Ramunė Brundzaitė. Pasivalkioti po Valką, pavalgyti Valgoje

Latvija yra šalis, kuri džiugina. Čia atsidūręs pradedi atidžiau dairytis ir šūkčioti vietovardžius, užrašus reklamose, ant pastatų, ties durų rankenomis (grūst / vilkt), daliniesi jau žinomais („Ei ei, ar žinojai, kad briedis latviškai reiškia „elnias", o alnis – „briedis"? O kad māksla – tai „menas"?). Vos kirtus sieną keliauninkų lūpų kampučiai kaipmat kilsteli aukštyn.
Sako, mušant vidurnaktį, karietos virsta moliūgais. Oranžinis knygyno „eureka!" autobusėlis balandžio 19-osios rytą tapo apelsinu ir nusirito Latvijos link. Popietę, persiritęs per Latviją, jis pasiekė Valką – miestelį, besiribojantį su Estija. Valka rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą minima XIII amžiuje, vėliau, 1584-aisiais, Steponas Batoras, Lietuvos didysis kunigaikštis iš Transilvanijos, suteikė Valkai miesto teises. Dar vėliau, 1920 m. buvo nuspręsta miestelį padalyti dviem besikuriančioms šalims. Taip vienoje Varžupytės pusėje liko latviškoji Valka, kitoje – estų Valga (kelionėje neišvengiamai sukosi žodžių žaismai apie valkiojimąsi po Valką ir valgius Valgoje). Deryboms tarpininkavo anglų pulkininkas gražia pavarde – Talentas. Dabar pirmojoje gyvena šeši tūkstančiai gyventojų, antroje – truputį daugiau nei dvigubai tiek.
Mums atvykus, Valkoje kabojo plakatai. Skelbė, kad iš Lietuvos atvažiavo cirkas ir poetai. Cirko nematėme, nors kartu gal būtų išėjęs ir geresnis pasirodymas – akrobatai ir fakyrai galėtų lįsti tiesiai iš Ilzės Butkutės eilėraščių. Prie jų prisijungtų Mariaus Buroko tarpuvarčių šamanai, Jurgitos Jasponytės (kuri, deja, kelionėje dalyvavo tik eilėraščių pavidalu) prijaukinti vilkai ir mediniai elniai. Tuomet prieitų latviešu dzejnieks (latvių poe­tas) Arvis Vigulis ir tartų: pavargau nuo savo vardo, pavargau jį girdėti diena iš dienos. / esu pakartojęs jį šitiek kartų, kad man jis neteko prasmės. / pavargau nuo šio veido veidrodyje, pavargau nuo amžino anfas (eil. „bevardis", vertė Sonata Paliulytė). Tądien buvome labiau pavargę ne egzistenciškai, bet nuo kelionės. Tiesa, ilgakasė Ilzė pasakojo, kad dėl jos latviškos kilmės vardo ją dažnai palaiko latve ir kad šitą šalį ji labai myli. Tekstus skaitėme keturiese: trys lietuviai ir latvis iš Rygos. Jaunas, 25-erių poetas Arvis Vigulis jau yra išleidęs du eilėraščių rinkinius, o 2010-aisiais buvo atvykęs į mūsiškį „Poe­zijos pavasarį".
Kai mus pasitikusios vertėjos, lietuvių ir latvių literatūrinių ryšių puoselėtojos Indra ir Zanė Brūverės nusivedė į Valkos kultūros namus, pasijutau lyg atsidūrus -niolikto amžiaus literatūriniame salone. Staleliai, foteliukai, porcelianiniai puodeliai, arkiniai langai, žvakės, fortepijonas... Kuris tuoj ir užgrojo. Lietuviškus eilėraščius keitė latviškos dainos, gavę dainynus, užtraukėme ir mes. Ak, pavasar, ak pavasar, Tu visiem sirdis dulnas dar! Follrī, follrā, follrallala, Tu visiem sirdis dulnas dar! Nors pavasaris, tiesą sakant, sirdis tebedulnino kažkur labiau pietuose. Po skaitymų buvome pakviesti į teatro/kino salę. Tą penktadienio vakarą tuo pačiu metu visuose Latvijos miestų ir miestelių kultūros namuose tiesiogiai rodė „Brainstormų" koncertą.
Indra sakė suskaičiavusi, kad į latvių kalbą mūsų viešnagei buvo išversti 28 eilėraščiai, beveik išeitų plona knygutė. Lietuvių tekstų publikacija turėtų pasirodyti latvių spaudoje. Besišnekučiuodami apie baltų draugystę pasidžiaugėme Erikos Drungytės (kuri kaip tik dieną prieš mūsų kelionę lankėsi poetiniame renginyje Rygoje) sudaryta, neseniai išleista šiuolaikinės latvių poezijos antologija.
Kitą dieną pradėjome megzti ryšius su Pabaltijo finais – ėjome į Estiją (tokie pasakymai kaip „tuoj, mes nueinam į Estiją ir už dešimt minučių grįžtam" Valkoje pasidarė įprasti). Estijoje, kaip žinia, viskas gražiau, brangiau ir lėčiau. Ir šiaip –­ ten, pasirodo, gyvuoja tikra tautų draugystė. Po eilėraščių skaitymų, kurie vyko lietuviškai ir rusiškai, šįkart jau Valgos kultūros namuose prie mūsų priėjo dvi vietinės, viena kitos anksčiau nepažinojusios lietuvės. Pirmoji, Valgoje gyvenanti jau keturiasdešimt metų, atsikraustė čia, kaip pati sakė, dėl jaunystės klaidos, kita –­­ aistringa ugniaplaukė, gyvenanti miestelyje dar tik trejus metus, vis koketiškai mirkteldavo savo sidabraplaukiui vyrui ir pridėdavo: „Tik nereikia pasiduoti amžiui! Mes ir į parodas nueinam, ir į šokius!" Susipažino moterys tarpusavyje ir apsidžiaugė, kad dabar galės gatvėje prasilenkdamos pasisveikinti, o gal kartu ir į parodas ar šokius nueiti.
Indros  Brūverės-Darulienės iliustracijos

Valka – pilsētā, kur sākas Latvija (Valka –­ miestas, kur prasideda Latvija) rašoma ant dovanų gautų tušinukų. Kitas šūkis –­­ dvi šalys, vienas miestas. Nuo tada, kai Latvija ir Estija prisijungė prie Šengeno zonos, nebėra apribojimų kirsti miestelį dalijančią sieną, organizuojama daug bendrų Valkos / Valgos renginių. Arba galima, pavyzdžiui, nueiti į Estiją nusipirkti pieno, nes ten jis pigesnis.
Valkos centrinė biblioteka, kuri kartu su knygynu „eureka!" organizavo šią išvyką (projektą parėmė Latvijos Respublikos Kulturkapitalo fondas ir Valkos krašto taryba), trečiąją dieną pasiūlė mums pusryčius ir ekskursiją. Tykiai pašniukštinėjome tarp bibliotekos lentynų, radome ten Jurgą Ivanauskaitę, Kristiną Sabaliauskaitę ir krūvelę kitų lietuvių autorių. Tada teko sėsti į apelsiną ir riedėti namo. Beje, oranžinis „eurekos!" autobusiukas ne pirmą kartą veža literatus į gastroles – prieš tai būta kelionių į Berlyną, Sankt Peterburgą ir įvairias Lietuvos vietoves.
Prie vaisiais virstančių karietų, akrobatų ir fakyrų, kirtus miestelį, pavadinimu Ragana, dera ir pilys. Jų aplink buvo ne tiek ir mažai. Išsirinkome šalia Gaujos upės kilpų rymančią Turaidos pilį, pradėtą statyti 1214 metais Rygos arkivyskupo pageidavimu anksčiau buvusios medinės tvirtovės vietoje. O ko ten tik nebuvo! Buvo visko, kas privaloma gerai piliai: liuteroniška bažnytėlė (kaip tik vyko pamaldos), muziejus su visokiom iškasenom po stiklu, bet ir su interaktyviais ekranais (vienas lankomiausių Latvijoje), bokštas, nuo kurio atsiveria akį virpinantys vaizdai, buvo arkliukų ir net ponis! Sode netoli pilies žydėjo violetiniai ir oranžiniai (derantys prie autobusiuko) krokai, o suvenyrų pardavėjai siūlė daktarą Hausą primenančias lazdas su užrašais „Sigulda". Po to patraukėme
                                   namo
trupančiais bažnyčių kampais
gaubta erdve
nusėta pritvinkusių žibintų
(...)
namo,
mieste, namo –

                           (Marius Burokas)