Kasdien prasilenkiame su šimtais žmonių – keliskart daugiau už Dunbaro skaičių. Kaip lengva juos visus ignoruoti, žiūrėti kaip į nebylius kompiuterinio žaidimo personažus ir nepastebėti, kiek mažų keistumų kiekvienas turi. „Pakeleiviai“ yra tęstinis projektas, kuriuo siekiama suprasti, kaip keičiamės patys, kai pradedame stebėti aplinkinius. Tekstas rašomas troleibusuose, autobusuose bei kitose Vilniaus visuomeninio transporto priemonėse.

 

Daivos Kairevičiūtės nuotrauka

 

Rugsėjo 29 d.

Įlipa vienuolė su „Nike“ kuprine (tariu „Naik“, nors žinau, kad tariama kitaip), o prie kuprinės prikabintas pakabukas su užrašu „Gal nori, kad už tave pasimelsčiau?“ ir mano instinktyvus atsakymas: „Ne, ačiū.“ Nors pati vienuolė atrodo... normali. Vis tiek ji man primena vieną iš miesto psichiškai nesveikų žmonių, jo kuprinę puošdavo kartono gabalas su užrašu kirilica „Aš – Kristus“. Neseniai mačiau jį, bet jau su padoresne kuprine, gal „Hello Kitty“.

Į autobusą įlipa moteris. Ji pažįsta kitą autobusu važiuojantį vyrą. Greičiausiai jiedu – kolegos. Moters balsas malonus, o tai reta visuomeniniame transporte plepėti mėgstantiems žmonėms. Jiedu lygina skirtingus maršrutus, kuriais eina arba mina į darbą. „Nuo 46-ių iki 48-ių minučių“, – sako moteris. Vertinu tokį tikslumą. Jų darbe kažkoks skandalas, bet man sunku perprasti esmę, tarytum jiedu kalbėtų mįslėmis.

Berniukas prie durų telefonu žaidžia keistą tapšnojimo žaidimą. Panašu į picas kepančias beždžiones (mano regėjimas gan prastas). Paskui jungia „Duolingo“ ir ima mokytis vokiečių pakeliui į mokyklą. Pradedu jį gerbti.

Ta pati diena, pakeliui namo

Keturi maždaug dvylikamečiai, dvi mergaitės ir du berniukai, aptarinėja butų kainas. „Šimtas penkiasdešimt gabalų už dviejų kambarių butą? Va čia tai scamas.“ Jaučiuosi patekęs į vieną iš tų reklamų, kur vaikai vaidina suaugusiuosius. Koktu.

Rugsėjo 30 d.

Dvi pakeleivės troleibuse skaito knygas. Anaiptol ne retas reiškinys, kad ir ką sakytų močiutės. Močiutės, beje, važiuodamos retai ką nors skaito, nebent kryžiažodžius sprendžia. Mergina skaito Stepheno Kingo „Elevation“ (S. Kingo neseku jau daugybę metų, tai nežinau, ar čia nauja knyga), jos viršelis yra išdidžiai atkištas mums, žiūrovams. O vyresnė moteris sėdi prispaudusi viršelį prie kelių. Niekada nesužinosime, ką ji skaito.

Pastebiu tą pačią moterį maloniu balsu iš vakar. Tik šiandien ji neturi su kuo kalbėtis.

Spalio 3 d.

Galinėje eilėje per patį vidurį sėdi išsiskėtęs vyras, bet savo pozai jis turi gerą pasiteisinimą, mat tarp kojų laiko išorinę bateriją. Ne, tai ne eufemizmas.

Spalio 4 d.

Paauglė klausosi muzikos. Tik vietoje madingųjų „AirPods“, kuriuos tik neseniai ėmiau pripažinti, ji užsidėjusi patvarias ir dideles JBL ausines. Su laidu! Ryškiai raudonos ausinės tikriausiai naujutėlės, bet atrodo beveik retro. Bent trys pakeleiviai į ausis įsikišę vos pastebimas ausines.

Spalio 5 d.

Šiandien vien tam, kad paneigtų mano vakarykštį pastebėjimą, Visata pasiuntė daugiau pakeleivių su laidinėmis ausinėmis. Vienas bičas, dėvintis keistą gerų kostiuminių kelnių ir nuskalbto megztinio su kapišonu derinį, turi įsikišęs „Xiaomi“ ausines už 5 eurus (pats turiu porą). Visų ausinės pasižymi gera garso izoliacija. Gerai tam, kad būtų palaikoma viešoji tvarka, blogai man, nes negirdžiu, kas ko klausosi. Megztinio savininkas panašus į rusiško roko mėgėją, bet gal tik todėl, kad barzda primena DDT vokalisto.

Spalio 6 d.

Neplanavau šią savaitę stebėti žmonių ausinių pasirinkimų, bet taip jau išėjo. Šalia sėdi moteris, amžius tarp 30-ies ir 40-ies. Amžių nustatyti man sekasi prastokai. Iš jos kairės ausies styro „Bluetooth“ laisvųjų rankų įrangos ausinė-mikrofonas. Atrodo geriau nei turgaus perekūpų, bet vis tiek baisokai. Bet kuris žmogus su tokia atauga man primena Chriso Tuckerio personažą iš „Penktojo elemento“. Vieną kartą pamatęs, iš atminties nebeištrinsi.

Spalio 17 d.

„Na, tai kaip savaitgalis?“ – moteris su kreminės spalvos paltu (pilkų striukių fone, kreminė atrodo visai neblogai) klausia kiek vyresnės pakeleivės, iš kurios maišo kyšo gėlių kotai. Be žiedų, nebent augalai buvo sukišti žiedais į apačią. Tolesnio pokalbio negirdžiu, nes šios ponios priklauso mandagiųjų kastai – žmonėms, kurie nebando perrėkti senstelėjusio troleibuso ūžimo. „Tai kaip savaitgalis?“ – ne šiaip klausimas, o draugystės matuoklis. Ne tiek klausimas, kiek atsakymas. Kai kas nors pasako „Savaitgalis – tikrai ne kažką“, supranti, kad pagaliau suartėjote.

Paauglė, dar prieš akimirką žiūrėjusi „YouTube“ klipus sėdėdama, atsistoja ir tęsia tobulo klipo paiešką stačiomis. Tai nebuvo mandagus vietos užleidimas. Kas tada? Po pusės stotelės užimu jos vietą ir greitai suprantu, kur šuo pakastas. Radiatorius karštas kaip močiutės pečius. Aišku, tikram viešojo transporto keleiviui niekada nebus gerai. Arba per karšta, arba per šalta. Užtat turiu kuo pasiskųsti žmonėms, kuriuos šiandien sutiksiu. Juk būtent tokie maži pasiskundimai ir sudaro lietuviškojo small talk audinį.

Spalio 18 d.

Prie lango sėdi turbūt margiausia savaitės pakeleivė. Mėlyni dredai, bent penki veido auskarai, ausinės su šviečiančiomis kačiuko ausytėm. Tarsi viskas matyta, nieko nestebina, bet troleibuso kontekste net tokios detalės atrodo kaip skiriamieji ženklai. Šalia jos sėdi maždaug dvidešimtmetė, jos drabužiai atidengia pakankamai daug kūno, atsižvelgiant į metų laiką. Nieko iššaukiančio, tiesiog trumpas sijonas ir baltos kojinės iki kelių, bet niūriu metų laiku, kai dauguma įsisukę į pilkus sintetikos debesis, tai jau atrodo neįprasta. Abi merginos skiriasi tiek tarpusavyje, tiek lyginant su kitais keleiviais. Sako, spoksoti tokiais atvejais negražu, tad ir nežiūriu, ir merginos išgaruoja iš mano akiračio. Stiliaus pasirinkimai, kuriais galbūt siekta dėmesio, sukėlė priešingą efektą. Abidvi tapo nematomos, pasislėpusios tarp mažiau akį traukiančių drabužių ir kūnų.

Nors nėra taip jau pilka, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Matau paauglę su salotinės spalvos striuke ir raudona „Fjällräven“ kuprine, moterį, iš po kurios mėlynos striukės veržiasi geltonas megztinis, ir pagyvenusią moterį marga, gėlių motyvais puošta striuke. Pridėkime dar vieną kitą klastotą „Burberry“ šaliką ir jau turime tikrą rudeniškų spalvų palėtę. Tiesa, vyrų dėka (jų kūnai užima daugiau vietos, nors pačių jų čia mažiau), atrodo, troleibuse dominuoja pilka ir juoda. Spėkite, kaip aš pats apsirengęs?

Olegas Volkovas – Vilniuje gyvenantis kūrybininkas ir tinklaraštininkas. Domisi kalba ir atmintimi.