Ištrauka iš rašomos knygos apie piligrimystę Japonijoje „yurayura ゆらゆら“

 

Nariaus Kairio nuotrauka

 

„Laukiau tavęs penktą“, – priekaištaudama, kad vėluoju, pusiau man, pusiau aparačiukui, verčiančiam iš japonų į anglų kalbą, pasakė Doryu, kai peržengiau jos namų slenkstį. Sumimasen, nuolankiai, kiek nuleidęs galvą, dar nespėjęs nusiauti batų, su kuprine ant pečių, atsiprašiau senutės, tarytum iš tikrųjų nuoširdžiai apgailestaučiau, kad atėjau ne lygiai penktą, kaip nurodžiau rezervuodamas pas ją nakvynę tinklalapyje, skirtame iš užsienio į Šikoku atvykusiems piligrimams, o visu pusvalandžiu vėliau. Iš tiesų vėlavau dėl paprastos priežasties: iš provincialiai nedidelio Tokušimos oro uosto iki josios namų Henro house Ichiban (Pirmieji henro namai), patogiai įsikūrusių vos keli šimtai metrų nuo Š1, Ryōzen-ji, nusprendžiau eiti pėsčiomis. Penkiolika kilometrų nepasirodė labai didelis atstumas, ką čia, trys valandos kelio, nuo rytojaus dar ne tiek nupėdinsiu, be to, autobuso iki artimiausios traukinių stoties laukčiau kone valandą, taigi eidamas galiausiai užtrukčiau beveik tiek pat kiek važiuodamas viešuoju transportu su keliais persėdimais. Nuo šiol, mąsčiau, daugiau jokių motorizuotų judėjimo priemonių – pasikliausiu vien savo kojomis. Juk pagaliau aš čia – Šikoku! Dar ne piligrimas, bet jau Šikoku.

Pirmąją valandą žingsniavau tuščiu ir akies perdėm nedžiuginančiu pramoniniu kvartalu, o kuprinė vis nemaloniau slėgė dar neįpratusią prie sunkios naštos nugarą, tačiau nė kiek nesigailėjau sprendimo – oras skaidrus, saulė jau vakarop, nė vieno žmogelio, kanalu ramiai teka vanduo, o aš teku šalia jo. Tačiau tekėjo ir laikas. Kiek sparčiau, nei numačiau. Sumojau, kad iki penkių, net ir paspartinęs žingsnį, niekaip nespėsiu, tad geriausiu atveju, jei niekur nenuklysiu, Doryu namus – pirmąją nakvynės vietą Šikoku – pasieksiu ne anksčiau šešių. Nujaučiau, kad nedera vėluoti – japonai visgi minučių žmonės. Kaip tyčia netrukus priėjau būdelės dydžio traukinių stotį – už kelių minučių pagal grafiką, o Japonijoje viskas pagal grafiką, turėjo atvykti traukinys. Teisindamasis, kad vėluoju, nors iš tiesų tiesiog pasidaviau tinginiui, kelias minutes pastoviniavęs platformoje – be manęs daugiau nieko nebuvo – ir padaręs kelias baisiai simboliškas asmenukes bėgių fone įsėdau į kelių vagonų sąstato traukinuką. Jei ne rūpestingas kontrolierius, kuris, sužinojęs, kur važiuoju, išlaipino mane po kelių stotelių, būčiau nuriedėjęs ten, iš kur ir atėjau, – traukinys, užuot važiavęs į vakarus, suko į pietus, Tokušimos miesto link, atgal prie oro uosto. Taigi, ne kažin ką išlošęs, tik išleidęs keletą šimtų jenų, likusius kelis kilometrus iki Henro house, trumpam – dėl nuotraukos – stabtelėjęs priešais Š1, nuo kurios kitą dieną turėjau pradėti – ar jau pradėjau? – piligriminį kelią, nukėblinau pėsčiomis.

Pas Doryu nakčiai, pasirodo, apsistojau ne vienas – likusį laisvą kambarį užėmė du jauni amerikiečiai, su kuriais skridau iš Tokijo į Tokušimą (buvome vieninteliai užsieniečiai apytuščiame lėktuve). Porelė atkako čia gerokai anksčiau už mane, nes iš oro uosto važiavo taksi. Jei būčiau žinojęs, kad galiausiai atsidursime toje pačioje vietoje, būčiau, be abejonės, įsiprašęs jiems į kompaniją, tačiau man nė į galvą nešovė, kad jie – irgi piligrimai. Atrodė kaip stereotipiniai amerikiečių turistai, apsikrovę didžiuliais sunkiais lagaminais ant ratukų, apsistojantys ištaiginguose viešbučiuose, nuo vieno turistinio objekto prie kito vežiojami pasamdyto vairuotojo. Ir visgi pirmas įspūdis dažniausiai juk būna klaidingas? Štai nejaukiai sėdime visi trys toje pačioje svetainėje, gurkšnojome drungną žalią arbatą iš to paties arbatinuko, klausome šeimininkės, beriančios vieną po kito žodžius, kuriuos mums į neva suprantamą kalbą verčia jos automatinis pagalbininkas. Taip gal ir būtume mandagiai sėdėję visą vakarą vienskiemeniais atsakymais palaikydami pokalbį, tačiau Doryu ūmai išpyškino, kad pusryčiai rytoj šešios dvidešimt, o septintą visi eisime į Ryōzen-ji (visos Šikoku šventyklos lankytojams duris praveria septintą, o užsidaro penktą), labanaktis, oyasuminasai. Sutartinai pakilome nuo stalo ir, taip ir neištarę vieni kitiem nė žodžio, užsidarėme savo kambariuose.

Nesumodamas, ką veikti, viduryje savo asketiško kambario ištiesiau futoną – tradicinį japonišką čiužinį, pasiklojau patalynę ir į užrašų knygutę brūkštelėjęs kelias pabiras impresijas atsiguliau miegoti. Kitą dieną planavau nueiti viso labo 17 kilometrų, iki Š6, Anraku-ji, kurios vartuose, skaičiau vieno piligrimo tinklaraštyje, galima nemokamai pernakvoti. Taigi maniau gerai išsimiegosiąs pas Doryu ir pajudėsiąs kokią 11-ą ryto. Tačiau juk negalėjau priešgyniauti žmogui, kuris net 140 kartų apsuko visą 88 šventyklų ratą (spėju, ne pėsčiomis, bet koks skirtumas). Maža to, šis žmogus dar ir pažadėjo padėti įsigyti piligrimystei reikalingą atributiką ir parodyti, kaip elgtis šventykloje, žodžiu, palydėti žengiant pirmuosius žingsnius piligriminiu keliu. Vadinasi, prieš užmigdamas pagalvojau, į kelią, nors ir ne visai savo valia, išeisiu lygiai vidurnaktį Lietuvos laiku. Kitaip, matyt, ir negali būti.

Šešios dvidešimt prie pusryčių stalo sėdėjome dviese: aš ir amerikietis. Į Doryu klausimą, kur jo partnerė, šis, kiek suglumęs, atsakė, kad ji yra labai pavargusi ir todėl vis dar miega. Šeimininkė, akivaizdžiai nepatenkinta, kad ne viskas vyksta, kaip ji bus sumaniusi, kažką burbtelėjo sau panosėje ir, tarytum užmiršusi, kad anas svečias apskritai egzistuoja, visą savo dėmesį nukreipė į mane – ėmė pasakoti apie Šikoku (tiesą sakant, sunkiai sekėsi interpretuoti jos kerėplišką vertėją, taigi mažai ką tesupratau), tada davė išlankstomą 8 puslapių Henro Sutra brošiūrą (ją sudarė 12 sutrų, kurias piligrimas turėtų perskaityti – mintyse ar pusiaugieda – kiekvienoje šventyk­loje po du kartus: prie pagrindinės šventyklos ir prie mažesniosios, skirtos Kōbō Daishi) ir savo brokatinę osame-fuda, kurios spalva priklauso nuo to, kiek kartų piligrimas aplankė visas 88 šventyklas, tarkime, baltas – 1–4 kartus, o brokatinis – per 100. Savo ruožtu padovanojau jai kelis gintaro gabaliukus, kuriuos specialiai vežiausi į Japoniją žinodamas, kad japonai mėgsta iš užsieniečių gauti visokius niekučius suvenyrų pavidalu. (Doryu paklausė, ar čia ne plastikas, išraudau pats suabejojęs, bet patikinau, kad tikrai ne – čia Baltijos auksas...) Baigus krimsti jos paruoštą sumuštinį ir jau besiruošiant kilti nuo stalo, Doryu, žvelgdama tiesiai į mane, suprask, čia man skirta, į savo aparačiuką padiktavo tokį tekstą: „Pasirodo, ne visi į Šikoku atvažiuoja dėl henro.“ Pasijutau kaip reta nejaukiai, nors amerikiečio veide nesujudėjo nė raumenėlis, veikiausiai nė nesiklausė, ką bubena mechaninis belytis balsas. Nežinau, kaip ir kodėl ši amerikiečių porelė atsidūrė pas Doryu, – gal kur perskaitė apie Šikoku šventyklas ir nusprendė vieną kitą aplankyti, gal tiesiog ieškojo internete pigios nakvynės vietos ir netyčia rado henrohouse.jp tinklalapį, – tačiau žinau – ir tą akimirką, kai ėjome kartu su Doryu pirmosios šventyklos link, tai atrodė svarbiausia, – kodėl esu čia aš. Vienas kitas pašalietis į Šikoku vis dėlto užklysta būtent dėl henro.

Prieš žengdami pro šventyklos vartus, iš pradžių – kaipgi be to – užsukome į greta esančią budistinių prekių parduotuvę, kurioje sykiu buvo ir nōkyō-sho kontora. Kadangi taupiau pinigus, iš pradžių nusiteikiau pirkti tik būtiniausius dalykus: piligrimo kepurę – sugegasa, baltą berankovę henro liemenę – oizuru (tradiciškesnė, su rankovėmis, vadinama hakui), kurią vilkint visi iš tolo atpažįsta, kad esi piligrimas, dailiai įrištą nōkyō-cho knygą, į kurią kaip įrodymą, kad nepraleidai nė vienos iš 88 šventyklų, renki unikalius kiekvienos šventyklos kaligrafinius antspaudus, ir kelis šimtus osame-fuda lapelių. Doryu, perdėm nepiršdama, nors iš jos buvo galima tikėtis visko, pasiūlė įsigyti ir kitą henro atributiką: per petį permetamą neperšlampamą baltą piligrimo krepšį – zudabukuro, budistinę stulą – wagesa, kurią norėdami pabrėžti piligriminio ritualo ypatingumą piligrimai užsideda ant kaklo įėję į šventyklą (įprastai su šiomis stulomis pamatysi tik šventikus), žvakių, smilkalų bei piligrimo lazdą – kongōzue. (Malos – budistinės apyrankės, pirkti nesiūlė, nes matė, kad ir taip ją turiu – tėtis prieš kelionę padovanojo savo, o aš, nors tokių dalykų nei mėgstu, nei nešioju, šįsyk neatsisakiau jos užsidėti ant kairiojo riešo.) Kiekvienąsyk, kai ji rodydavo į vieną iš šių daiktų, mandagiai atsisakydavau, bet lazdos visgi nesusiturėjau nenusipirkęs, nors ir buvau skaitęs, kad piligrimai palieka savo senas lazdas šventyklose, jei daugiau neplanuoja tęsti kelionės, ir jas galima nemokamai pasiimti (vėliau paaiškėjo, kad lazdas palieka, bet kitiems jų imti nevalia). Susimokėjau už pirkinius, iškart apsivilkau liemenę, užsidėjau ant galvos sugegasa – Doryu dar padėjo ją užsirišti po smakru, kad nenupūstų vėjas – ir, užmiršęs įrašyti į bendrą henro žurnalą, kad aš, Narius Kairys, 2020 m. kovo 7 d. pradedu piligriminį kelią, nukulniavau prie šventyklos vartų – slenksčio, kurį peržengus, tapsiu kitu.

Galima, aišku, perskaityti knygutėje apie etiketą šventykloje, galima mintinai išmokti pagrindinę ir ilgiausiąją iš sutrų – Širdies, kurią kartosi ir kartosi šiame kelyje, nors ir nesuprasi nė žodžio, galima susipirkti visus įmanomus – ir dar daugiau – daiktus ir apdarus, tariamai paverčiančius piligrimą piligrimu, bet pasiruošti iš anksto tam, kas vyks ten, šventyk­loje, yra neįmanoma. Todėl džiaugiausi, kad esu ne vienas. Doryu visąlaik šalia manęs, ji, tik jau be savo mechaninio vertėjo, rodo, ką daryti ir ką sakyti: sudėti pamaldžiai delnus vieną į kitą (japoniškai tokia rankų pozicija vadinama gasshō), nusilenkti vieną kartą kairėje vartų pusėje ir žengti į šventyklos kiemą. Čia stabtelėti prie esančio po stogine baseinėlio, pasemti samteliu vandens, užsipilti ant kairės rankos, tada – dešinės, įsipilti į saują vandens, praskalauti juo burną ir išspjauti skystį ant žemės, tik šiukštu ne atgal į baseinėlį. Tuomet pasukti prie varpinės, paskambinti varpu ir taip pranešti, kad atvykai. Toliau eiti žvyruotu takeliu pro medinę stupą pagrindinio šventyklos pa­stato, japoniškai vadinamo hondō, link – čia, viduje, stovi ir pagrindinė šventyklos dievybės skulptūra – Shaka Nyorai (kiekvienoje šventykloje pasitinka vis kita dievybė, nors, žinoma, jos ir kartojasi). Sustoti aikštelėje priešais hondō, uždegti žvakutę ir tris smilkalus (kadangi jų neturėjau, Doryu davė savus). Palypėjus keliais laipteliais, į metalinę dėžę, stovinčią prie įėjimo, įmesti osame-fuda ir piniginę auką, jei nori, į kitą – pailgą medinę – dėžę. Tuomet sudėti rankas į gasshō ir perskaityti paeiliui visas sutras. Pakartoti viską, pradedant nuo žvakės uždegimo ir baigiant sut­rų skaitymu, prie Kōbō Daishi šventyklos – Daishidō. Galiausiai nueiti į nōkyō-sho kontorą, susimokėti 300 jenų ir gauti kaligrafinį antspaudą knygoje (to šiuokart nereikėjo daryti, nes šventyklos darbuotojai, taupydami laiką – taip ir pasakė, kai mokėjau prie kasos, – iškart pasirūpino, kad jį rasčiau įsigytoje nōkyō-cho knygoje) ir išeiti pro šventyklos vartus neužmirštant dar kartą nusilenkti vietai, kurioje ką tik atlikai henro ritualą. Ir taip dar 87 kartus.

Bet aš vis dar pirmoje šventykloje. Neskubu eiti į vos už pusantro kilometro esančią Š2, Gokuraku-ji. Stoviu vienas – Doryu jau prieš kurį laiką mane paliko – pagrindinio šventyklos pastato viduje ir užvertęs galvą negaliu atitraukti akių nuo drakono, išsiraičiusio per visas lubas aplink blausų saulės skritulį ir primenančio man kažką ką, regis, ir pažįstu, ir sykiu visiškai ne. Viešėdamas pas Doryu, taip ir neišdrįsau paklausti jos vardo, o jei ir sakė, neįsiminiau. Jos vardą sužinojau tik dabar – rašydamas šį tekstą. Nufotografavau jos duotą man atminimui – tai įprastas dalykas tarp henro – osame-fuda, kurio kitoje pusėje buvo atspaustas jos adresas ir vardas, ir nusiunčiau Ryo, savo japonų kalbos mokytojui, jau kelerius metus gyvenančiam Vilniuje. Ryo atrašė: Takahara (高原) Doryu (道隆) (japonai vardą visuomet rašo po pavardės). Taigi mano rūsčiosios šeimininkės, priėmusios savo namuose pirmąją ir, kaip po daugiau nei dviejų mėnesių paaiškės, paskutinę naktį Šikoku, vardas yra Doryu. Išvertus iš japonų kalbos, reiškiantis „Žinanti drakono kelią“. Ryo sakė, kad tai retas vardas, žymintis jį nešiojančio asmens glaudų ryšį su budizmo praktika. Tik kiek keista, kad Doryu – moteris, paprastai šis vardas yra duodamas vyriškos lyties naujagimiui arba vyrui, davusiam vienuolystės įžadus. Galbūt visgi tai ne jos vardas, o jos vyro arba tėvo, ji tik naudoja šeimos antspaudą, žymėdama savo osame-fuda. Matyt, to niekada taip ir nesužinosiu. Bet argi tai svarbu – mano atminty ji visą laiką išliks ta, kuri žino drakono kelią.

Narius Kairys – truputį rašytojas, truputį kinotyrininkas, truputį piligrimas.