Skiriu M.

Blogiausi yra sugrįžimai. Prisiskaičiau ir prisiklausiau išmintingų pasakojimų apie įvairias Reisefieber atmainas. Ką darysi, man sugrįžimai įvaro šimtąkart smarkesnį depresinį virpulį negu laukiančių toliausių išvykų skaudulys. Ant grindų mėtosi gumulai nešvarių drabužių, stalo įrankiai ir puodeliai, bilietai, apdriskę žemėlapiai, tušti kosmetikos indeliai, aplamdyti kartono gabalai su juodu tušu iškeverzotais vietovardžiais –­ pats tas mojuoti vairuotojams prieš akis, tuščia kuprinė dvokia prakaitu, drėgme ir perpuvusia žole. Palapinė džiūva saulėje. Blogiausia yra raktų girgžtelėjimas, pirmos sekundės keistai ankštame bute, kai rūkuotos sienos tarsi taikosi tave suspausti, sukeldamos galvos svaigimą, skrandžio ir gerklės spazmus. Pati giliausia yra bemiegių sugrįžimų brangiais automobiliais su kondicionieriais, miesto autobusais, kurie kaitrią popietę velkasi Piotrkuvo gatvėmis, traukinių kupė, tramvajais bedugnė – nes paprastai grįžtama tuščiomis kišenėmis.

Ką galėjau žinoti apie Albaniją prieš devynerius metus, kai naktiniame autobuse sklaidžiau Andrzejaus Stasiuko knygą „Pakeliui į Babadagą". Ko gero, net nežinojau, kur plyti ta šalis, neva esanti Europos žemyno pasąmone, išginta baime, naktimis lankančia Londoną, Paryžių, ir kokie jos kontūrai žemėlapyje. Kitas dalykas, kad visa Europa – Šiaurė, Pietūs, Rytai ir Vakarai – tuomet buvo man tokia pat abstrakti, taigi manęs nelabai domino Stasiukas, kuris vieną beformę dėmę priešpastatė kitai. Dabar kaip skęstantis šiaudo stveriuosi tos naktinės kelionės iš Centrinės stoties į Prahą atšalusiu neegzistuojančio maršruto autobusu.
Sieną kirtome Qafë Thanë perėjoje pėsčiomis, veržliai, keturiese: aš su Marta, Pavelas ir Mariana. Širdingai besišyp­santis pasienietis įkalė į mūsų pasus juodai raudoną antspaudą. Prieš tai buvo kažkokių nuojautų, kažkokių sunkiai iššifruojamų ženklų, pranašysčių, ūkanotų lūkesčių. Ant medinių lovos grotelių nepadoriai brangiame viešbutyje niekuo neišsiskiriančioje Skopjės dalyje, kad gal jau niekada jo nerasčiau, kažkas negrabiai iškraigaliojo „Albania forever", kažkas ištrynė panašų užrašą ant purvu ir dulkėmis padengto autobuso užpakalinio stiklo, Alexas užsitraukė ploną cigaretę, – nepatariu, – sakė, sklandžiai pereidamas iš anglų į vokiečių kalbą, – nebandykit, labai rizikinga, mafija. Daug kas panašiai kalbėjo Serbijoje, Makedonijoje: nemanykite, kad mes priešiškai nusiteikę, o, ne, tie laikai praėjo, bet, bet... Ant sienos dėl nieko nekilo problemų, niekas nieko netikrino. Turistai? Pavelas įžengė į Albaniją tvirtu žingsniu lyg į savo daržą prinokusių pomidorų. Mariana fotografavo sulysusį asiliuką, pririštą prie skydo „Republika e Shqipërise". Įtariu, kad atrodėme apgailėtini Qafë Thanë, Tiranoje, Duresyje, Škoderyje, paplūdimyje, pigiuose baruose, palaikiuose mikroautobusuose, beviltiškai apgailėtini kaip visi turistai, vaidinantys patys sau susikaupimo, natūralumo, rimties teatrą, šventai įsitikinę savo lengvamaniškumu, tuo pat metu slegiami misijos iščiulpti tiesą iš žmonių ir kraštovaizdžio, apsimetantys, kad neketina tvarkyti jokių slaptų reikalų, kad jų galvos liko toli, už kelių sienų, ir šį kartą jiems turi pasisekti. Tačiau beveik niekada nepasiseka.
Tai nėra normalu: žmogus kraunasi kuprinę, užsiverčia tą naštą ant nugaros, kelias savaites atrodo absurdiškai, paskui grįžta, kad parduotų pažįstamiems efektingai pagražintų frazių seką. Tai nėra normalu, bet pradėjęs negali sustoti, vis lenda į galvą mintys apie neišnaudotas galimybes, iššvaistytas valandas, apie suskaičiuojamą kiekį sekundžių, kurios liko tau iki mirties. Viso to esmė yra gal tai, kad iš tikrųjų yra kitų vietų, kuriose niekada negyvensi, tad reikia į jas važiuoti ir palikti ten savo nesatį, kad dar labiau, dar stipriau būtume čia. Ant grindų voliojasi drabužiai, apiplyšę žemėlapiai, kartono lakštai, smulkios šiukšlės, chaosas ir netvarka, tokia pat išorėje, kaip ir galvoje, bet tai netruks ilgai, tuoj prasidės grakščių, naudingų pasakojimų distiliacijos procesas. Beje, būtent todėl sugrįžimai yra blogiausi – jie reiškia visišką susitaikymą su fikcijų, be kurių nė žodžio neįstengtume išstenėti, karalyste.
Niekada per daug netikėjau reporteriais ar eseistais, kurie tiksliai aprašinėjo virš slėnio plytinčio dangaus atspalvius, fiksavo pro atvirą kokio nors Provanso pensionato langą į plaučius įkvėptus lietingų rytmečių lakius kvapus. Pirmi jų aprašymų sakiniai, kaip įprasta, imitavo tiesioginius regėjimo, uoslės, klausos pojūčius, nors iš tikrųjų virš jų tvyrojo nykių butų tvankuma, bibliotekų dulkės. Jie irgi grįžo iš tų savo vojažų – apsiginklavę smulkmeniškais užrašais, vėliau – įrašais, geromis nuotraukomis – grįždavo beviltiškai ieškoti kalbos ir formos tuštumai užpildyti. Gal perdedu ir čia pasireiškia mano asmeninis ribotumas – nepasitikiu juo, nes nepasitikiu savo atmintimi. Šiaip ar taip, Albaniją, visus Balkanus, temdo lenkų raštijos savotiški sentimentalūs virkavimai, patirties prarastos pilnatvės ir tikro žmoniškumo praskiestas ilgesys. Tikinantys rašytojus, kad šie yra beveik neklystantys. Yra taip ir taip. Jie yra tokie. Šiandien tikrų čigonų jau nėra. Ir aš ten buvau, kukurūzus valgiau ir rakiją gėriau. Baimindamasis lengvo automatizmo, laikau ant grindų baisų balaganą, kuris – aiškus dalykas – yra dar viena apgaulė.
Nereikėjo važiuoti į Vliorę. Nebuvo ten nieko verto dėmesio. Kurorto imitacija. Beviltiški mėginimai paslėpti savo bjaurumą. Pagrindine gatve į abi puses traukė šimtai išsipuošusių poilsiautojų – kur jie ėjo? Pasivaikščiojimų kelias nutrūko žole apžėlusioje aikštėje, toliau dumblina jūra laižė apsamanojusius akmenis. Galima buvo kelias valandas pėdinti išilgai pakrantės, pro už aukštų tvorų esančius ekskliuzyvinių paplūdimių su baseinų mėlyne lopinėlius, muzika griaudžiančius restoranus, didžiulius viešbučius, galima buvo prieiti vietą, kur kelias tuneliu kirto kalną ir dingo tamsoje, arba prisėsti ant betoninio mūrelio šalia apsilaupiusio šv. Mikalojaus, užkelto ant banguotos tvoros, ir garsiai pravirkti. Naktis, pasirodo, gana ilga, kad tuos veiksmus atliktum kelis kartus. Vliorės grožybes delikačiai rekomendavo viešbučių verslo naujokas Tiranoje, kuris pamatė mus vienoje aikštėje pasimetusius šūkaujančių mikroautobusų vairuotojų triukšme. Greitas, spyruokliuojantis žingsnis, raudoni polo marškinėliai. Jis sakė, kad Albanija keičiasi, apskritai kalbėjo be pertrūkio. Laikėsi tariamosios nuosakos ir kultūrinio reliatyvizmo. Stereotipai, vienas po kito, jo lūpose žaibiškai iro. Jo viešbutis vadinosi „Bashkimi", jį sudarė vienas siauras lovų pristatytas kambarys. Jeigu ten, į Rruga Barrikadave gatvę Tiranoje, kada nors užklysite, nepamirškite nuo manęs perduoti linkėjimų levandų spalvos baseinėliui, kuriame smagiai čaižiau kūną šalto vandens srovėmis, neužmirškite praverti lango, už kurio senutės ir vaikai ant šaligatvio pardavinėjo pomidorus ir pieną plastiko buteliuose, už kurio spirga kaitra, stūkso nuolaužos, saulėje blizga perpildyti konteineriai, o dangų išraizgęs tankus laidų voratinklis –­ pakanka užsiropšti ant levandinio klozeto, atsargiai atsirėmus dešine ranka į sieną (rožinę? geltoną? – neprisimenu). Taigi nereikėjo važiuoti į Vliorę, to vaizdo už lango buvo per daug, vaizduotė vos įstengė su juo susidoroti, svilo kontaktai, baigė išsekti paskutinės galimybės absorbuoti, reikėjo išraižyti savo inicialus aukštai ant sienos (į pilkumą pereinantis baltumas?) ir mauti iš čia kuo greičiau.
Bet nuvažiavome. Staigūs reikšmės ir prasmės proveržiai, jeigu jie apskritai būna, pasitaiko ne itin palankiomis aplinkybėmis, ir jais neverta kliautis. Švintant buvome beginkliai po nemigos nakties. Rytmečio oras lyg šalti rožiniai dūmai plūdo tiesiai į kraują kartu su šuns šerių kvapu, su pirmais šaligatvius šluojančių šluotų garsais, su tamsiu siluetu kalnų, kurie po kelių minučių pasirodė esantys žemių sąvartomis, kur ne kur nusėstomis ekskavatorių taškelių. Tuščioje degalinėje garbanotas vyriškis iki krūtinės pakeltais marškinėliais visa gerkle dainavo „Wind of Change". Mus išvydęs norėjo kažką sakyti, bet nepajėgė, tikrąja to žodžio prasme, lenkiamas prie žemės kvatojimo. „Made in Albania", – tepajėgė išlementi, energingai ranka rodydamas tai į iš kišenės ištrauktą banknotų ritinėlį, tai kažkur horizonto link. Po dešimties minučių sustojo žalias furgonėlis. Vairuotojas tiks­liai laviravo tarp naktį suvažinėtų šunų gaišenų. Stengiausi neužmigti, bet galva vis leidosi ant jo šiurkštaus peties. „No problem", – sakė jis ir dar smarkiau mynė akseleratorių. Vienas šuo atrodė lyg ant šono nuverstas muziejinis eksponatas –­ didelis baltas vilkšunis ore sustingusiomis tiesiomis letenomis. Nuo lietuje peršlapusio rudo kiemsargio, gulėjusio prie kelkraščio Raičoje, ši kelionė prasidėjo, dabar turi baigtis kad ir pakelės arbūzų rietuvėje, geriausiu atveju kuriame nors iš tų keliaaukščių betoninių griaučių, kurie niekada nebus užbaigti, nes greta dygsta vis nauji ir nauji, lyg visi čia būtų apimti užkrečiamos namo-garažo idėjos. Bare šalia dulkėtos žiedinės sankryžos kava kainavo 50 lekų, savininkas buvo žilas, jo jaunutis padėjėjas irgi, baltaplaukiai buvo virš laikraščių palinkę svečiai, o visi keliai vedė į Tiraną. Vaikinai iš mikroautobusų laistė vandeniu smėlėtą aikštelę, šiek tiek toliau, po viaduku, jų bendraamžiai iš čigonų taboro užsuko konkuruojantį vers­lą –­ skardinis barakas, stipri kava, ilga guminė žarna, visur esantis užrašas „Lavazh". Slapčiomis žvilgčiojau į veidą taksistui, kuris baigęs darbą sutiko paimti mus, sekiau jo mikroskopinių raumenų judesius po oda, per plikę srūvančius prakaito lašus, stebėjau negrabiai vairą spaudžiančių pirštų virpėjimą, gaudžiau veidrodėlyje potencialaus savižudžio liūdną žvilgsnį po labai sunkios nakties ir žadėjau sau, kad jo niekada neaprašysiu, kad tikrai neaprašysiu to, kad jis mums pasakė: „Nenoriu pinigų, tiesiog noriu padėti", „norite ko nors atsigerti?", nei tos akimirkos, kai suskambo telefonas, žmona, jis sudvejojo, užmerkė akis, galiausiai atsiliepė, tada automobilis truktelėjo, variklis užgeso.

Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila

„Zeszyty Literackie", 2013, Nr. 3 (123)