Oliver PRITCHETT. Mėgstu lietingą britišką vasarą
Meteorologai prognozuoja, kad artimiausius dešimtį metų mūsų vasaros bus gana šlapios. Turiu pripažinti, kad man tai visai patinka. Vasaros lietus yra pats geriausias. Jis sugrąžina prisiminimus apie vaikystės atostogas: malonų paplūdimio kvapą lyjant; tą nepaprastą jausmą, kuris apimdavo per liūtį maudantis jūroje; džiaugsmą, kai užsiglaudęs vėsioje autobusų stotelės pastogėje valgydavau ledus vafliniame indelyje žinodamas, kad jie nesutirps ir neapvarvins rankų; ramybę, užkandžiaujant automobilyje, kai langais srūva lietus.
Per lietų dažniau juokiamės. Lietaus užkluptos vestuvės būna įsimintinai smagios, o permirkusioje vasaros šventėje atgyja tikra Dunkirko dvasia. Smagu klausytis, kai didžiulėje palapinėje virš galvos barbena lietus, o koks jaudinamai drėgnas seno audeklo dvelksmas. Lietingi orai sutirpdo ledus, jei suprantat, apie ką kalbu. Pratrūkus lietui, žmonės įpuola į parduotuves kratydami skėčius, varvindami juos ant grindų ir garsiai skelbdami, kaip baisiai lyja.
Pripažinkim, balos yra smagu, o botai yra geriau nei basutės. Ir visuomet, kai kuris nors žmogus prieis prie lango ir, pažvelgęs į dangų, ištars: „Jau giedrinasi“, kaip tik pasipils kruša.
Neseniai šalia mano namų kasdien šeštą ryto darbuodavosi gatvių šlavėjas airis. Net ir pačiu bjauriausiu oru jo optimizmas būdavo nepalaužiamas. „Gaivus orelis“, – sakydavo jis siaučiant pūgai. Smarkiausias lietus jam visuomet būdavo „lietutis“. Nejučia leidomės į savotišką žaidimą, kuris iš mudviejų pasakys kuo žvalesnę pastabą kuo niūresniu oru.
„Na ką, neblogai nuplaus gatves“, – tardavau pratrūkus liūčiai.
„Smagus vėjelis,“ – atitardavo jis, audrai gatve triukšmingai ridinėjant skardines.
Gaila, kad jį perkėlė į kitą gatvę. Reikės jį susirasti, kad drauge pasidžiaugtume tomis vasaromis.
„The Daily Telegraph“, 2013 07 08
Iš anglų kalbos vertė Kęstutis Pulokas
