristinį serialą, turi savo šou. Kas tave traukia prie humoro?

Mano amžiną atilsį tėtis mėgo juokauti ir mokėjo tai daryti greitai, spontaniškai. Dažnai jo juokai būdavo ironiški ar net sarkastiški, jie man, vaikui, darė įspūdį, todėl natūraliai tai perėmiau. Juokavimas padėdavo apsisaugoti ir išgyventi neigiamas patirtis. Visada mėgau juokauti, o kai pradėjau lankyti teatro būrelį, pastebėjau, kad pavyksta prajuokinti kitus, ir tas jausmas buvo malonus. Net renkantis aktorines studijas, mane labiausiai įkvėpė komedijos žanras. Žavėjausi Rolando Kazlo kūryba televizijoje, improvizacijų šou „Pagauk kampą“. Baigęs studijas gavau pasiūlymą organizuoti renginius „Kablyje“ ir nusprendžiau prodiusuoti stendapo komedijos vakarus „Comedy Kasta“. Pats juokauti nesiryžau, nes buvau ką tik baigęs studijas ir save įsivaizdavau kaip labai rimtą ir gilų aktorių. Dabar, žiūrint iš perspektyvos, tai irgi atrodo juokinga.

Rengdamas komedijos vakarus susipažinau su Olegu Šurajevu ir Luku Šidlausku (žinomu kaip „Šventinis Bankuchenas“). Jiems tai irgi buvo savotiška pradžia. Vėliau Olegas pasiūlė kartu kurti pirmąjį internetinį serialą „Serialas“, kuris sulaukė daug susidomėjimo, paskui gavau daugybę pasiūlymų vaidinti lietuviškose komedijose. Žodžiu, humoras visada buvo šalia. Galiausiai gavau pasiūlymą organizuoti renginius Mažojo teatro kavinėje „Rūta“ ir, apsisukus ratui, vėl ėmiausi stendapo žanro, tik šįkart nusprendžiau nebeatidėlioti ir juokauti pats. Šiuo atveju esi ne tik atlikėjas, bet ir teksto autorius, todėl tai sugrąžino tą adrenalino kupiną pasitenkinimo jausmą būnant scenoje. „Užsikabinau“ ir nusprendžiau to imtis rimčiau.

Koks humoras tau pačiam artimiausias? Labiau patinka juoktis ar juokinti?

Mėgstu, kai mane prajuokina, bet vis dėlto, ypač dabartiniame gyvenimo etape, kai aktyviai užsiimu komedija, labiau patinka juokinti. Bandau suprasti ir gryninti savo stilių, dažnai galvoju, kokią komediją norėčiau kurti pats, bet apskritai mėgstu įvairų humorą, svarbu, kad jis būtų nepritemptas, kad jaustum asmenišką, gyvą santykį tarp juokautojo ir jo juokų.

Kada paskutinį kartą juokeisi?

Sunku pasakyti. Gruodį įvyks mano pirmasis solo šou, todėl dabar intensyviai jam ruošiuosi: vaikštau į atviro mikrofono vakarus, žiūriu užsienio komikų pasirodymus. Kartais kas nors prajuokina, bet dažniausiai reaguoju santūriai, kartais nusikvatoju, bet tai būna momentinis epizodas. Seniai juokiausi pasikukčiodamas ar iki ašarų, bet atsimenu tą jausmą, jo ilgiuosi ir turiu vilties kada nors vėl patirti.