Alius Avčininkas. Persimbolinta erdvė

Impresija apie savasties paieškas arba vietos įsavinimą

Iš karto reikia pasakyti, kad priešdėlis „per" šiuo atveju nėra sietinas su reaktualizacijos veiksmu. Veikiau į tai derėtų žiūrėti kaip į persisotinimą. Jau būtų galima dėti tašką ar tiesiog ištarti „galas", bet daugelis neturi šios bendros patirties, tad liktų nemaža teksto prasmės skylė.

Živilės Raškauskaitės nuotrauka

Formalumai

Liepos 21–24 dienomis Kaliningrado srityje vyko devintasis vasaros akademinis seminaras „Literatūros salos 2014", skirtas Kristijono Donelaičio 300 metų sukakčiai paminėti.

Sugrįžtu prie tavęs, kaip saulė zenitan sugrįžta,
Ir, galvą užvertęs, stengiuosi tavo didumą suvokti.

Taip skamba Justino Marcinkevičiaus mažosios poemos „Donelaitis" pradžia. Iš jos šioms „Literatūros saloms" svarbūs du momentai – grįžimas ir galvos užvertimas. Vieni sugrįžo tais pačiais keliais, kitiems tai buvo daug daugiau nei bradūniškas dairymasis, ar nesušmėžuos kur horizonte Tolminkiemio bažnyčios bokštas.

Ar šią išvyką būtų galima pavadinti tam tikra tradicijos rekonstrukcija? Ar vis dėlto grįžtama prie nuolatinio didžiojo tautos naratyvo gaivinimo? Mokslininkų skaitytuose pranešimuose mėginta kelti įvairių klausimų, užminti mįslių, į kurias, deja, galėtų atsakyti, anot D. Kuolio, nebent lakštingalos. Akademinis vasaros seminaras pradėtas K. Donelaičio kultūrinės / moralinės laikysenos kilmės aiškinimusi – kintantys kontekstai, įvairiakryptės perskaitymo galimybės ir tai, apie ką apskritai K. Donelaičio nekalbėta.

No man's land*

Vis dėlto kur grįžta? Prie ko priartėta? Bandymai aktualizuoti kasdienėje gyvensenoje K. Donelaičio kūrybą pasisekė tik parazitų naikinimo įmonei (svaiginantį pavyzdį pateikė Ž. Sidabraitė pranešime „Iš mažų dalykų daugsyk dyvai pasidaro..."). Erdvėje lietuviškos tapatybės ne(be)būta. Nebekultūrinamas kraštovaizdis liudijo išėjusį žmogų, o erdvės perdirbiniai – nedermę ar sąmonės sumaištį: užrašai ant sūpynių neigė sūpynių idėją („Это не качели"), o draudimai čia pat žvejoti implikavo idėją, jog tai ne tvenkiniai. Magritiška erdvės pateiktis, ar apskritai – samprata, dalyvių išvykas po simbolines lituanistinės kultūros vietas pavertė klejonėmis po niekieno žemę – tai ne Lietuva, ne Lenkija ar Prūsija (nors kai kurie pranešėjai drąsiai raštu teigė esant pastarąją) ir vargiai Rusija. Gal tiesiog svetimos individualios atminties pėdsakai dar nepasiekė kolektyvinės statuso?

Ritos Gudės nuotraukos

Tėvų žemė, papročiai ir kalba – trys lyg ir įgimti dalykai, be kurių... Ar žinome, kas esame? Dar XX a. pradžioje Vaižganto pasakyta: K. Donelaičio anksčiau lietuviai nesuprato. Manytina, kad dėl kalbos, mat ir S. Daukantui, anot R. Bončkutės, ne visada sekėsi permanyti kai kuriuos raštų žodžius. Vėliau, kai mėginta perskaityti, ganėtinai baisėtasi grubia kalba, ji dailinta. O dabar, anot V. Šeinos, K. Donelaičio tekstų kalba per švietimo sistemą yra įauginta net į estetinį kanoną.

Kalba lyg ir yra, nors, pasak vieno iš prelegentų, jei sutiktume M. Mažvydą, su juo vargiai susikalbėtume. Bandyta priartėti prie tėvų žemės, tiksliau, tam tikrų menamų tapatybės laikiklių erdvėje, kurie reikalavo performatyvaus žvilgsnio eliminuojant garažus bei skerdyklas ar baldų parduotuves iš bažnyčių, vienaip ar kitaip svarbių lituanistikai. Mažvydai, ruigiai, kleinai, švobos, perkūnai ir donelaičiai, bretkūnai – bendražygiai, pavyduoliai, žiurkės, lietuvių kalbos ir literatūros baro varytojai – taip vieni apie kitus ir iš šalies apibūdinti, ir bene vienas greta kito suguldyti. Galima tik kelti klausimą –­ kas paveldi (jų) kultūrą?

Skirtingai nuo rožių, žmogus turi galimybę kreiptis žodžiu

Kreiptasi iš rašto ir iš atminties, remtasi senais ir naujausiais tyrimais, tik štai – dainų pritrūko. Vieniems –­ karo, palydint saulę ant Aistmarių kranto, kitiems – L. Rėzos surinktų (tiesa, „Aš atsisakiau savo močiutei" skambėjo artėjant prie buvusios Vaidevučio tvirtovės vietos), o tretiems –­ vyžotų nabagų šokiai „Vislab tuo pulkais išlindo sveikyt" atstojo viską: nuo pjovimo ir tarkavimo imitacijų iki piemenų raliavimų (šioje žemėje dainavimas laikytas nešvankiu bliovimu, tad gal nesąmoningas solidarumas su aplinka ir atėmė žadą). Lietuviško poetinio žodžio erdvė inerciškai pritvinko surengtuose vakaro skaitymuose ant ratų „Tekstai iš atminties" – Radauskas, Marčėnas, Martinaitis, Brodskis, Cvetajeva, Nėris, Venclova, Mackus, Jeseninas, Marcinkevičius, Garcia Lorca, Jonynas, toliau atmintis nuvilia.

Dixit

Liko neatsakyta, kodėl svarbu užversti galvą – tik dėl gandrų, donelaitiškai tokių pačių kaip ir čia.
Pabaigoje klausimas, galbūt leidžiantis suvokti primygtinai norėtą išgirsti, bet nutylėtą jaunimo nuomonę apie Mažosios Lietuvos-Rytų Prūsijos-Kaliningrado srities reikalo esmę, –­ kuo svarbus visai išvykai Virbalis? Atsakymas: gali būti tuo, kad ši vieta niekaip nesusijusi su Kristijonu Donelaičiu.

* Niekieno žemė