Petras Rakštikas: „Noriu pažinti nieką“

× Jūratė Visockaitė

 

Dailininko ir rašytojo Petro Rakštiko parašytą kūrinį vienu kartu skaitai ir matai, o nupieštą (ar nulipdytą) – matai ir skaitai. Nerami jo dūšia ir ranka nori išgremžti dar ir dar. Iki dugno, iki linijos ir žodžio pabaigos, iki paties nieko.

 

Petro Rakštiko autoportretas

Petro Rakštiko autoportretas

 

Ką tik perskaičiau įdomų Ričardo Šileikos pokalbį su tavimi – judviejų kalbėtasi 2015 m. šiaulietiškose „Meno bangose“. Kaip manai, ar pats pasikeitei per praėjusius metus? Juk teigiama, kad pasaulis, aplinka smarkiai keičiasi. 

Žinai, aš, pasižiūrėjusi į tavo vizualiką, sakyčiau, kad esi toks, koks susilipdei vaikystėje, kad iš viso esi atėjęs tiesiai (tiesiau už kitus) iš vaikystės. Čia tavo ir jėga, ir silp­numas. P. Rakštiko parodoje „Latifundai“ nusižiūrėjau pirštų (nykščių pagalvėlių?) kombinaciją. Geniali skulptūra. Atšokavusi iš vaikystės.

Kiekviena kiekvienos dienos akimirka – vis kitokia. Jų įvairovė priklauso nuo mūsų pasirinkimo, kuriuo keliu ar dykuma eiti, plaukti nesąmonių jūra ar išminties dausose skraidyti. Negali išlikti toks pat kaip vakar. Panašus būsi, bet truputį kitoks. Pasirinkimą nusako mūsų savastis, kurią patys auginame, puoselėjame. Kai kas privalumu laiko savasties nekintamumą. Meno pasaulyje tai stiliaus vientisumas, atpažįstamumas. Tai gerai, labai gerai, o kai labai, labai, be per­stojo ima kartotis, tuomet ant supilto pasikartojimų kalno išdygsta kultūros šungrybis. Didžioji dalis meno pasaulio žmonių lemena savo mokytojų poterius, daro pinigus, pataikauja gerbėjams ir bijo bent žingsnelį žengti ten, kur nebuvo, ten, kur takai dar neišminti. Paslaptis, nežinia baugina, nes tam, kad į ją patektum, reikia labai daug ko atsisakyti. Norint pažinti nieką, reikia palikti viską. 

 

Kaip manai, skulptorius, tapytojas turi būti labiau jausmo ar proto žmogus? Klausiu, nes per gyvenimą supratau, kad mene kuria aibė neišsilavinusių arba dar savo vidur­amžyje nustojusių lavintis menininkų. Jie dirba apsibrėžtame apskritime ir net bijo sužinoti, persiimti kažkuo kitu, kad nesugadintų savo rankos. Mane, pavyzdžiui, šiurpina, kad dauguma menininkų neskaito knygų.  

Mano galva, kuriantis žmogus turi vadovautis intuicija, jausmu. Šiandien piešiu, lipdau, tapau savo išgalvotus personažus, kurie gyvena ant popieriaus, ant drobės, lenda iš molio, iš medžio į šį pasaulį, palieka jame pėdsakus. Tai mano pasirinktas kelias. Mielai flirtuoju su nesąmonėmis, iš atsitiktinumų, paistalų formuoju sau netikėtus linijų, tekstų, formų darinius. Kurdamas žaidimo taisykles atmetu viską, ko buvau mokytas. Žingsniais nubrėžtos linijos piešia kasdienybių istorijas. Per dieną nueitą mano kelią mato tik paukščiai, stulpų lempos, vabalai ir dar kažkas. Kartais jį tyrinėdamas konstatuoju, kad kvanktelėjau, kartais tapšnoju sau per petį, kad esu toks prisisukęs ir tolokai nuo pažįstamo kranto nuplaukęs. 

 

P. Rakštiko piešiniai, mažoji skulptūra, tapyba išeina iš jo miniatiūrų, rašto piešinių. Ir atvirkščiai. Man vis tiek atrodo, kad jo vaizdai atsiranda pirmiausia iš mąstymo. Nors (kiek mačiau feisbuke) pastarojo meto nušlifuoto medžio moterų figūros – iš kai ko kito... Turiu pridurti, kad jos manęs nežavi taip, kaip, pavyzdžiui, tie keramikos paukščiai, žmogpaukščiai, žmogžuviai. Netgi staiga melsvai padangėmis paspalvinti. Jie virpantys, gyvi, imami į ranką ir su viltimi glostomi.

Šiaip jau visą gyvenimą esi daugiadarbis. Kas stimuliuoja tavo ranką ir dėl ko ji nusvyra nepatenkinta?     

Primityvus autsaideris man įdomesnis už intelektualų modernaus, konceptualaus meno kūrėją. Pirmasis yra unikalus, antrasis prisiklausęs, prisižiūrėjęs, raiškų gausos formų jūroje įmirkęs, meno teoretikų žodžiuose įrėmintas. Galima palyginti antropologą Carlosą Castanedą ir jo mokytoją – indėną ir šamaną don Chuaną. Kuris jų vertingesnis?.. Negiriu intelektualo, nesmerkiu primityvo. Žaviuosi įvairove. 

Nuo paauglystės rašau dienoraščius. Kasdienos įvykių buhalterijos nuobodulį pėriau išgalvotų įvykių vantomis. Mokytojaudamas kaime rašiau eilėraščius. Matyt, iš nuobodulio. Vėliau poezija kažkur nuo manęs pasitraukė. Būna, rašau teksto interpretacijas savo piešiniams, pasitaiko ir piešiniais iliustruoti tekstus. Apie ką rašyti, piešti, randu už lango, ant stalo, internete, fotografijose, paveiksluose, gyvenime, fantazijose... Niekada nebuvau stilistiškai nuoseklus. Turbūt aname gyvenime buvau vienoje vietoje nenustygstantis zuikis. Šiame gyvenime atlieku savo pareigą tam, kuris čia mane siuntė. Jis žino, ką darau. Nėra būtina brautis į ekranus ir prisidėti prie garsiai apie savo pasiekimus giedančių žvaigždžių choro.

Nepasitenkinimas savimi atsiranda, kai pradedu kartotis. Tada imu abejoti savo veiklos rezultatais, pasiduodu baimei. Apsisuku ir keičiu veiklos formą. 

 

Petro Rakštiko piešinys

Petro Rakštiko piešinys

 

Esi šiaulietis nuo gimimo iki dabar, iki 66 metų. Prašau, pasakyk, kas Šiauliuose yra gero ir kas nelabai gero. At­skiri šito krašto žmones nuo kitų? Ko dar nežino Šiaulių meras, ką jam patartum?

Šiauliai yra tipiškas provincijos miestas. Aplinka sparčiai gražėja, pragyvenimas brangsta, tvoros tarp namų aukštėja. Kiekvienas rūpinasi savo reikalais. Kokie gyventojai, tokia ir kultūra. Ja domisi tik kuklus būrelis žmonių. Aš domiuosi tik daile, ir tai nieko blogo. Šiaulių dailininkų organizacijos pirmininkas retkarčiais pasako kalbą per parodos atidarymą – ir tai visai nieko gero. Šio krašto žmonės nuo kitų šiek tiek skiriasi tarme. Hm, neseniai mačiau kažin ko telefone ieškantį miesto merą. Norėjau jam patarti taip žemai nesilenkti sėdint ant suolo, mat jo kaklaraištis lietė grindinį. Nepatariau, nes vairavau mašiną.

 

Tris dešimtmečius dirbai Šiaulių universiteto Menų fakultete – ką galvojai, galvoji apie einančius iš paskos, apie naujas kartas, ar žinai, kuo tie, kuriuos mokei piešti prieš 20–40 metų, tapo, į kurią pusę nuėjo?

Praėjusiame amžiuje Menų fakultete virė gyvenimas. Studijų programos buvo orientuotos ruošti aukšto profesinio lygio dailės specialistus. Tarp tuo laiku studijas baigusių yra labai daug dailės pedagogų, užsi­imančių dar ir kūrybine veikla, niekuo nenusileidžiančia baigusiems VDA. Ypač didelis jų įnašas į kultūros gyvenimą provincijoje. Po 2000 m. drastiškai sumažinus studijoms skirtą laiką, sistema sparčiai išsigimė. 

O naujos kartos gyvena naujoviškai. Visi takai, keliai veda prie pinigų tvenkinio. Švietimo sistema dabar yra apgailėtinos būklės. Valdžios neatidumas mokytojo profesijai akivaizdus, todėl problemų mokykloje, manau, tik daugės.

 

Dailininkas ir rašytojas Leonardas Gutauskas prirašydavo kupiną popieriaus lapą – nuo vieno krašto iki kito be paraščių. Kaip ir kodėl rašo P. Rakštikas? Skaitant, man atrodo, kad išsiaiškini buvusį ar esantį prieš akis vaizdą, sudėlioji taškus ir kablelius, kažką pasitikrini ir užtvirtini žodžiu. 

Rašau, kaip rašo Rakštikas. Trumpai. Žodžių gausa man primena reklaminį tekstą skaitantį pranešėją, kuriam labai, labai reikia į tualetą. Rašau tik tuomet, kai rašosi, kai žodis pats prašosi lauk. Tai nutinka keletą kartų per metus. Tie nutikimai visai neprognozuojami ir nepaaiškinami. Tai kažkokios emanacijos, pasiprašiusios būti įkūnytos žodžiuose. Įgavusios formą, jos palieka mane ramybėje.

 

Jūratė Visockaitė – teatro ir kino kritikė.