Narius Kairys. Etnos kekšės

„San Berillo ti ricorda“, – raudonomis raidėmis užrašyta ant plakato, vaizduojančio oro bučinį siunčiančią vyresnio amžiaus impozantišką moterį peroksidiniais plaukais. Plakatą, skirtą šiam, reikia manyti, jau mirusiam asmeniui, aptikau klaidžiodamas po labirintą primenantį San Berilo kvartalą Katanijoje – kabėjo nelyg atminimo lentelė ant dujų vamzdžio virš medinių grotuotų lauko durų matiniais stiklais vienoje iš gatvelių, į kurią įsukęs pamaniau atsidūręs akligatvyje. Man už nugaros ant kėdžių viena priešais kitą sėdėjo dvi pagyvenusios moterys masyviomis, iš juodų suknelių virstančiomis krūtimis ir stebėjo mane, kol stovėjau prie gatvės kampo apžiūrinėdamas plakatą ir sykiu svarstydamas, ką daryti toliau: bandyti nueit keliolika žingsnių iki gatvės galo, kad įsitikinčiau ten tikrai nesant praėjimo tarp namų, – visos šito kvartalo gatvės yra ne tiek gatvės, kiek siauri praėjimai tarp daugumos nebegyvenamų namų užmūrytais langais, – ar apsisukti ir, dar kartą praėjus pro žvilgsniais varstančiąsias, ieškoti kito kelio. Galiausiai nufotografavęs plakatą-atminimo lentelę (tarytum dėl jo čia tik ir ėjau) pasiklioviau intuicija ir nupėdinau tiesiai – namų link, taigi teisinga kryptimi.

Iki šių dienų išliko tik sąlyginai nedidelis San Berilo fragmentas. XX a. 6 dešimtmetyje Italijoje il miracolo economico sukeltas seno griovimo ir naujo statymo vajus neaplenkė ir šio istorinio kvartalo: per mažiau nei dešimtmetį San Berilas, daugelį metų augęs ne pagal kažkieno nubraižytą planą, o vidinę čia gyvenusiųjų ir dirbusiųjų logiką, patyrė radikalias permainas be išimties visose srityse: nuo socialinės-ekonominės iki architektūrinės-urbanistinės. Priverstinai iškeldinus apie 30 tūkst. gyventojų į naujus Katanijos priemiesčius ir su žeme sulyginus didžiąją dalį kvartalo, prasidėjo modernaus miesto statybos (arba, kaip teigia žurnalistė Flaminia Giambalvo straipsnyje „San Berillo, il quartiere degli emarginati nel centro di Catania“, „didžiausia finansinė afera, kada nors įvykusi Katanijoje“): vietoje senųjų namų išdygo standartiniai Italijos didmiesčiuose matomi modernistinės architektūros daugiabučiai bei multifunkciniai pastatai, o per patį San Berilo vidurį nutiestos plačios automobiliams skirtos gatvės – Corso Sicilia ir Corso Martiri della Libertà, sujungusios prie jūros esančią traukinių stotį su miesto centru.

 

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Vis dėlto gilėjant nesutarimams tarp statybų rangovo ir savivaldybės, į dienos šviesą ėmus lįsti visokiems korupciniams susitarimams, ryšiams ir t. t. San Berilo transformacija sustojo taip ir nepasiekusi galutinio etapo (apie statybų mastą jau daugiau nei pusšimtį metų liudija keturios milžiniškos sąvartynais kone miesto centre virtusios plynės, aptvertos betoninėmis sienomis). Toje kvartalo dalyje, kurios miesto vystytojai nespėjo nugriauti 6 dešimtmetyje, ilgainiui apsigyveno į visuomenės paraštes nustumtieji: pabėgėliai, imigrantai, benamiai, narkomanai, transeksualai ir prostitutės. San Berilas virto savotišku getu, kurį, išskyrus socialinius darbuotojus, įvairius nevyriausybininkus, menininkus ir mokslininkus, apeina visi padorūs kataniečiai, puikiai žinantys tikras ir menamas kvartalo ribas. Na, nebent čia turi kokių reikalų...

San Berile, tiksliau, pačiame jo pakraštyje, apsigyvenome atsitiktinai, nieko nežinodami nei apie kvartalo istoriją, nei apie dabartinę specifiką: tiesiog tiko butas, jo lokacija, kaina ir pan. Nuomojamo buto šeimininkas, įduodamas raktus, iškart perspėjo, kad už kampo – tiesiogine to žodžio prasme – geriau neiti, sakė, pavojinga ir nieko gero ten bet kuriuo atveju nei patirsi, nei pamatysi. Jo rūpestį, aišku, galima suprasti – jis atstovauja tai San Berilo gyventojų grupei, kuri žiūri ne į praeitį ir net ne į dabartį, bet į ateitį. O ateitis, kaip byloja ant mano namo pakabinta medinė lentelė, yra ART & FUN. Todėl nenuostabu, kad San Berilą visais įmanomais būdais bandoma gentrifikuoti: būdamas arti visko, t. y. vos kelios minutės nuo Via Etnia, reprezentacinės Katanijos gatvės, kuria kasdien iki išnaktų šurmuliuoja turistų ir vietinių minios, kvartalas irgi stengiasi bent jau iš fasadinės pusės tapti patrauklus šiuolaikiniam žmogui. Antai prieš kelerius metus pradėti renovuoti kraštiniai kvartalo namai; nors vietinių gyventojų juose tikriausiai nebeliko, patogiuose euroremontiniuose butuose ilgesniam ar – dažniausiai – trumpesniam laikui apsistoja atvykėliai, tokie kaip aš, pasiruošę lengva ranka mokėti neadekvačias airbnb kainas; visai šalia, jaukiame kiemelyje, įsikūrę keli restoranėliai, kuriuose galima paskanauti nuo tradicinių sicilietiškų patiekalų kaip „Pasta alla Norma“ iki šiek tiek modernesnių, tarkime, sušių ar palak panyro; menišką atmosferą kuria dailiais piešiniais išmargintos pastatų sienos bei galybė tiesiog gatvelėse pristatytų vazonų su gėlėmis ir kaktusais, prie kurių tik ir norisi nusifotografuoti. Žodžiu, toks 2000-ųjų Užupis, tik konstitucijos trūksta.

Tačiau nulupus ART & FUN lukštą, atsiveria kiek kitokia tikrovė, gentrifikacija tarytum pagal vadovėlį kol kas vyksta tik pačiame kvartalo pakraštyje. Tikrovė, kurios pagrindiniai veikėjai yra kekšės (italai juos ir jas eufemistiškai vadina lucciole – jonvabaliais), o vyksmo vieta – raudonųjų žibintų kvartalas. Italijoje prostitucija, t. y. pinigų ėmimas už seksualines paslaugas, buvo ir tebėra legali. Tačiau 1958 m. socialistė parlamentarė Lina Merlin inicijavo iki šiol galiojantį įstatymą, kuriuo sutenerių veikla buvo kriminalizuota, o viešnamiai – uždrausti (žinoma, nei vieni, nei kiti niekur nedingo, tiesiog prostitucija iš esmės persikėlė į gatvę). Nugriovus tris ketvirtadalius San Berilo, įskaitant ir čia veikusius viešnamius, – kvartalo egzekucija kaip tik sutapo su L. Merlin įstatymo priėmimu, – seksualines paslaugas siūlantys asmenys persikėlė į nenugriautą kvartalo dalį ir buvusių šeimininkų apleistuose namuose nepaisydami periodiškai rengiamų didesnių ar mažesnių policijos reidų, primenančių apie tvarką ir valdžią (į vieną tokį reidą, kai Kataniją pirmąsyk per devynis mėnesius plovė liūtis, pakliuvau ir aš), toliau užsiėmė savo veikla. Taigi kalbant apie reikalus... kaip knygoje „Už durų“ („Davanti alla porta“) rašo Francesco Grasso, kartu su kitais transeksualais XX a. 9 dešimtmetyje atsikėlęs į San Berilą: „San Berilas gundė ir tvirkino visus be išimties. Net ir tuos visuomenės narius, iš kurių to mažiausiai tikėtumeisi. Kunigai, apsivilkę pasaulietinius rūbus, ateidavo čia su prostitutėmis patenkinti savo seksualinių instinktų. Visi dėl vienos ar kitos priežasties prisidėjo prie šių skersgatvių išlikimo. Dabar jau tuščių namų sienos tebėra permirkusios sperma, o grindys, kad ir plautos, perplautos daug sykių, vis dar prisigėrusios erotinių malonumų. Oras persisunkęs jaunatviškais seksualiniais geiduliais ir pirmaisiais daugelio kataniečių, kurie šioje vietoje buvo inicijuoti į sekso teikiamą džiaugsmą, orgazmais.“

Kad gyvename raudonųjų žibintų kvartale, supratau, kai kažkurį vakarą pasukau už kampo pasižiūrėti, kas vyksta ten, kur geriau neiti, kaip patarė buto savininkas. Ryškiai žibintų apšviestame skersgatvyje, kuriuo paskui kone kasdien šviesiu metu vaikščiodavau Corso Sicilia link išgerti kavos „Keneddy“ bare ar apsipirkti „Lidle“, kas kelis metrus viena nuo kitos ant kėdžių prie aptrupėjusių grafičiais išmargintų sienų sėdėjo penkios ar šešios įvairaus amžiaus juodaodės sekso darbuotojos. Per akimirksnį nuskaičiusios, koks aš paukštis, t. y. supratusios, kad neisiu su jomis į melsvu neonu apšviestą kambarį, nebekreipė į mane nė menkiausio dėmesio ir tauškė tarpusavyje, kol pro jas pėdinau akis įrėmęs į muilu kvepiantį, neseniai plautą grindinį ūmai prisiminęs kartą naktį Atėnuose skubant į paskutinį metro man skirtą klausimą: „Wanna go for a blowjob?“

Marcas Augé antropologinę vietą apibūdina kaip prasmės principą žmonėms, kurie joje gyvena, ir suprantamumo principą asmeniui, kuris ją stebi. Ši prancūzų ant­ropologo ištara iššoko atmintin kopiant į Etną – kurios papėdėje, ant jūros kranto, prieš maždaug 2700 metų graikai įkūrė gyvenvietę pavadinimu Katane, nepaisant daugkartinių žemės drebėjimų ir ugnikalnio išsiveržimų, užaugusią iki antro pagal dydį Sicilijos miesto – ir galvojant apie ten, apačioje, esantį pačių žmonių rankomis statytą ir vėliau beveik nušluotą nuo žemės paviršiaus kvartalą, kuriame prieš kelias dienas vaikščiodamas radau fotografinę atminimo lentelę su iškalbingu užrašu: „San Berilas tave prisimena.“ Nežinau, kas ta moteris, kuo ji vardu. Nežinau, ar ji buvo laiminga. Galų gale nežinau, nė kuo užsiėmė, nors galiu ir nuspėti. Tik žinau, kad jos nebėra, ji mirusi. Galbūt prieš kelias dienas, galbūt prieš metus. Ir vis dėlto ją čia atsimena. Vadinasi, jos istorija tebėra gyva. Istorija, kuri truks tol, kol San Berilo skersgatviuose ir akligatviuose prie palaikių durų į aptriušusius namus stovės plastikinės kėdės, ant kurių vakarop susės Etnos kekšės ir lauks savo spuoguoto paauglio, persirengusio kunigo, veidą slepiančio mafijozo ar tavęs, netyčia čia atklydusio pašaliečio.


...ir Kristaus sužadėtinės


Katanijoje gimusi šv. Agota nuo ankstyvos vaikystės jautė trauką Mirusiajam už mūsų nuodėmes ir būdama penkiolikos davė skaistybės įžadus. Kai ji eilinį kartą atsakė jos širdies – vos ne tiesiogiai – siekusiam Katanijos miesto prokonsului Kvintijanui, šis, pasinaudojęs, kad Roma tuo metu aršiai persekiojo krikščionis (iki Konstantino dar buvo likę kentėti daugiau nei pusę amžiaus), su­ėmė ir uždarė merginą ne kur kitur, o į vieną iš Katanijos viešnamių tikėdamasis, kad ji, matydama, ką gali kūnas, pakeis savo nuomonę ir nusiims Kristaus sužadėtinės nuometą. Tačiau viešnamis šv. Agotos nei išgąsdino, nei ištvirkino, ir ji liko ištikima Sėdinčiajam Dievo Tėvo dešinėje. Įtūžęs, kad mergina nepaklūsta jo valiai, Kvintijanas įsakė ją kankinti, – per kankinimus šv. Agotai buvo nuplėštos krūtys, – o galiausiai, jai ir toliau neišsižadant Jėzaus Kristaus, ir sudeginti. Egzekucijos dieną ėmė drebėti žemė, o praėjus lygiai metams, 252-aisiais, ėmė drebėti ir dangus – išsiveržė Etna.

Kataniją nuo viską siaubiančios lavos tąkart išgelbėjo ne kas kitas, o pati kankinė, prie kurios kapo tikintieji meldėsi užtarimo ir apsaugos. Dabar šv. Agota, be kita ko, sauganti nuo ugnikalnio išsiveržimų, žaibų, gaisrų ir aibės kitų negandų, yra šio miesto globėja. Kiekvienais metais pirmas penkias vasario dienas čia vyksta viena didžiausių visame pasaulyje katalikiškų švenčių: rengiama įspūdinga procesija, tūkstančiai žvakių užpildo pagrindines miesto gatves (vėliau prireikia kelių dienų, per kurias žmonės laužosi kojas, o mašinos tampa dar labiau sulankstytos, kol nuo tamsaus bazaltinio grindinio nugramdomas vaškas). Šiai šventajai dedikuota ir miesto katedra, ant kurios masyvių durų išlietos jos krūtys. Šv. Agotos krūtys yra vaizduojamos ne tik krikščioniškoje ikonografijoje – jų formos saldumyno galima nusipirkti kiekvienoje Katanijos desertinėje. Kai pirmąsyk atsikandau „Minne di Sant’Agata“, pasijutau tarytum būčiau iš tiesų priėmęs Komuniją: tik vietoj Kristaus kūno ant liežuvio tirpo šv. Agotos krūtis.

Šitas krūties formos baltu glajumi padengtas meduolis su raudona vyšnia ant viršaus tuo pačiu kėlė ir kiek kitokią – siurrealistinę – asociaciją: sykį eidamas pro vitriną, kurioje buvo sudėtas kalnas „Minne di Sant’Agata“, pamaniau, kad desertas atrodo visai kaip prasiveržęs ugnikalnis. Tikriausiai toks palyginimas galėjo kilti tik čia, Katanijoje – mieste, kurio egzistencija yra matomais ir nematomais saitais susieta su šalia stūksančia Etna – aukščiausiu (3357 m), aktyviausiu Europoje ir iki šių dienų vis dar augančiu ugnikalniu. Etna, tiesą sakant, buvo viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl apskritai norėjau keliauti į Siciliją. Todėl, nepraėjus nė kelioms dienoms nuo atvykimo į Kataniją, jau stovėjau stotelėje ir laukiau autobuso į Rifugio Sapienza, iš ten ruošiausi pradėti savo žygį į ugnikalnį. Neturėjau iliuzijų, kad pavyks pasiekti pagrindinį kraterį, reikėjo spėti atgal į paskutinį autobusą, pataupiau pinigus keltuvui, nežinojau tiesiausio kelio, tad teko eiti, kur akys veda (juokinga, bet su savimi į kalną tempiausi Jono Meko dienoraštį „I Had Nowhere to Go“) ir t. t., tačiau kažkaip stebuklingai visiškai nusivaręs nuo kojų sugebėjau nusigauti iki Torre del Filosofo (Filosofo bokšto), vietos, esančios daugmaž 2900 m virš jūros lygio. Ši vieta taip pavadinta, nes kadaise, Europos civilizacijos priešaušriu, filosofas Empedoklis, gyvenęs Sicilijoje ir porinęs, kad viskas yra surėdyta iš keturių elementų: vandens, žemės, ugnies ir oro, o juos judina neapykantos ir meilės jėgos, norėdamas įrodyti esąs nemirtingas įšoko į vieną iš Etnos kraterių. Norėčiau tikėti, kad jam pavyko įrodyti savo nemirtingumą, jei ne savo, tai bent jau kūrybos, tačiau stovėdamas ant vieno iš kraterių ir laikydamas rankoje ant sustingusios lavos rastą Marijos Bronzovos lėktuvo bilieto iš Maskvos į Jerevaną šaknelę, pamestą ar specia­liai išmestą ant Etnos (galbūt išmetė ir savo pasą, kai iš Armėnijos, matyt, per Turkiją atskrido į Siciliją?), galvojau ne apie metafizinius klausimus, o apie tai, kad visi mes dabar gyvename ugnikalnio papėdėje. Ir tiems, kuriuos ugnis jau pasiekė, ir tiems, kurie kol kas dar tik regi raudona pašvaiste nusidažiusį dangų, nelieka nieko kito, tik prašyti malonės: šventoji Marija Magdalena, šventoji Agota, šventoji Liucija, šventoji Agniete, šventoji Cecilija, šventoji Kotryna, šventoji Anastazija, visos šventosios mergelės, Kristaus sužadėtinės, melskitės už mus, nusidėjėlius, ugnikalniui vėl veržiantis!


Narius Kairys – rašytojas, „Toliau nei vandenynas“ autorius.