Oliver PRITCHETT. Mėgstu lietingą britišką vasarą

Meteorologai prognozuoja, kad artimiausius dešimtį metų mū­sų vasaros bus gana šlapios. Turiu pripažinti, kad man tai visai patinka. Vasaros lietus yra pats geriausias. Jis sugrąžina prisiminimus apie vaikystės atos­togas: malonų paplūdimio kvapą lyjant; tą nepaprastą jausmą, kuris apimdavo per liūtį maudantis jūroje; džiaugsmą, kai užsiglaudęs vėsioje autobusų stotelės pastogėje valgydavau ledus vafliniame indelyje žinodamas, kad jie nesutirps ir neapvarvins rankų; ramybę, užkandžiaujant automobilyje, kai langais srūva lietus.

Per lietų dažniau juokiamės. Lietaus užkluptos vestuvės būna įsimintinai smagios, o permirkusioje vasaros šventėje atgyja tikra Dunkirko dvasia. Smagu klausytis, kai didžiulėje palapinėje virš galvos barbena lietus, o koks jaudinamai drėgnas seno audeklo dvelksmas. Lietingi orai sutirpdo ledus, jei suprantat, apie ką kalbu. Pratrūkus lietui, žmonės įpuola į parduotuves kratydami skėčius, varvindami juos ant grindų ir garsiai skelbdami, kaip baisiai lyja.

Pripažinkim, balos yra smagu, o botai yra geriau nei basutės. Ir visuomet, kai kuris nors žmogus prieis prie lango ir, pažvelgęs į dangų, ištars: „Jau giedrinasi“, kaip tik pasipils kruša.

Neseniai šalia mano namų kasdien šeštą ryto darbuodavosi gatvių šlavėjas airis. Net ir pačiu bjauriausiu oru jo optimizmas būdavo nepalaužiamas. „Gaivus orelis“, – sakydavo jis siaučiant pūgai. Smarkiausias lietus jam visuomet būdavo „lietutis“. Nejučia leidomės į savotišką žaidimą, kuris iš mudviejų pasakys kuo žvalesnę pastabą kuo niūresniu oru.

„Na ką, neblogai nuplaus gatves“, – tardavau pratrūkus liūčiai.

„Smagus vėjelis,“ – atitardavo jis, audrai gatve triukšmingai ridinėjant skardines.

Gaila, kad jį perkėlė į kitą gatvę. Reikės jį susirasti, kad drauge pasidžiaugtume tomis vasaromis.

 

„The Daily Telegraph“, 2013 07 08

 

Iš anglų kalbos vertė Kęstutis Pulokas

Draugai