Studijų laikais Evaldas Ignatavičius su kolegomis išleido almanachą „Svetimi“, prieš keletą metų pasirodė jo eilėraščių rinkinys „Laikinųjų reikalų patikėtinis“. Tačiau baigęs filologijos studijas gyvenimą susiejo su diplomatine veikla. Apie kūrybą ir visuomeninius interesus, kultūros ir politikos sankirtas domėjosi Deimantė Daugintytė.

Pagal specialybę turėtumėte būti filologas, bet tapote diplomatu, valstybės veikėju. Pasirinkimus darėte sąmoningai?

Filologas yra plataus profilio amatininkas, veikiantis pagal principą: moki žodį – žinai kelią. Prieš keletą savaičių buvo mūsų kurso susitikimas – mokslų baigimo dvidešimtmečio proga – tai kur tik mūsų nedirbama: nuo kaimo mokyklų iki Seimo ir kosminių programų biuro. Tie du dešimtmečiai išblaškė mus nuo Liuksemburgo, Amerikos iki pat Australijos. Laikas buvo toks ir mes buvom tokie – daug naujų galimybių ir noro jomis pasinaudoti.

Mano posūkis į diplomatiją buvo gerokai improvizuotas: Ukmergėje baigiau sustiprintą anglų kalbos mokyklą, dar vienos kitos kalbos pasimokiau Universitete – tuo metu tai buvo reikalinga augančiai ir naujų darbuotojų ieškančiai Užsienio reikalų ministerijai, apie kurios darbą, kaip ir apie pačią diplomatiją, tuomet turėjau gana miglotą supratimą.