Vieną liepos rytą, 6 valandą, mane pažadino įkyrus kiro spygavimas. Jūrinis paukštis, matyt, buvo įsitaisęs kažkur greta ant stogo. Tačiau atmerkęs akis pamačiau ne paukštį, o knygų lentyną. Joje puikavosi Leonido Donskio knyga „99 Baltijos istorijos“. Galiausiai paukštukas nutilo. Gal nuskrido kur kitur. Vėl užsnūdau. Dabar pažadino vokiečių kalba vedama ekskursija kruizinio laivo turistams. Išgirdau jau daug kartų girdėtą pasakojimą apie Klaipėdą kaip Mėmelį ir apie fachverkinę Klaipėdos Kultūrų komunikacijos centro, arba tiesiog KKKC, pastato architektūrą. Šiame centre ir prasidėjo mano pirmoji uostamiesčio patirtis. O visad būdavo Kaunas, Kaunas. Tiesą sakant, net neįsivaizdavau, kad Klaipėda atsiras mano gyvenime.

 

Paukščių pavidalo amuletas. I–II a. Akvilėja, Italija. Iš parodos „1 000 000 žingsnių: Gintaro kelias nuo Romos iki Baltijos“. Nacionalinio Akvilėjos archeologijos muziejaus nuotrauka

 

Neapleido mintis, jog tai Donskio gimtasis miestas. Juk tiek daug kartų bendraudamas su juo išgirsdavau, kad jis iš Klaipėdos, čia dėstė, dievino džiazo renginius ir unikalią Baltijos šalyse džiazo studijų katedrą. Jis visa tai pasakodavo, kai mudu kartu vykdavome į Vilnių dėstyti: jis, kaip profesorius, skaityti pa­skaitos, o aš, kaip jo doktorantas, vesti seminaro. O kur dar intelektualiai romantiškas „Šiaurės vasaros“ literatūros simpoziumas Jurbarke vakarėjant su džiazo programa. Arba Šeteniuose, Česlovo Milošo gimtuosiuose namuose, kai po gyvų diskusijų lauke prie stalo neformaliai kartu valgėme Donskio mokytojo Vytauto Kavolio pamėgtą „Chilli con carne“.

Nuolat išgirsdavau Leonidą sakantį: „Esu jūros vaikas. Aš tiesiog gerai jaučiuosi vandenyje.“ Būtent tai pasakė prieš išvykdamas į Visbio rašytojų namus Gotlando saloje. Pasakojo, kad iš pradžių skris į Stokholmą, o jau tada laivu plauks iki Gotlando salos. Ir pridūrė: „Aš – klaipėdietis. Jūra – mano gyvenimo palydovė. Esu jūros vaikas. Aš tiesiog gerai jaučiuosi vandenyje.“

Po pietų išsiruošiau prie jūros. Užrakinau KKKC rezidencijos duris, užsidėjau akinius nuo saulės ir patraukiau autobusų stotelės link. Iš pradžių turėjau praeiti pro skvero vartelius, primenančius skliautuotą arką, tarsi pereičiau iš kūrybinio vienuolyno į miestą. Ketinau popietę praleisti Melnragėje stebėdamas praplaukiančius laivus. Dėl netolygiai akmenimis grįstos gatvės reikėjo atidžiau statyti koją, kad nenikstelėčiau. Bet kažkas jau buvo nikstelėję sieloje. Pati toji dvasinė būklė vykstant prie jūros buvo savotiškai paženklinta Leonido žodžių „esu jūros vaikas“.

O Donskio jau nebebuvo.

Jis mirė ankstyvą 2016-ųjų rudenį. Tesulaukęs 54-erių. Kai pagalvoju apie trumpai gyvenusį Vytautą Mačernį ar Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, 54 metai atrodo gan nemažai, bet kai pagalvoju apie Valdą Adamkų ar Joną Meką, tai Donskio 54 metai pasirodo tiek nedaug, ypač kai žmogus spėdavo visur.

Į stotelę atvyko 4 autobusas. Įlipau, pažymėjau bilietą komposteryje lyg sovietmečiu ir įsitaisiau priekyje, bet ne už vairuotojo, o greta jo, prie priekinių durų keleiviams įlipti. Staiga mano kūnu nuvilnijo šiurpuliukai – vairuotojo veidas, atsikišęs smakras, suvelti garbanoti plaukai, visa gunktelėjusi povyza buvo visai kaip Leonido. Jeigu tai būtų tamsus paros metas, Vėlinės, sakyčiau, vaidenasi. Bet dabar buvo karšta vasaros diena, ryškiai švietė saulė.

Negalėjau atitraukti akių nuo vairuotojo. Rijau jo veidą ir kūną žvilgsniu. Kiekvienoje stotelėje jis, kaip įprasta tvarkingiems viešojo transporto vairuotojams, sustodavo, palaukdavo, kol įlips keleiviai, pasukdavo galvą link manęs, bet ne tam, kad į mane pažiūrėtų, o tam, kad pažvelgtų į šoninį veidrodėlį. Įsitikinęs, kad saugu, nuspausdavo durų uždarymo mygtuką ir važiuodavo toliau. Toliau link Melnragės, Girulių. Link jūros.

Prisiminiau, kad Donskis turėjo brolį. Bet niekada nebuvau jo matęs. Natūralu, jie galėjo būti panašūs. Žinojau, kad brolis Klaipėdoje dirbo autobuso vairuotoju. Tai prisiminus mistika dingo. Nusprendžiau, jog vairuotojas – tiesiog Donskio brolis. Tad autobusui sustojus antrojoje Melnragės stotelėje, kurioje išlipo dauguma damų su skrybėlėmis nuo saulės ir vaikų su smėlio kastuvėliais, sviedinukais bei vandens šautuvais, pakilau iš savo vietos ir, linktelėjęs galva vairuotojui, paklausiau:

– Jūs tikriausiai būsite Leonido Donskio brolis?

Vairuotojo atsakymas nustebino:

– O kas jis toks? Aš neturiu brolio.

Išlipęs pajutau gaivaus oro gūsį... Galiausiai po kojomis pajutau smėlį, nusiaviau batus. Prisėdau ant jūros kranto įkurtoje kavinėje. Ilgai ilgai žvelgiau į horizontą, kol ėmė temti ir tolumoje sušvito laivų šviesos. Jūra buvo rami, bet vakarėjant virš jos kaupėsi tamsūs debesys. Pagalvojau, kaip gera jaustis jūros vaiku.

Greta manęs nutūpė kiras ir keliskart sukliko.

Tomas Kavaliauskas – romano „Du šimtai brolių, altoriaus laukiančių“ apie Kauno kunigų seminariją ir meno detektyvinio romano „Originalas“ autorius, nuolatinis „Kultūros barų“ žurnalo kultūrologinės esė autorius.