Regina Norkevičienė. Šunys loja, karavanas eina...

Mintys perskaičius prof. K. Urbos straipsnį „Autoritarinė literatūros programa, arba Kaip nužudyti skaitytoją" („Literatūra ir menas", 2014 10 17)

Pirmiausia turėčiau pasiteisinti išdrįsusi kalbėti apie straipsnį, kuriame ne kartą paminėta mano pavardė, tačiau autoriaus keliamos literatūrinio lavinimo problemos pernelyg skaudžios, todėl tenka peržengti kai kurias oficialaus etiketo normas.

Antra priežastis – aptariamosios programos sudarytojai pernelyg mokslo pasaulyje žinomi asmenys, kad jiems atvirai oponuoti išdrįstų kuklesnes pareigas einantys aukštosios ir vidurinės mokyklos pedagogai, nerizikuodami patekti į nemalonę. Kalbėti gali tie, kuriems nėra ar jau nebėra ko bijoti.

Pradėdama gilintis į Lietuvių kalbos ir literatūros pagrindinio ugdymo bendrąją programą (Projektas, II variantas, 2014 08 04) atsiverčiau tų pačių (ar daugumos) autorių rengtą Lietuvių kalbos programos projektą XI–XII klasėms (patvirtintą 2011 m. vasario mėn.). Kiek daug rašyta, kiek daug kalbėta apie to projekto literatūros dalies atitrūkimą nuo realybės, apie būtinybę skirti universitetines lituanistikos studijas nuo bendrojo lavinimo vidurinės mokyklos – viskas veltui. Ir „Radviliada", ir S. Pšipkovskis bei D. Naborovskis, ir visas gražus Renesanso, Baroko speckursas ramiai sugulė į vienuoliktokų chrestomatijas. Pasidomėjau, kalbėdama su be galo stropiais provincijos miesto vienuoliktokais, kaip sekėsi nagrinėti tą literatūros kursą. Minėtų pavardžių mokiniai neprisiminė, žodį „Radviliada" buvo girdėję, bet jo paaiškinti nesugebėjo. Klausimas, ar ne per sunki kuprinė, kai reikia nešiotis chrestomatijas, pašnekovus nustebino: niekas tų chrestomatijų nesinešioja, jos tik pavartomos per pamokas. Taip ir „ugdomas" skaitytojas – klasėje paskaitant ištraukas, parankiojant citatas būsimam rašiniui.

Dabar svarstoma žemesniam koncentrui skirta programa. Anonimiškai ji pakeiksnojama internete. Netenka abejoti: programa bus patvirtinta, vadovėliai bus rašomi, tad gilintis į šią programą, ją nuosekliai analizuoti lyg ir nebūtų prasmės: šunys loja, karavanas eina...

Aptariamos programos V–VI ir VII–VIII klasėms siūloma daug geros literatūros, bet, kaip ir reikėjo tikėtis, literatūrologai, aukštųjų mokyklų dėstytojai, prestižinių sostinės mokyklų mokytojai gana tolimi vaikų literatūrai, tad dominuoja ne vaikams, o vyresnei kartai reikšmingi kūriniai. Jie gana laisvai galėtų būti kilnojami iš vienos klasės į kitą, iš vienos temos į kitą, juo labiau kad tos temos susipina. Kodėl turėtų būti atsisakoma dabar mokyklose turimų vadovėlių –­ nematyčiau rimtesnės priežasties, nebent komercinę – kenksmingą Lietuvos mokykloms, patrauklią naujų vadovėlių autoriams. Juk paauglystėje literatūrinio lavinimo tikslų galima siekti nebūtinai šioje programoje nurodytais kūriniais, bet ir kitais – ne mažiau vertingais, bet paaugliams patrauklesniais. Kelia abejonių ir pernelyg ištęstas (net ketverių metų) teminis programos sudarymo principas. Jį galėtų paįvairinti ir žanriniai, ir istoriniai ciklai. O pernelyg ryškiai dominuojantį programos sudarytojų literatūrinį skonį galėtų kiek neutralizuoti alternatyvių vadovėlių autoriai, geriau suvokiantys mokinių amžiaus psichologiją ir įsigilinę į atitinkamų amžiaus tarpsnių vaikų literatūrą.

IX–X klasių programa – tai natūrali, gal kiek sušvelninta prieš ketvertą metų patvirtintos XI–XII klasių programos dalis. Vėl kyla „amžinoji" istorinio-chronologinio aukštesniųjų klasių literatūros kurso problema: ankstyvoje jaunystėje siūlomi senosios literatūros kūriniai – efektyviausia priemonė „užmušti" skaitytoją. Šią nelaimę dar sutvirtina be galo perkrautas kursas. Ar susimąstė garbūs programos sudarytojai, kiek realiai šiose klasėse literatūrai skiriama pamokų ir kaip į jas sutilps visi tie privalomi ir konteksto autoriai, visos tos literatūrologinės sąvokos ir t. t.

Daug dešimtmečių teko rengti aukštesniojo koncentro literatūros programas. Turbūt turėčiau gėdytis, kad dirbau tą darbą tarybiniais metais, XX a. 7–9 dešimtmečiais. Tačiau tenka prisipažinti, jog ir tada buvo pagunda, ypač pasikonsultavus su aukštųjų mokyklų ir mokslo įstaigų literatūrologais, įtraukti į programą daugiau autorių ir kūrinių, negu leidžia realios galimybės, nors jų pasirinkimą labai ribojo ideologiniai varžtai. Apsisaugoti nuo to polėkio padėdavo siūlomų programos pakeitimų tikrinimas ne tik Vilniaus, bet ir pasirinktų tolimesnių rajonų mokyklose.

Projekto finansavimą gavusių programos rengėjų grupė tokiems savo darbo patikrinimams vargu ar turės laiko ir noro. Siūlyčiau kitą savikontrolės kelią, kurį kažkada praktikavo buvusio Pedagogikos mokslinio tyrimo instituto lituanistai. Konsultuodamiesi su mokytojais, kitais humanitarinio ciklo specialistais, rengdavome vadinamuosius teminius planus – visų programos dalių, jų galimų ryšių su kitomis humanitarinio ciklo disciplinomis išklotinę. (Pirmiausia atidžiai reikėtų pažiūrėti, kaip dera, ne tik šiame koncentre, literatūros ir istorijos kursas.) Tuos teminius planus skelbdavome viešai – norintieji galėjo jais naudotis. Dabartiniai programos sudarytojai galėtų ar patys padirbti, ar skirti dalį projekto lėšų, pvz., Varnių, Zarasų, Joniškio ar Lazdijų mokytojams, kad jie sudarytų atitinkamus planus-išklotines, kurios galimai tiktų jų mokykloms. Toks bandymas bent iš dalies padėtų išsiaiškinti, kas IX–X klasių kurse gali būti realizuojama, o kas – iš fantastikos srities. Tik nereikėtų bijoti nusileisti iš savo dramblio kaulo bokšto ir pavažinėti po mokyklas. O jeigu reali visos Lietuvos mokykla nedomina, gal nereikėtų imtis ir programų rengimo.

K. Urbos straipsnyje keliama svarbi problema – skaitytojo ugdymas. Pritardama autoriaus nuostatai, norėčiau atkreipti dėmesį: norint ugdyti skaitytoją, reikia, kad jis mokėtų skaityti ir supras­ti skaitomą tekstą. To nuo pirmosios nepriklausomybės laikų sėkmingai išmokydavo Lietuvos pradinė mokykla. Deja, vykdant mokyklų reformą jau atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje užsimota reformuoti skaitymo, rašymo, kalbos ugdymo sistemą būtent pradinėse klasėse. Remtasi iš esmės gera integruoto mokymo idėja, tačiau nei reformos organizatoriai kultūrologai ir literatūrologai, nei klusnūs vykdytojai nesugebėjo ar nenorėjo šios dar prof. J. Laužiko diegtos integracijos idėjos nei suvokti, nei praktiškai realizuoti. Rezultatas – buvusioji sistema sugriauta, pradinėse klasėse vaikai neišmokomi gerai skaityti, nelieka raštingumo pagrindų. Tiesa, vidurinėse klasėse vėl grįžtama prie sisteminio kalbos mokymo kurso, tačiau pagrindų jau nėra. Jeigu mokinys silpnai skaito, sunkiai suvokia skaitomą tekstą – jis tikrai nepajus skaitymo malonumo. Tai viena priežasčių šalia viso komplekto kitų (ankstyvas užsienio kalbos mokymas, audiovizualinių priemonių įsigalėjimas ir t. t.).

Tiesa, atkūrus nepriklausomybę pa­daryta daug – išleista ir alternatyvių vadovėlių, ir patrauklių mokymo priemonių, neberibojamas autorių pasirinkimas, tačiau rezultatais pasidžiaugti negalima. Deja, daugelis nesėkmių buvo užkoduotos jau mokyklų reformos pradžioje, kai esmingai atitrūko jos teorinis ir praktinis lygmuo. Gražios klasikinės pedagogikos idėjos, sukauptos žymiausių pedagogikos moks­lininkų, sudėtos į Lietuvos vidurinės bendrojo lavinimo mokyklos koncepcijos pirmąjį variantą (1989). Iš pradžių ji pasirašyta keliolikos, vėliau tik trijų autorių, iš pradžių vadinta tautine, vėliau, įsigalint liberaliajai krypčiai, atėjus į Lietuvą G. Soroso fondui, to termino atsisakyta. Kai reikėjo koncepcijos idėjas realizuoti praktiškai, daugelio mokslininkų nuomonės išsiskyrė, nes būtent praktiniai sprendimai buvo labiausiai pažeidžiama reformos grandis. Įsigalėjus reformos vadovų autoritariniam valdymui, kitokią nuomonę mėginantys išsakyti mokslininkai laikomi priešais. Norint kitaminčių išvengti, LR kultūros ir švietimo ministro D. Kuolio 1991 m. birželio 24-osios įsakymu Nr. 712 Pedagogikos mokslinio tyrimo institutas naikinamas, steigiamas Mokslinis švietimo reformos centras, vėliau daug kartų įvairiai perkrikštijamas, reorganizuojamas. Laipsniškai įsigali ir kitoks finansavimas: kuriami projektai, jiems gaunamos lėšos, įvykdžiusi projektą grupė išsiskirsto. Tas pats buvęs ministras, gal nenumatęs pasirašyto įsakymo rezultatų, dabar buria projektų vykdytojų grupes, neišskiriant ir aptariamojo.

Apie tai, kokie visų tų projektų ir reformų rezultatai, taikliai rašo žinomas pedagogas Saulius Jurkevičius –­ Lietuvos mokiniai verčiami mankurtais, nežinančiais tėvynės ir tautos istorijos faktų: „Pastarųjų metų literatūros ir istorijos brandos egzaminų rezultatai rodo, kad mokinių žinios ir gebėjimai sistemingai prastėja. Tai yra simptomiškas reiškinys, besitęsiantis visus švietimo reformos metus ir, atrodytų, tampantis neišsprendžiama problema. Daugiau nei dvidešimt metų iš esmės klaidžiojame ir nerandame tikrųjų atspirties taškų nei literatūros, nei istorijos mokymo turinyje" (www.delfi.lt/news/ringas/lit/s-jurkevicius-lietuvos-mokiniai-verciami-mankurtais-nezinanciais-tevynes-ir-tautos-istorijos-faktu.d?id=65983132). Istorikas pastebi: „Literatūros mokymas išgyveno nuolatinį chaotišką keitimų laikotarpį, kuris išvargino ir nuvylė ne tik mokytojus ir mokinius, bet galiausiai suvėlė disciplinos mokymo esmę." Deja, naujasis projektas neteikia vilčių, jog padėtis keisis: vėl susibėgo literatūrologų, elitinių mokyklų mokytojų grupė, vėl paskelbė labai gražų, literatūrologiniu požiūriu vertingą projektą, tačiau tolimą realybei. Tiesa, liberaliąją kryptį keičia patriotinė – gal nebeliko liberalo ministro, gal išgirstas visuomenės susirūpinimas augančia mankurtų karta?

K. Urba (ir ne tiktai jis) matytų išeitį – atkurti Pedagogikos mokslinio tyrimo institutą, kuris nuosekliai, sistemingai tirtų ir spręstų svarbiausias Lietuvos mokyklos problemas. Iš esmės pritarčiau šiai minčiai: autoritetinga pedagogikos mokslo įstaiga Lietuvai būtina. Jeigu tiksliųjų, gamtamokslinių dalykų mokymo patirtį lengviau perimti iš kitų šalių, mokyklų lituanistikos problemų niekas kitas neišspręs, o jos kiekvienu visuomenės, mokyklos, jaunimo raidos laikotarpiu kelia naujus iššūkius. Visa tai būtina nuosekliai tirti ir kvalifikuotai spręsti.

Žvelgiant į realią dabartinės Lietuvos švietimo situaciją – nuolat besi­keičiančius ministrus, kurių skyrimą lemia partiškumas, o ne pedagogikos išmanymo lygis, atitinkamai parenkamą jų komandą, ministeriją apaugusius centrus, centrelius, centriukus –­ sunku tikėtis greito teigiamo rezultato. Mėginant atkurti Pedagogikos institutą, kaip rimtą mokslinę įstaigą, būtų be galo sunku pajudinti visą tą žmonių, interesų, įvairiausių ryšių spaudimą, kad neplūstelėtų žymių veikėjų žmonos, dukterys, vaikaičiai, bendrapartiečiai, kuriems reikia tarnybos, o ne rimto darbo.

A. Gučo, J. Laužiko, L. Jovaišos, V. Rajecko, A. Mockaus ir kitų kuriamas institutas po visą Lietuvą ieškojo gabių mokytojų, neįsileido neturinčių pedagoginės patirties, kantriai ugdė būsimuosius mokslininkus. Kiek mokslo įstaigai gali pakenkti netinkami vadovai – nuolankūs vykdytojai, net pedagoginio išsilavinimo neturintys svainiai, draugų rekomenduotos poniutės – gerai žino tie, kam teko matyti instituto agoniją. Rasti aukštos kvalifikacijos asmenybes, principingus mokslinės įstaigos vadovus, gerus organizatorius, rasti už kuklų etatinį atlyginimą dirbančius mokslininkus ir praktikus – uždavinys sudėtingas. Tačiau mėginti reikia. Tai ilgas ir sudėtingas kelias, nuo kurio sėkmės didele dalimi priklausys Lietuvos mokyklos ateitis. Nesėkmės atveju sulauksime I. Krylovo kvarteto persodinimo, kėdžių perstumdymo, išeitinių pašalpų švaistymo –­ kaip daugelyje dabar reorganizuojamų įvairaus pobūdžio įstaigų.

Regina Norkevičienė

Draugai