RAMŪNĖ LEBEDYTĖ 1940 11 08 – 2012 07 14

Gražiausiais kūrybinės brandos metais išėjo viena ryškiausių lietuvių akvarelininkių Ramūnė Lebedytė.

Dar 1986 m. dailėtyrininkas, profesorius Vytenis Rimkus knygoje „Akvarelė“ rašė, jog į lietuvių tapybos peizažo žanrą įsilieja savita dailininkė R. Lebedytė. Knygoje reprodukuota akvarelė „Žydinčios šakos“ (1977) – tarsi būsimo dailininkės kūrybinio kelio kvintesencija. Šis natiurmortas žavi lengva, neužaštrinta piešinio linija, subtiliais kontūrais, jautria spalvų gama ir ypatingu akvareliniu skaidrumu.

Platesnį menininkės kūrybinį diapazoną galėjome išvysti prieš trejetą metų Vilniaus medicinos bibliotekoje surengtoje personalinėje parodoje. Tačiau ryškiausiai R. Lebedytės braižas atsiskleidė 2010 m. Vilniaus karininkų ramovėje veikusioje retrospektyvinėje akvarelių parodoje. Pagrindinis akvarelininkės kūrybos stilistinis bruožas – tai meistriškas liejimas ant drėgno popieriaus, taip išgaunant subtilius ir prasmingus nutekančio dažo efektus. R. Lebedytės akvarelės dažniausiai yra abstraktaus, apibendrinto charakterio. Darnus pilkšvų, sidabrinių tonų koloritas, spalvų skaidrumas savitai atskleidžia menininkės dvasinio gyvenimo akimirkas, būsenas ir jų kaitą.

Įdomus buvo R. Lebedytės kelias į akvarelę. Baigusi Vilniaus universiteto Fizikos-matematikos fakultetą, įstojo į Vilniaus dailės instituto Dailės istorijos ir teorijos katedrą. Po dailėtyros studijų dirbo Paminklų restauravimo institute, surinko daug vertingos medžiagos apie Lietuvos architektūros paminklus. Tuo metu R. Lebedytė susidomėjo akvarele. Ilgainiui dailininkė tapo aktyvi Lietuvos akvarelės parodų dalyvė, jos kūriniai ne kartą eksponuoti ir užsienio šalyse. Dailininkė iki paskutinės savo gyvenimo dienos neatsitraukė nuo subtilaus, didžiulio meistriškumo ir jautrios sielos reikalaujančio akvarelės meno.

Ramūnė Lebedytė paliko ne tik ryškią brydę Lietuvos akvarelėje, bet ir nuoširdaus žmogaus pėdsaką.

ROMUALDAS ALEKNA

Draugai