Rašau kino recenziją

Gruodžio viduryje Lietuvos kino centras paskelbė Jaunojo kino kritiko konkurso laimėtojus. Išrinkta po tris geriausias filmų recenzijas 14–15 ir 16–18 metų kategorijose. Dalyviai recenzavo lietuviškus ir užsienio, naujausius ir klasikinius filmus. Pirmą kartą surengtu konkursu siekiama lavinti moksleivių vizualinį raštingumą, ugdyti kritišką būsimąją kino žiūrovų auditoriją.

„Prie jūros“

14–15 metų kategorija

1 vieta

Gintarė Štuikytė (Vilniaus M. Mažvydo progimnazija). „Prie jūros"

Ar kada nors susimąstėte, koks jausmas ištrūkti iš miesto į atokią salelę prie jūros, kur mažai žmonių, tyla ir ramybė? Kaip gyventi be įprastų susisiekimo priemonių, kompiuterių, telefonų? Kokį filmą pasirinkti žmogui, norinčiam suprasti, kaip gyvenama „kito laiko" pasaulyje, pamatyti neregėtų, įtraukiančių vaizdų? Meksikos režisierius Pedro Gonzalezas Rubio 2009 m. žiūrovams pateikė pirmąjį savo režisuotą filmą „Prie jūros". 73 minučių dramoje aktoriai Natalis Machado Palombinis, Jorge Machado, Nestoras Marinis ir Roberta Palombini kuria paprastą, gyvenimišką istoriją apie tėvo ir sūnaus atos­togas žvejų kaimelyje. Ir ta istorija pasakojama neįprastai lėtai, įsižiūrint, įsiklausant, užsimirštant. Toks filmo tempas iš pradžių erzina, bet po kiek laiko įtraukia į rifų pasaulį.

Labiausiai šiame filme sužavi mažo berniuko augantis susidomėjimas gamtos pasauliu ir jame būnančiu tėvu. Penkiametis Natanas kantriai tyrinėja gamtą, domisi gyvūnais, stebisi, nes čia viskas kitaip negu šurmulingame Italijos mieste, kur jis gyvena su mama. Režisierius tai atskleidžia rodydamas, kaip Natanas visą laiką stebi tėvą, kaip bando atkartoti jį žvejojantį, drauge su juo prisijaukina paukštį Blankitą, bendrauja su žmonėmis, savo gyvenimą paskyrusiais gamtai.

Tėvo ir sūnaus bendravimas paryškinamas kameros darbo – vienas kitą stebintys veikėjai filmuojami stambiu planu. Ypač įsimintinas tėvo ir sūnaus atsisveikinimo kadras – abiejų veikėjų pėdos ant medžio kamieno: lėtai tekėjęs atostogų laikas padeda suartėti dviem širdims. Ir čia pat atminty iškyla filmo pradžioje lygiai taip pat stambiu planu nufilmuotas bevažiuojančių autobusu veikėjų rankų kadras – jos nesusikibusios. Atsiduoti laiko tėkmei, neskubant vienas kitą pažinti, pajusti – tai režisierius siūlo žiūrovui.

Šis filmas mane nustebino ir gamtos vaizdų turiningumu, tikroviškomis erdvėmis. Labiausiai įsiminė vaizdai po vandeniu, įvairiaspalvės žuvys, neįprasti augalai. Daugumos kadrų trukmė šiame filme labai ilga. Pavyzdžiui, jūros bangų sūpavimas. Taip žiūrovui leidžiama pasijusti lyg būnant ten. Pats siužetas irgi lėtas, visa istorija sukasi vien apie žūklę, poilsį, žmonių pamąstymus apie gamtą. Mažai dialogų ir veiksmo, bet tai ir daro šį filmą ypatingą, nors kartais ir priverčia nuobodžiauti. Pavyzdžiui, labai ilgi kadrai, kur pagrindinis veikėjas Chorchė miega arba Natanas žiūri į jūros tolį. Suprantu, kad taip režisierius plėtoja žmogaus ir gamtos santykių temą. Vis dėlto manau, kad gamtos vaizdų, nors ir gražių, čia buvo per daug, o žmogaus jausmų, emocijų atskleista per mažai. Būdama režisieriaus vietoje, įterpčiau daugiau tėvo ir vaiko pašnekesių apie tai, kaip jie jaučiasi, ką mano apie gamtą, ar jie laimingi, o gal kaip tik toks gyvenimas vaiko nežavi? Taigi, nors žiūrovui filmo metu tenka nuolat persiorientuoti iš medituojančio stebėtojo į kritišką vertintoją, filmo pabaigoje susimąstai: juk ir mes galėtume (tik ar sugebėtume?) gyventi taip – harmonijoje su gamta.

Nors, žinoma, nesiūlau „Prie jūros" žiūrėti žmonėms, nemėgstantiems lėto siužeto, tačiau tai savitas, kitoks filmas, kurį verta pasižiūrėti kiekvienam, pasimetusiam darbe ir pavargusiam nuo miesto vaizdų.

2 vieta

Emilija Jovaišaitė (Vilniaus jėzuitų gimnazija). „Didis grožis"

Taip vadinasi filmas, kuriam skirta ši recenzija. Pavadinimas, mano nuomone, parinktas taikliai. Veiksmui plėtojantis Romoje, kitaip ir nepavadinsi. Grožis būna įvairus, ir filmo, pavyzdžiui, apie Balbieriškį jokiais būdais nebūtų galima pavadinti „Didžiu grožiu", nes Balbieriškis kitoks. Kad ir koks žavingas, jis ne didis.

Filmas apibūdinamas kaip komiška drama. Juostoje iš tikrųjų yra šiek tiek komiškų elementų. Na, galbūt jų ne tiek daug, kad filmą būtų galima vadinti komišku, bet vien drama jį pavadinti būtų per skurdu – vis tiek juntamas kažkoks lengvabūdiškumo prieskonis. Žanrą nusakyti būtų lengviau, jei apibūdindamas filmą žiūrovas prie tikrojo jo žanro pridėtų savą pavadinimą. Aš, pavyzdžiui, apibūdinčiau taip: vaizdinga, viltinga, prasminga istorija.

Pagrindinis filmo veikėjas Džepas Gambardela yra elito atstovas, kuriam buvo lemta tapti jausmingam ir parašyti romaną, kuris sulaukė populiarumo ir yra didžiai vertinamas. Džepas siekė šlovės, tačiau ilgainiui ji nebedžiugino. Rašytojas ima stumti nuobodžias, vienodas gyvenimo dienas. Po savo 65-ojo jubiliejaus Džepas supranta, kad daugiau nebenori tik egzistuoti. Jis nori vėl gyventi.

Filmas kalba apie tuštumą, nesugebėjimą rasti ir suprasti, ko iš tikrųjų gyvenime reikia. Žmonės visuomet nori šlovės, pinigų, populiarumo ir to beatodairiškai siekia, o kai visa tai gauna, lieka stovėti ant savo pinigų kalnų pliki ir kažkokie tušti... Juostoje siekiama parodyti elito tuštybę ir niekuo neypatingų žmonių įžvalgą, jautrumą ir gylį.

„Didžiame grožyje" labai svarbi muzika ir operatoriaus darbas. Garso takelis eina koja kojon su emocija, nuotaika ir siužetu. Kartais jis taip pat primena Romos didybę, amžinumą ir istoriją. Operatorius Luca Bigazzis atliko tokį pat svarbų vaidmenį kaip ir režisierius bei scenaristas Paolo Sorrentino, nes juosta, kalbėdama vaizdais, apeliuoja į jausmus.

Man įsiminė vienuolė Marija, kuri gyveno neturte. Iš pirmo žvilgsnio labai stebina jos išvaizda – tokio seno žmogaus turbūt nesu mačius! Ji tokia sena ir trapi, kad, rodos, vos pajudinus subyrės. Jos susenęs veidas atrodo šiurpokai. Tačiau joje daug vidinės stiprybės. Tai įrodo jos pasiryžimas keliais užlipti Šventaisiais laiptais. Atrodo, tokiai kriošenai neįmanoma, bet ji užlipo! Ir, tiesą sakant, kai juos įveikė, atrodė labai laiminga ir visai nešiurpi.

Didelį įspūdį man paliko Sabrinos Ferilli suvaidinta Ramona – vidutinio amžiaus striptizo šokėja, ieškanti didžio grožio kartu su Džepu. Iš išorės Ramona atrodo gruboka ir bejausmė, bet atsiskleidžia kaip labai jautri ir įžvalgi, ir, svarbiausia, kaip asmenybė, o ne kaip prekė. Filme svarbus kontrastas tarp aukštuomenės ratelio žmonių, kurie morališkai yra tarsi išpuvę, ir Ramonos – striptizo šokėjos, kuri turi bent kiek jautrumo ir supratingumo.

Šitas filmas nori mus prakalbinti vaizdingumu, žmogiškos prigimties pažinimu, taiklumu ir grožiu. Verta šį filmą žiūrėti, nes jis paliečia. Štai aš filmo pabaigoje apsiverkiau. Ir ne dėl to, kad istorija baigiasi liūdnai, ne. Tiksliai nediagnozavau, bet spėju, kad tai dėl DIDŽIO GROŽIO.

3 vieta

Salvija Stončiūtė (Klaipėdos Vydūno gimnazija). „Pusryčiai pas Tifani"

1961 m. pasaulis išvydo tai, kas sulaukė milžiniško populiarumo ir tuo pat metu pačių prieštaringiausių nuomonių. Tai buvo debiutas aktorės, kuri dabar, iš laiko atstumo, yra laikoma mados ikona. Tai filmas pagal Trumano Capote's knygą „Pusryčiai pas Tifani", režisuotas Blake'o Edwardso. Filmas lėmė ne tik dievaitės Audrey Hepburn iškilimą, bet ir tapo tikra klasika. Nors dažniausiai filmai, tapę klasika, supanašėja – čia ne tas atvejis.

Su šiuo filmu gimė gana keistas romantinės komedijos žanras, kurį sujungia ir papildo muzika, o prasmė keičiasi nuo to, kas ir kada tą filmą žiūri. Manau, tikrosios klasikos užmiršimas arba ignoravimas, labai būdingas šiems laikams, nuolatinis noras sukurti ką nors nauja, nežinant seno, rodo vienokį ar kitokį visuomenės sugedimą. Kaip gali eiti į priekį ir daryti ką nors nauja, neturėdamas atspirties taško, nežinodamas, kas buvo iki tavęs? Šiais laikais labai lengva įvardyti neskoningumo ar netgi vulgarumo pavyzdžių, susijusių ne tik su menu, bet ir su elgesiu visuomenėje. Mes, jaunoji karta, dažnai dėl naujovių poreikio ką nors subtilaus pasakome tik rėkdami, vulgariais, pernelyg atvirais būdais. Dažnai suprantame žinutę, tačiau nemokame jos pateikti. O juk dažniausiai subtiliai, su ironija, švelniai pasijuokiant yra pasakomi visi rimti, netgi skaudūs dalykai.

Šis filmas yra tas subtilus būdas perduoti žinutę. Taip pat svarbus ne tik pagrindinės herojės debiutas, padaręs didelę įtaką filmo populiarumui, bet ir išgarsintas šios mados ikonos stilius – amžina elegancija. Iš pradžių vaidmuo buvo rašomas kitai legendai –­ Marilyn Monroe, tačiau šiai atsisakius (ir dėl to jai galime tik dėkoti) ir pasirinkus Hepburn, prasminiai filmo taškai beveik apsivertė aukštyn kojom. Iš filmo buvo tikimasi pigios komedijos, turėsiančios atpirkti brangiai kainavusius aktorius ir pastatymą. Tačiau su Hepburn įžengimu „Pusryčiai pas Tifani" tapo ir iki šiol liko vienas žymiausių ir labiausiai XX a. atspindinčių filmų.

Siužetas gana paprastas: miestas, klubai, nelabai aukštos moralės žmonės, bandantys rasti savo vietą, ir meilės istorija tarp call-girl (lengvabūdės svajoklės) bei nenusisekusio ir nerašančio rašytojo. Jie abu bando įsitvirtinti visuomenėje, abu neranda vietos, kurioje jaustųsi laisvi. Vis dėlto išlaikytinio padėtis nei vienam negula ant sąžinės. Atsiskleidžia, kaip žmogus, save vadinantis laisvu, nenorintis niekam priklausyti, vis tiek trokšta turėti kažką savo ir nesąmoningai nori tų pančių, nuo kurių sprunka.

Bekintanti prasmė – vienas žaviausių šio filmo bruožų. Vieni jį žiūri kaip romantišką, pakeliantį nuotaiką, kiti – kaip istoriją, tiksliai atskleidžiančią įvairius socialinius nelygumus, žmogaus vidinę kovą tarp jausmų ir materialinės gerovės, išryškinančią visai kitas moralės puses: tai moralė „prieš save", pavyzdžiui, vardo davimas (Holė neduoda vardo savo katinui, nes katinas jai nepriklauso) reiškia objekto pririšimą prie savęs. O vienintelė vieta, kur mergina jaučiasi saugi, lyg namie, yra prabangi papuošalų parduotuvė „Tiffany's". Ji sako, kad kai aplinkui yra tiek grožio, atrodo, kad tau negali atsitikti nieko blogo. Ir čia nepaliekama kitos išeities, kaip tik mylėti Holę dėl jos vaikiško naivumo, vienišumo ir pasimetimo.

Nors šis filmas niekada nebuvo kritikų mėgstamiausias, niekas negali neigti poveikio, kurį jis padarė visuomenei. Visi kalba apie „Pusryčius pas Tifani", visi rengiasi, valgo ir net myli tai, kas bent kelioms sekundėms pasirodo ekrane. 1961 m., praėjus keliems mėnesiams po premjeros, atsiranda viskas – nuo puodelių iki dušo kilimėlių – su Hepburn veidu ar filmo pavadinimu. Atributika – ilgas cigaretės kandiklis, netikri deimantai, ilgos juodos pirštinės – tampa dažniausiai matomais daiktais gatvėje. Realios parduotuvės „Tiffany's" populiarumas išaugo trigubai, netgi atsirado iš tikrų akmenų pagaminti rankų darbo papuošalai „Audrey's box", atitinkantys modelį filme. Netgi atsirado mada pusryčiauti gatvėje arba einant (kaip ir filmo pradžioje – Holė valgo bandelę ir geria kavą žiūrėdama į parduotuvės vitriną).

Taigi prasidėjus šiai karštinei buvo pradėtas dar labiau narplioti filmo siužetas, jo mintis. Atsiradus tiek daug nuomonių, spausdintų, rašytų ir sakytų, niekada taip ir nesusidarėme vieno ir pagrindinio įvaizdžio. Ar tai yra tik „pigus", gražus filmas su gražiais rūbais ir banalia meilės istorija? Šis filmas įnešė kažko savito, galėtume sakyti, tikrumo, surengė žiūrovui akistatą su tais pasiklydusiais, vietos nerandančiais ir vienišais, nors visą laiką tarp žmonių būnančiais veikėjais, kuriais kartais ar net didesnę laiko dalį būname mes patys. Ir, žinoma, meilė. Tokia, rodos, nepatogi, bet būtina. Taip pat šis filmas galbūt bent vieną kartą sugriovė mitą, kad viskas, kas populiaru, dažniausiai yra nieko verta. O griauti mitus, vadinasi, kurti.

„Šventieji motorai“

16–18 metų kategorija

1 vieta

Augustas Kalinauskas (Vilniaus jėzuitų gimnazija). „Šventieji motorai"

Nepaprastai didelį įspūdį paliko neseniai matytas prancūzų režisieriaus Leos Caraxo filmas „Šventieji motorai". Juosta daugiau metaforine kalba, nei siužetine įvykių linija nagrinėja opias mūsų visuomenės, gyvenimo problemas. Viena stipriausių filmo savybių – atvirumas interpretacijai, kuris įgalina filmą skirtingai prakalbėti įvairaus amžiaus, profesijos žmonėms. Režisierius teigia, jog „filme nėra jokios pradinės idėjos ar intencijos", ir būtent taip šis kūrinys tampa universalia juosta, išsiskiriančia šiuolaikinėje filmų pasiūloje.

Viena pagrindinių nagrinėjamų temų – tai vaidmenys ir kaukės. Kalbama ne tiek apie mūsų kasdienes kaukes, kuriomis dažnai dangstomės vieni nuo kitų, kad pasijustume saugesni, bet greičiau apie tuos vaidmenis, nuo kurių, prisiėmę visam gyvenimui, nebegalime pabėgti. Žymus XX a. mąstytojas Erichas Frommas yra nemažai rašęs šia tema. Jo knygoje „Pabėgimas iš laisvės" rasta mintis, jog „normalus" savo vienatvės įveikimo būdas mūsų visuomenėje yra virtimas automatu", puikiai atspindi filmo temą. Pagrindinis veikėjas tarsi virsta savotišku automatu, vykdančiu kažkieno iš aukščiau pavestus tikslus. Dieną naktį jis važinėja Paryžiaus gatvėmis prabangiu limuzinu, kurį galima suvokti kaip tam tikrą apsaugą, gražiai atrodančią priebėgą nuo pasaulio. Tačiau iš jo išlipti žmogus gali tik apsimetęs kuo nors kitu. Vienoje scenoje Oskaras virsta pamišusiu benamiu, kitoje – aukas renkančia senučiuke, dar kitoje jis jau mylintis šeimos tėvas. Pats Leos Caraxas apie limuzinus sako: „Tai tarsi ilgi laivai, plukdantys žmones į jų galutinį tikslą." Visas šias scenas jungia tai, kad jose yra provokuojama visuomenė. Tačiau išsiskiria tam tikros ribinės situacijos, kaip senatvė ar susitikimas su jaunystės laikų mylimąja, kurios šią kaukę numeta, visgi net ir šias situacijas nutraukia rutina. Mirštantis tėvas, prieš tai paklausęs dukters, koks jos vardas, sakosi turįs susitikimą, ji jam atsako tuo pačiu.

Dar išraiškingiau apie tai kalba sekso scena. Kartu ji yra ir labai ironiška. Netgi meilės viršūnę pasiekę žmonės taip ir nesusitinka. Juos vis tiek skiria apsauginiai kostiumai. Viskas vyksta greitai, atsitiktinai, neklausiant. Kompiuterinis vaizdas ir kambarį užpildančios neoninės šviesos tarsi išryškina situacijos netikrumą, absurdiškumą ir netgi tragizmą. Kitame kadre limuzinas lyg niekur nieko ramiai važiuoja Paryžiaus gatvėmis, tokiu būdu lyg įtraukdamas ką tik matytą sceną į kasdienybės rutiną. Nepaprastai įtaigi yra priešpaskutinė filmo scena – Oskaro sugrįžimas namo. Tačiau vietoj žmonių namuose jis randa beždžiones! Galbūt tai reiškia Oskaro nužmogėjimą, o gal – išsiilgimą tikro bendravimo? O gal nei viena, nei kita? Filmas atviras interpretacijai.

Būtent dėl šių plačių interpretacijos galimybių juosta palieka tokį gilų įspūdį. Apskritai šis filmas – tai lyg viena ištisinė metafora, kurioje beveik nei vienos scenos negali suprasti tiesiogiai, nuolatos turi mąstyti, lyginti, kaip viena ar kita scena papildo tolesnę, ir pan. Taip filmas tarsi suauga į vieną visumą, gebančią prasmingai kalbėti skirtingo amžiaus ir gyvenimo patirties žmonėms.

2 vieta

Eivinas Butkus (Vilniaus licėjus). „Po tamsos – šviesa"

„Vertinu tuos režisierius, kurie per savo pasakojamą istoriją neveda manęs už rankos. Noriu, kad ir mane laikytų režisieriumi." Taip kalba vienas žymiausių ir įdomiausių Meksikos autorinio kino kūrėjų Carlosas Reygadasas. Ne veltui dar būdamas paauglys jis susižavėjo rusų klasiko A. Tarkovskio kinu. Provokuojantis, drąsus ir atviras režisierius už ketvirtą filmą „Po tamsos – šviesa" (2012) tarptautiniame Kanų kino festivalyje pelnė apdovanojimą už geriausią režisūrą.

Velnias su įrankių dėže, orgijos Prancūzijos pirtyse, Duchamp'o kambarys, kuriame vyrai ir moterys tenkina aistras, išdavikas Septynetas, filmo pabaigoje nusiplėšiantis sau galvą, miške krentantys medžiai, kažkur Jungtinėje Karalystėje regbį žaidžiantys jaunuoliai... Tokie vaizdai kaitaliojasi su pasiturinčios šeimos gyvenimo tėkme Meksikos užmiestyje.

O pačiame centre – šeimos galva Juanas ir jo sielos liga. Atrodo, kad jis turi viską – mylinčią žmoną, du mielus vaikus, modernų, erdvų ir jaukų namą tarp kalnų, Meksikos provincijoje. Tačiau jis skriaudžia savo šunis, pykstasi su žmona ir apskritai mažai kuo džiaugiasi. Atrodo, kad Juanas nebemato nuostabaus grožio aplink save. Šis filmas ir yra apie aklumą, tamsą, gyvenimo klystkelius, apie blogį, kuris užvaldo ir kankina žmogų.

Tai tikrų tikriausias „arthauzinis" kinas. Čia nėra aiškios istorijos ar naratyvo. Realybę keičia fantazijos, sapnai, pasąmonės vaizdiniai. Kurdamas filmą „Po tamsos – šviesa" Reygadasas sakė, kad tai bus „lyg ekspresionistų paveikslas, kuriuo bandoma išreikšti savo jausmus, o ne atspindėti tikrovę". Iš tiesų filmas savo struktūra ir stiliumi labai primena A. Tarkovskio „Veidrodį". Abu jie yra šiek tiek autobiografiniai (Reygadaso filme vaidina jo vaikai), abiejuose galima justi tarkovskišką tęstinumo nebuvimą, kai laisvai šokinėjama erdvėlaikyje. Tarkovskis manė, kad poetinė logika, vidinė, o ne išorinė patirtis, mūsų minčių, prisiminimų bei sapnų istorija gali būti arčiau mūsų išgyvenimų nei paprastas įvykių (at)pasakojimas. Manau, kad C. Reygadasas buvo inspiruotas tokio požiūrio.

Filmo techninė pusė taip pat nėra tradicinė. Dėl aukštų kalnų bei noro viską centruoti kvadratiniame formate pasirinktas 1:33 kraštinių santykis. Anot Reygadaso, tokia kompozicija suteikia daugiau pagarbos vaizduojamiems dalykams. Taip pat visos juostos metu matomas keistas efektas, kuris sudvejina ir išlieja kadro kraštus; šis efektas, beje, atsiranda tik eksterjere. Pats režisierius tai aiškina kaip intuityvų sprendimą – jam atrodo, kad lauke mes išgyvename daugiau jausmų. Apskritai filmo vaizdinis sprendimas džiugina akį ne tik savo išradingumu, bet ir atskirų kadrų grožiu.

Pavadinimas „Po šviesos – tamsa" –­ tai frazė, atkeliavusi iš Biblijos. Rasti biblinį kontekstą sunku, nes filmas iš tiesų tamsus ir niūrus, tačiau galų gale žiūrovui suteikiama viltis. Paradoksalu, tačiau Juanas savo dvasinę ligą išsigydo smarkiai sužeistas, jausdamas fizinį skausmą. Ir kai Natalia savo vyrui groja Neilo Youngo dainą „It's a Dream", mes suvokiame, kad šviesa atėjo.

Mano nuomone, ši režisieriaus citata geriausiai atspindi filmo esmę: „Mes visi gyvename kasdienių frustracijų tamsoje. Tačiau tikiu, kad po mūsų stos šviesa, kuri nušvies mūsų vaikų pasaulį."

3 vieta

Aidas Ivanauskas (Kauno S. Daukanto vidurinė mokykla). „Gražuolė"

Laukimas ir grožis – iš pažiūros nieko bendro neturintys aspektai pabrėžiami 1969 m. Lietuvos kino studijoje sukurtame meniniame filme „Gražuolė". Šis darbas režisuotas Vytauto Arūno Žebriūno, ypač nusipelnusio Lietuvos kino industrijai. Statydamas filmą, jis žengė drąsų žingsnį: pagrindinį vaidmenį patikėjo mergaitei iš gatvės, neturinčiai nieko bendro su vaidyba. Vis dėlto tai pasiteisino ir filmas iki šių dienų sulaukia teigiamų įvertinimų.

Veiksmas vyksta senoviniame neprestižiniame miesto rajone, kur kartu su mama gyvena negraži šlakuota mergytė Inga. Ji dienas leidžia dūkdama kieme su draugais. Pagrindinis jų žaidimas (jam filme skiriama gana daug sekundžių) – „Gražuolė", kai į rato centrą pastatytas asmuo pašiepiamas arba išgiriamas.

Dažniausiai centre būdavo ir pagyrų sulaukdavo Inga. Tačiau vieno žaidimo metu neseniai gyventi atsikraustęs berniukas nepripažįsta žaidimo taisyklių ir mergytei rėžia tiesą į akis: tu – negraži. Inga be galo įsižeidžia. Jos draugas Viktoras, pastebėjęs pasimetimą ir liūdesį, stengiasi jai padėti. Jie ieško dirbtinio grožio kirpykloje, bet nieko nepeša. Galiausiai berniukas įteikia Ingai diemedį, o visas žaizdas užglosto pokalbis su mama ir ištarta frazė: „Ne vien gražios būna laimingos. Ir negražios išteka." Viskas baigiasi jųdviejų žaidimu „Gražuolė", tik šįkart, atrodo, viskas daug nuoširdžiau.

Šiame filme susipina kelios gana sudėtingai užslėptos mintys. Vienos ryškesnių – tai laukimas ir grožis. Keliose scenose vaizduojami kažko laukiantys žmonės ar gyvūnai. Tik pačioje pabaigoje atskleidžiama, kad tuo norėta perteikti žmonių perdėtą prieraišumą prie praeities ir užsisklendimą joje, daugiau nieko nematant aplink. Pačios mergaitės istorija rodo jos mentaliteto ir dvasios augimą. Iš pradžių skyrusi didelį dėmesį netikram paviršutiniškumui, tik patyrusi skaudų nuopuolį ji pakeičia savo požiūrį ir pirmenybę skiria vidiniam grožiui, kuris pasireiškia nuoširdžiu ryšiu su kitais. Filmo mintį suprasti buvo sunkiau dėl to, kad mergaitė iš tiesų neatrodo negraži. Nors kita vertus, jos gebėjimas staigiai pasikeisti ir perteikti nuotaiką – neįtikėtini.

Šį filmą apibūdinčiau kaip skirtą ne tik šeimai, bet ir mėgstantiems pasukti galvą, nes „Gražuolė" – gana filosofiškas filmas su daug užslėptų minčių. Čia palikta vietos ir žiūrovo interpretacijai. Kiekvieną kartą jį žiūrėdamas pastebėsi ką nors naujo ar suprasi kitaip.

Draugai