Nicola KNOTH. Hedwiga Pringsheim ir jos apybraižos

Šiemečio Thomo Manno festivalio viešnia buvo ir Nicola Knoth, Th. Manno uošvės Hedwigos Pringsheim apybraižų leidėja Vokietijoje. Siūlome kiek sutrumpintą jos įžanginį žodį bei vieną iš perskaitytųjų H. Pringsheim apybraižų.


 

Hedwigos Pringsheim-Dohm (1855–1942), matematikos profesoriaus iš Miuncheno Alfredo Pringsheimo (1850–1941) žmonos bei Thomo Manno uošvės, apybraižos pasirodė 1930 m. „Vossische Zeitung" (tuometės „Ull­stein" leidyklos leisto Berlyno dienraščio) pramogų priede. Nuo 1929 m. iki 1932 m. Hedwiga Pringsheim-Dohm pateikė iš viso vienuolika nedidelių prisiminimų tekstų. (...)
1929 m. lapkritį paskelbta pirmoji apybraiža „Tėvą pasodino", susijusi ir su konkrečiu įvykiu. Lygiai prieš 65-erius metus, 1864 m. lapkritį, autorės tėvas Ernstas Dohmas, vyriausiasis satyrinio žurnalo „Kladderadatsch" redaktorius, buvo nubaustas už prieš metus jo vadovaujamame leidinyje paskelbtą eilėraštį, kuriame pašieptas vienos kunigaikštienės įvestas „princesių mokestis", ir penkias savaites sėdėjo tuomečiame Berlyno miesto kalėjime.
„Vossische Zeitung", ilgas tradicijas turintis Berlyno laikraštis, XIX a. viduryje dar buvo labiausiai skaitomas šiame mieste, o ir po 80 metų, nors jau ir praradęs savo svarbią reikšmę laikraščių rinkoje, tebebuvo pagrindinė liberalios viduriniosios buržuazijos tribūna ir, greta dienraščių „Berliner Tageblatt" bei „Frankfurter Zeitung", tarptautiniu mastu buvo vienas iš labai vertinamų demokratiškų vokiškų laikraščių. Aukšto kultūrinio ir žurnalistinio lygio pramogų priedas pasirodydavo kasdien, nuo dviejų iki keturių puslapių apimties, jame, greta meno ir kultūros naujienų, daugiausiai buvo skelbiamos teatro recenzijos, straipsniai, apybraižos ir esė bei, kaip kasdienė rubrika, romanas su tęsiniais. Čia buvo publikuojami tokie autoriai kaip Bertas Brechtas, Kurtas Tucholskis, Erichas Maria Remarque'as, Hansas Fallada, Gerhartas Hauptmannas, Arthuras Schnitzleris, Vicki Baum. Hedwigos Pringsheim-Dohm motina, rašytoja ir kovotoja už moterų teises Hedwiga Dohm (1831–1919) ne sykį rašė laikraščiui „Vossische Zeitung", o 1919 m. birželio pradžioje, beveik iškart po jos mirties, ten pasirodė ir paskutinis jos tekstas „Mirties patale". Ilgus metus šiam laikraščiui rašė žentas Thomas Mannas, o 1924 m. gegužę apsakymu „Popietė rūmuose" jame debiutavo septyniolikmetis anūkas Klausas Mannas. Tad ir po pirmosios Hedwigos Pringsheim-Dohm apybraižos 1929 m. buvo pridėtas toks tekstas: „Ernsto Dohmo dukra čia pirmą kartą mėgina jėgas rašymo mene, šviežumu nusiteikusi lenktyniauti su anūku Klausu Mannu."
Taigi savo prisiminimus Hedwiga Pringsheim-Dohm publikuos Berlyne, o ne Miunchene, kurį buvo pasirinkusi savo tėvyne. Čia, Berlyne, laisvamaniškuose ir liberaliuose tėvų namuose su žydiškomis šaknimis aprūpinta ir saugi augo 1855 m. gimusi vyriausioji dukra su trimis seserimis. Tėvas Ernstas Dohmas (1819–1883), gimęs Vroclave kaip Elias Levy, buvo, anot Peterio de Mendessohno, „reikšmingas satyrinis-politinis publicistas Bismarcko Berlyne" ir į savo svetingus namus Berlyne sutraukdavo daug garsių visuomeninio gyvenimo asmenybių. Augančioms dukroms tai buvo įdomūs ir gilų įspūdį paliekantys susitikimai, kurie, kaip vėliau rašys Hedwiga Pringsheim-Dohm, jai peraugo į ne vieną dešimtmetį išlaikiusias pažintis ar net draugystes. Ernstas Dohmas, tuo metu buvęs 1871 m. pabaigoje įkurtos Richardo Wagnerio draugijos Berlyne tarybos narys, pažinojęs Bülowų, Wagnerių ir Lisztų šeimas, dovanojo vyriausiajai dukrai nepamirštamų susitikimų, kuriuos ji smagiai aprašo savo apybraižose.
Motina, Hedwiga Dohm, tabako fabrikanto žydo Gustavo Adolpho Schlessingerio, kuris vėliau, perėjęs į krikščionybę, pakeitė pavardę į Schleh, dukra, anot amžininkų ir jos pačios pasakojimų, daug kur buvo tikra vyro priešingybė. Antroji iš jaunesnių dukrų Maria 1914 m. sykį apibūdino taip: „Ji niekad nesiverždavo į priekį, o iš visų tų svarbių žmonių, kurie pas mus lankydavosi, jai vargu ar kuris buvo tikrai artimas. Ji visad buvo tylenė, stipriausi jos išgyvenimai buvo vidiniai, o iš visų publikacijų prieš ją, apie ją ar jos pačios ji nieko neišsaugojo..." Hedwiga Dohm dar vyrui gyvam esant, kai dukros jau buvo paaugintos, pradėjo rašyti feministinius tekstus, vėliau jos plunksna ėmėsi teatro pjesių ir novelių bei ne vieno romano, kuriuose pasakojo ir apie savo vaikystę ar jaunystę. Reikšmingos buvo ir iki šiandien tebėra publikacijos, kuriose ji nuo aštuntojo XIX a. dešimtmečio reikalavo moterų ir vyrų teisinės, socialinės ir ekonominės lygybės bei rinkimų teisės moterims. Be to, ji buvo tarp ne vienos moterų organizacijos steigėjų. (...)
Prieš ištekėdama (1878) už muzika, o ypač – Wagneriu, besižavėjusio Alfredo Pringsheimo, vienturčio Silezijoje praturtėjusio žydo, turėjusio vežikų verslą, sūnaus, [Ernsto ir Hedwigos Dohmų dukra Hedwiga] kurį laiką buvo aktorė rūmų teatre Meiningene, Tiuringijoje. Apybraižoje „Bairoitas kadais ir dabar", išspausdintoje 1930 08 16, ji pasakoja apie pirmąjį savo, jaunos aktorės, susitikimą su Wagnerių šeima 1876 m. Bairoite. (...)