Norvydas Birulis: „Buvau prieštaringas pilietis, mano pažiūros – hipis“

× Marijus Gailius

 

Apie laisvę galime porinti iš tribūnų, bet šįkart geriau prie bokalo. Bohemiškų erdvių ištikimojo vietininko Norvydo Birulio, žinomo šviesos efektų režisieriaus, rutina tokia: iki išnaktų dirba renginiuose, koncertuose, teatruose, o tada užeina vieno kito stiklo alaus. Ypatingi naktinio gyvenimo sargo požymiai: garbus amžius, solidi barzda ir, žinoma, geltonasis lagaminėlis.
Jau tada, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jis neretai prie baro būdavo vyriausias. Nors mąstymo laisvė užtikrinta, svarsto N. Birulis, žmones vis dar varžo baimė. „Dabar visuomenėje nėra pasipriešinimo, nes nėra kam priešintis. Kam priešinsies – ar klimato kaitai? Tai pirmyn – rankos laisvos. Kokie dar faktoriai mirtinai svarbūs? Negi kuris nors kvailas ministras? Prispausdini internete karikatūrų – ir tiek to protesto“, – „ŠMC-Vėjų“ kavinėje pasakojo jis.

 

Marijaus Gailiaus nuotrauka
Marijaus Gailiaus nuotrauka

 


Kaip pirmąją pusę gyvenimo praleidęs anoje santvarkoje, o kitą pusę – nepriklausomoje Lietuvoje, turėtum būti objektyvus: kas per šiuos tris dešimtmečius labiausiai pasikeitė?

Paklaustas, kiek man metų, visada mintyse traukiu kalkuliatorių ir skaičiuoju. Laikas per greitai bėga, kol spėju susivokti, kiek žmonai ar draugams metų, paaiškėja, kad iš tikrųjų daugiau. O štai skaičius pi nekinta nuo Visatos atsiradimo: 3,14159265358.

Pirmiausia pasikeitė laisvumo pojūtis: jau neprivalai viena smegenų puse galvoti ką nori, o kita daryti tai, ką reikia. Nebeliko dualizmo tarp norų, planų ir sociumą įpareigojančio elgesio bei kalbos.


Bet juk ir dabar daugelis pataikauja viršininkui?

Baimė dėl karjeros buvo ir anksčiau – tai kitas paralelinis reiškinys. Socialinis karjeros modelis neprimetamas – jį pasirenki pats.


Pašaukimą technikai pajutai labai anksti ir pasirinktojo amato nekeitei visą gyvenimą – iš kur tai?

Turbūt iš tėvo (Kosto Birulio, – aut. past.). Jis buvo aukštos kvalifikacijos ryšininkas, iš pradžių vadovavo telefonų stotims, o nepriklausomoje Lietuvoje tapo ryšių ministru – pirmuoju ir vieninteliu, kol ministeriją panaikino.

Tad jau nuo vaikystės namie voliojosi schemos, tinklų brėžiniai, ir aš savaime pradėjau jomis domėtis, aiškindamasis, ką reiškia grupinis priešrinkiklis ir panašiai. Mano žaislai buvo baterijos, lemputės ir relės, todėl ketverių jau neblogai gaudžiausi elektros inžinerijoje. Mokykloje jau žinojau, ko iš technikos laukti, todėl ji pasidarė nuobodi.


Dabar iškiliausi planetos verslininkai ruošiasi ketvirtajai pramonės revoliucijai, laukdami kiborgų ir dirbtinio intelekto. Ko sulauksime iš technikos ateityje?

Galiu atsakyti, ko nesulauksime – tai yra savimonės. Todėl dirbtiniu intelektu vadinamas neuroninis tink­las nebus nei intelektas, nei ką. Neįsivaizduoju, kad koks nors įrenginys suvoktų save, kaip tokį, ir savo vietą Visatoje.


Vėliau studijavai puslaidininkių fiziką, iš kurios išsivystė mūsų ekonominio valstybingumo etalonas – lazerių pramonė.

Matai, fizika nėra mokslas – tai metodologija. Bandymas sukurti visiems tinkamą rezultatą ir jį pritaikyti, kai begalę kartų tikrindamas aiškiniesi, ar eksperimentas blogai veikia, ar pats modelis netikęs. Fizika ne mokslas, nes siekia nustatyti, kaip yra „iš tikrųjų“, kai sąvoka „iš tikrųjų“ apskritai neįmanoma.


Kaip bohemos veteranas, ar pasakytum, koks iš tikrųjų skirtumas tarp sovietinio ir dabartinio baro publikos?

Baras sovietmečiu tebuvo sintetinis konstruktas.


Netgi „Neringos“ restoranas?

„Neringa“, tarkime, buvo šiokia tokia išimtis, bet kiti barai iš esmės buvo vietos su piktu administratoriumi, kuris nori – įleidžia, nori – ne, kol ant kaktos nepriklijuoji červonco. Barai dažnai suburdavo žmones ne kasdieniškai pabendrauti, o išimtinėmis progomis ir su dirbtine pompastika. Tuometę Gorkio gatvę sudarė „Rotondos“, „Vaivos“, „Afrikos“, „Ledainės“ kavinių tiesė iki pat dabartinio ŠMC, kur galėdavai surasti trečią parą ieškomą draugą – toks kelias buvo rezultatyvesnis už skambinėjimą telefonu. Taip beveidės turėjusios likti kavinės įgaudavo veidą.


Pastebėjau, kad dabar lankytojų kaita baruose labai sparti, todėl tarytum nenusistovi bohemos etalonas.

Taip ir yra, nes 90 proc. atvejų standartą lemia savininkai ir barmenai. Jie paskui save patraukia gerbėjų-klientų ratą. Todėl į kokį nors „Bardaką“ nė kojos nekelčiau.


Kažin ar įleistų!

Susivemčiau jau po 15 minučių – ir nuo muzikos, ir nuo publikos.


Senųjų demokratijų baruose įprasta sutikti vyresnius vyrus ir moteris, o Lietuvoje pats paprastai esi vienintelis vyresnis lankytojas bare – kodėl mūsų gyventojai taip greitai pasensta?

Jie nepasensta, o suzmenka. Kartą po visų darbų užsukus į „Gringo“ eilinio alaus, pribėgo nudžiugęs Marijus Mikutavičius: „Ačiūdie, visą valandą buvau seniausias čia!“ Vyresni žmonės kažkodėl nutarė, kad yra per seni.


Gal atbaido alkoholio demonas?

Tik pažiūrėk į Angliją: bet kuriame bažnytkaimyje su penkiomis trobomis bus ir alinė, kur po darbo visi susirenka pamėtyti smiginio ir pakeiksnoti valdžios. Tai ne išgėrinėjimas, o socializacija.


Ką tokios socializacijos trūkumas sako apie mūsų demokratiją?

Apie demokratiją nieko nesako – kiekvienas juk laisvas eiti arba neiti. Tai socialinės problemos, kurias lemia gili vidinė baimė, ypač vyresnės kartos: o ką žmonės pagalvos? Juk bare amžiaus vidurkis – 19–20 metų, tiesa, dabar truputį didesnis, nes jaunesniems nei 20 neparduoda. Todėl žmonės po darbo įsispyrę į šlepetes verčiau žiūri televizorių. Dar turės praeiti bent 10 metų, kol neliks vidinio susikaustymo, kurio lyg ir nebeturi dabartinis jaunimas.


Kaip pats atsikratei susikaustymo?

Kad ir nesijaučiau susikaustęs. Iš prigimties buvau prieštaringas pilietis, mano pažiūros – hipis, tiktai vienišius: nors draugų turėjau, socializavausi pasyviai, neretai išgerdavau kamputyje vienas. O štai namuose be kompanijos turbūt išvis nesu gėręs – man gėrimas yra priemonė, o ne tikslas.

Maždaug prieš 10 metų pastebėjau, kad namų baras tiesiog lūžta, vadinasi, draugai ima senti. Anksčiau į mano gimtadienį visi sueidavo su buteliais ir jau prieš 10 valandą kildavo tylus panikos jausmas, kad tuoj baigsis, todėl greitai susimesdavo ir lėkdavo į parduotuvę. Dabar irgi visi susirenka su buteliukais, ir pats pastatau keletą, ir viskas tarytum išgeriama, tačiau pasibaigus paaiškėja, kad išgerti liko daugiau negu vakaro pradžioje.


Iš vyresniųjų poetų pasakojimų esu girdėjęs apie „Vaivos“ ir „Žibutės“ legendą. Ar atsimintum kokią nors istoriją apie tose kavinėse laiką leisdavusius menininkus, tik kad neskambėtų kaip paskalos? Kažin ar atpažįsti šių laikų jaunuosius menininkus? Aidas Marčėnas juk nebeateina.

A. Marčėnas seniai nebeateina, nors buvo „Vaivos“ zavsegdatajus (dažnas, nuolatinis lankytojas, – aut. past.). Kai ką atsimenu, bet kaži ar verta pasakoti, kas ką pridirbo arba kas su kuo miegojo – juk ir apie mane gali balažin ko pripasakoti. Nemanau, kad kalbėti apie trečią asmenį, jam nesant, būtų etiška.

Iš dabartinių vieną kitą pažįstu, bet per daug sužinoti nesiveržiu: žmogus įdomus kaip žmogus. Su viena tokia poete susipažinau „Pogo“ bare, kai jis dar buvo gyvas: ji mat, užsukusi į pankų barą, negalėjo patikėti, kad šalia kabant gitaroms ir sukiojantis skiauterėtiems, aš sėdžiu prie baro ir skaitau „Šiaurės Atėnus“, kuriuose kaipsyk buvo išspausdintas tos poe­tės eilėraštis. Taip ir susidraugavom.


Aš tave irgi įsidėmėjau iš „Šiaurės Atėnų“, kuriuos kartą išsitraukei iš savo geltonojo lagaminėlio „Dėvėtų“ bare. Kas dabar jame?

Kaip sakydavo Rolandas Paksas per spaudos konferencijas: „Ačiū už klausimą, kitas klausimas!“


Klausimų apie Jameso Joyce’o „Finegeno budynę“ taip pat esi sulaukęs ne vieno. Patikrinau, kad socialiniame tinkle „Goodreads“ knygą kaip perskaitytą pažymėjusi vos viena skaitytoja, beje, „Literatūros ir meno“ redaktorė Elžbieta Banytė. Daugiau nežinau, kas be judviejų būtų ją perskaitęs...

„Finegano budynę“ gavau iš universiteto bibliotekos spec. fondo, tai buvo, kiek man žinoma, vienintelis egzempliorius Lietuvoje – 1939 m. originalus leidimas. Tam ir prireikė šio lagaminėlio – knygai saugoti. Ir puslapiai buvo supjaustyti tik iki 34 ar 36 puslapio... Vėliau išsiaiškinau, kad knygą bandė skaityti viena draugė anglistė. Jos žodžiais, iki tol knyga buvo supjaustyta iki 17 puslapio – pirmojo lanko vidurio, kur dėdavo antspaudą. Pati įveikė antra tiek, bet paskui metė supratusi, kad neįveiks.


Kaip pavyko išsinešti knygą iš spec. fondo?

Negi dabar išduosiu! Šiaip ten dirbo draugė, kuri manimi pasitikėjo ir kurios, ačiūdie, nenuvyliau, nors su ta knyga vaikščiojau dvejus metus kartu, be kita ko, netgi tarnaudamas tarybinėje armijoje.


Kaip tokia knyga pasirenka skaitytoją?

Sukrėtė jos gylis. Knyga parašyta grynąja metakalba – joje turbūt nebuvo nė vienos frazės, parašytos paprasta šnekamąja kalba, kurią galėtum suprasti tiesiogine prasme. Tie žodžiai buvo lyg, anot Kliunkio Pliumpio, piniginė, kurią atidaręs randi daugybę skyrelių – kitų žodžių žodelių.


Kuo taip patraukė metakalba?

Tai buvo žaidimas: mane, kaip tiksliuką, sužavėjo galimybė, kad kalba gali reikšti nebūtinai tai, ką nori arba kas pačiai kalbai pritinka pagal jos dėsnius. Kai kalba paklūsta savo dėsniams, tu jos nebevaldai ir lieka tik stebėti, kaip ji rutuliojasi pati sau.


Kaip suprantu, norėjai išsivaduoti iš kalbos kaip Arvydas Šliogeris, kuris bėgo nuo jos kaip iš tam tikro kalėjimo?

Exactly. Ir Laurie Anderson dainavo apie kalbą, kaip virusą, kuriuo mes visi užsikrėtę. Kartais tiesmukai save įtikinu, kad J. Joyce’o metakalba lėmė mano elgesį ir kalbą. Turbūt tai J. Joyce’as leido man vienu žodžiu praturtinti ir lietuvių kalbą. Tai „sargis“.


Kokia buvo žodžio etimologija?

Pačioje nepriklausomybės pradžioje buvo rengiamas pirmasis AIDS dienos minėjimas, kalbėta apie profilaktiką ir taip toliau. Susitikome aptarti renginio, tarp mūsų buvo ir a. a. Vytautas Kernagis, turėjo būti rengiamas žodžio konkursas prezervatyvui pavadinti. Pasiūliau „vaiksargį“, bet jis pasirodė per ilgas. Tuomet pasiūliau sutrumpinti, ir sėdėdamas prie šviesų pulto bei aptarnaudamas renginį, savo nuostabai, išgirdau, kad „sargis“ nugalėjo.


Lukiškių aikštėje buvai įrengęs ir šviesų paminklą iš keturių pluoštų, skirtą šimtajai Vasario 16-ajai.

Tai buvo Audriaus Ambraso idėja, kurią įgyvendinant kilo nemažas techninis iššūkis. Tokios galios prožektorių arčiausiai radome tik Vokietijoje, vežėmės. Šalimais nebuvo maitinimo, todėl reikėjo dviejų galingų 110 kilovatų generatorių.


Negi aplink nebuvo reikalingos galios?

Iš kur paimsi – Muzikos ir teatro akademijos, Aukščiausiojo teismo? Nebent būtume atjungę visą pastatą, įskaitant radiatorius. Atsimenu, daugiausiai galios gaudavome apšviesdami „Visagino Country“ festivalį. Ateidavo pagiringas elektrikas: kiek, sakai, reikia – 200? Jokių problemų, ir štai rodo: šitoj spintoj 150 kilovatų, anoj – 150... Ties kabeliais net žolė paruduodavo.


Kovo 11-ajai nušvisti irgi reikėjo nemažai politinių kilovatų. Kokį įsivaizduotum paminklą šiai datai, tik kad nebūtų iš gelžbetonio ar bronzos?

Nežinau, man monumentalių paminklų idėja nelabai priimtina.


Bet juk kaip niekas kitas turėtum suprasti kultūrinio ženklo svarbą: savo geltonąjį lagaminėlį nešioji jau 41 metus. Panašaus dydžio yra ir kitas ryškus kultūrinis ženklas – Gytenio Umbraso savavališkai įrengta „Stebuklo“ plytelė Katedros aikštėje. Abu maži, abu ryškūs.

Neturėjau tikslo sukurti kultūrinį simbolį – man gyvenime tiesiog labai rūpi konstanta. Mane dabar labiausiai glumina tai, kad žmonės labai nuspėjami...


Klausdami, kas lagaminėlio viduje?

Tik pamato tuos du litrus tūrio – ir viskas. Tačiau niekas nesidomi, kas išorėje!


Paradoksalu: vartotojiškoje visuomenėje kaip tik, regis, pirmiausia rūpi išorė.

Pasirodo, va.


Ar tikrai dabartinė Vyriausybė yra blogiausia per visą Lietuvos istoriją, kaip aiškina konservatoriai?

Nežinau, ar blogiausia, bet tikrai turi polinkį į nesąmones. Kartais atrodo, kad ritamės į policinę valstybę, nes įsižiūrėjus į pastaraisiais metais priimtų įstatymų esmę, draudimų išaugo bene 10 kartų: vis draudžiama, kriminalizuojama, baudžiama. O vietoje teigiamų teisinių nuostatų girdime aptakias frazes: vystyti, gerinti, sutelkti, kurios tuoj primins komunistų partijos suvažiavimo medžiagą.

Draudžiamos techninės galimybės, pavyzdžiui, išgerti, nes išgėrę atseit smurtaujame. Palaukit, priešingai! Jeigu žmogus smurtauja, vadinasi, jis iš vidaus toks, tik išgėręs atsipalaiduoja ir tampa savimi, o likusį laiką yra mirtinai susikaustęs. Užsukęs ventilį žmogaus neperauklėsi – jis tik išsilies kitur, draudimai bendro smurto lygio nesumažina: neleisi daužyti suoliukų – jis daužys žmoną ir šunį, nebeleisi mušti žmonos – plūsis komentarais internete.


Kitaip sakant, dar nespėję pasidžiaugti visomis laisvės privilegijomis iš savęs jas atiminėjame?

Man sunku suprasti, kodėl Vyriausybė taip nepasitiki savo žmonėmis. Žmogus pats suranda, atsirenka ir atsiriboja, tai kodėl mes lygiuojamės į kažkokią Saudo Arabiją?


Ką dabartinėje Lietuvoje ateinantiems 40 metų vertėtų uždaryti į kokį nors lagaminėlį, o ką nudažyti geltonai?

Reikėtų išvirinti ir dezinfekuoti visą partinę sistemą. Suprantama, partinė sistema yra nepamainomas demokratinio pasaulio valdymo instrumentas, vis dėlto dabar ji taip išsigimė, kad socialinio gėrio samprata iš partijų tiesiog išnyko. Balsuojant tik taip, kaip nurodė pirmininkas, arba priešingai nei opozicija, aiškiai matyti, kad Danijos karalystėje kažin kas papuvę. Tiesa, tai ne vien Lietuvos problema – turėtume kartu ieškoti kitokio valdymo būdo. O geltonai galėtume perdažyti valdžios paniurėlius ir draudikus.

Draugai