Aurelija Drevel. Keistas keliavimas

Apžiūrinėju internetinės draugų jūros atostogas instagrame: baltas oro uosto sterilumas, asmenukė, padūmijusi Paryžiaus panorama, asmenukė, Prahos skveras, asmenukė, asmenukė... Hm, gana! Asmenukių žanro estetizmas ne man – ne iš blogos valios, bet, kad ir kiek žiūrėčiau į suančiasnapėjusias minas ar įvairiai persikreipusias pozas (tarsi siekiančias pagriebti žiūrovą už gerklės), pirmoji asociacija kažkodėl visada būna panaši: kelias dienas nesipraususio turistinio autobuso, pagaliau išleidusio Rytų Europos varguolius palaigyti po kelionės per Lenkijos dykumą ir iš tos laimės nužymėti kampus fotoblykstėmis. Negelbėja net ir moderniosios technologijos ar programėlės „Explorest“ išmaniosios mados, ganančios keliautojų bandas tomis pačiomis, tobulomis GPS koordinatėmis, paslaugiai nurodančiomis, kur tiksliai pastatyti koją tam, pačiam geriausiam, Versalio ar Bakingamo rūmų kadrui: rezultatas vis tiek būna panašus, veidrodiškas, matant pasaulį tarsi atspindį vitrinų languose, visada užnugaryje, visada už įlindusio į pirmą planą ego, neturinčio jokio prasminio ryšio su fotografuojama vieta, bet esančio čia vien tam, kad susirinktų aplodismentus ir patiktukų rožes. Fotografija po fotografijos, tas pats portretas, tik fonas kitas, o norėtųsi kažko nematyto!

Sakoma, dėl visko kaltas internetas, sakoma, viskas prasidėjo virtualybėje ir tik tada išsiliejo į gatves... bet tai nebūtų visiška tiesa. Keliavimo įvaizdinimas prasidėjo turbūt dar XVIII a. Grand Tour brošiūromis, siūlančiomis pasiturintiems ponams keliauti į gražiausias pasaulio vietas, tarsi nužengusias iš tapybos meistrų drobių. Ankstyvoji fotografija, tiesa, dar kurį laiką buvo pernelyg nepatogi paprastam vartotojui, bet jau XX a. viduryje net ir eilinis turistas sugebėdavo įamžinti subjektyvias savo patirtis fotojuostoje: tariamai unikalias, tačiau įtartinai panašias į visų kitų atostogautojų Monos Lizos ar griūnančio Pizos bokšto fotografijas. Kitokios tos patirtys ir negalėjo būti: įspraustos į kelioninę programą, bėgančią ristele per matytinas vietas, jos tapo savotišku spragsėjimo ritualu, beveik universaliu buvimo ir matymo įrodymu nuo Disneilendo iki Krymo paplūdimio ir kartu kelionių agentūrų reklamų atkartojimu, kopija prieš tai matytų atostogų, patirtų iš anksto, keliolika kartų, kitų žmonių feisbukuose. Kelionės tarsi tapo vaizdų kolekcija, o fotografija – bilieto pažymėjimu, kuris asmenukių eroje virsta beveik savitiksliu, save stimuliuojančiu elgesiu, kai realybė gali būti bet kokia, tik svarbu, kad gerai atrodytų socialinių medijų paskyroje. Instagramo, pinteresto eroje beveik nebeliko nuostabos, tos dar nematytos tabula rasa: neaplankytos, prieš tai neįamžintos vietos. Tiksliau, beveik neliko.

Apžiūrinėju jau kiek kitos internetinių draugų jūros fotografijas instagrame, tiksliau, ne fotografijas – ekranvaizdžius. Snieguotas Dun Morogo slėnis, varinis Azšaros ruduo, magiškas Dalarano miestas, Zul Gurubo šventykla, Ulduaras ir Suramaras, Ungoro krateris ir Tanario dykuma. 15 metų, daugybė vizualiai užfiksuotų patirčių, tačiau kitaip, iš kitur: iš išgalvoto Azeroto pasaulio „World of Warcraft“ žaidime. Prisimenu 2004-uosius, tuometinę kontorą. Kolega (geimeris) įlekia pro duris ir neatgaudamas kvapo išpyškina: „Pratestavau!!! Įsivaizduoji, ten ištisi miestai!!!! Ne stovykla, ne kaimelis, bet ištisi miestai, TIKRI dideli MIESTAI!!!“

Azerotas tada dar tik kūrėsi: iki šiol prisimenu tą pirminį nuostabos jausmą patekus į žaidimą, pirmo kelio atradimą nuo kriptos (kur prasideda žaidimas) iki SAVO miesto, tuos masyvius, didžiulius vartus, kylančius aukštyn, iki debesų, klaidžiojimą gatvėmis, paklydimą, prapuolimą, paskendimą (meninėje?) vizijoje. Realybėje susitraukęs kosminių palydovų ir vaizdų eros pasaulis kompiuterio ekrane vėl tapo nauja, neaprėpiama erdve, kurią reikėjo atrasti, kuri buvo pripildyta smulkmenų ir reikšmių, kurioje aš, lyg mažas vaikas, net ir po 15 klajonių metų vis dar užtikdavau ką nors nauja, nepatirta, nematyta. Skaitau virtualybių draugės laišką: „Pameni, kaip mes ėjome į Darkšorą, nes Vaidas ten niekada nebuvo buvęs? Per Ašenveilą, per tuos purpurinius elfų miškus? Kai pasiklydom ir praklaidžiojom porą valandų, o Darkšore buvo taip tamsu? Kai radom tą pakriaušę su sustingusiu senuoju dievu ir nedidele palapine? Pameni, kaip Vaidas įlindo vidun, pašokinėjo, patrepsėjo, sako, nieko čia nėra, o tada atsivertė tą ant grindų gulinčią knygą... ir iš jos kad išlįs juoda ranka ir kad žiebs jam tarpuragin už tokią šventvagystę!“ Aha, atsimenu! Atsimenu ir Vaidą, tiksliau, ne Vaidą – atmintyje iškyla virtualus jo įsikūnijimas, juodas kaip derva taurėnas: pusiau jautis, pusiau žmogus, su šėma iš po ilgo apsiausto nukarusia uodega, mosikuojančia su kiekvienu žingsniu. Šalia paprastai tipendavo ir koks nors jo, medžioklio, gyvis: vilkas, tigras, kartais – meška, bet labiausiai iš tos bandos man patikdavo melsva, magiška šviesa alsuojantis Lokenahakas: ne žvėris – loa, dvasia, primenanti didelį kardadantį tigrą runomis numargintu kailiu. Taip pamažu mūsų nuotykiai susipindavo su vaizduotės mitologija, suskaidydavo suvokimą, paversdavo mus kaukėmis, personažais: kažkuria prasme įsivaizduojamais, kažkuria – tikresniais už tik­rus. Patys to gerai nesuvokdami mes tarsi virsdavome transe prie kompiuterio ekrano palinkusiais naujų laikų šamanais, palikusiais fizinį kūną ir pasinėrusiais į atsivėrusią viziją, keliaujančiais siela ir užburtais tos, kitokios erdvės, kažkuo primenančios Gleno Cooko „Juodosios gvardijos“ bepročio dievo sapną.

 

Aurelija Drevel. Keistas keliavimas
„World of Warcraft“

 

Kaip traktuoti tokius prisiminimus, potyrius, kurie iš esmės yra virtualūs, neegzistuojantys fizinėje realybėje, tačiau įvykio prasme nutinka? Pasaulio mediumizacija, panašu, sukeičia suvokimo atskaitos taškus, o atminties dimensijoje abi patirtys tampa lygiavertiškai tikromis, vietomis ne-vietomis, kaip tame Marco Augé lėktuve: mes žinome, KUR esame, tačiau tas KUR tampa daugiamatis – tuo pačiu metu esame ir lėktuvo salone, ir kur nors virš Afrikos. Panašiai nutinka ir su oro uostais, viešbučiais, restoranų tinklais: vietomis ne-vietomis, kuriose antropologinės įvietinimo taisyklės išskysta. Tokios vietos dažniausiai panašios, nesvarbu, kur būtume, jos įsiterpusios antropologinėje erdvėje lyg savotiški globalizacijos inkliuzai, neturintys nieko bendra su vietine kultūra, gyvenimo ritmu ir kitomis tikro gyvenimo toje fizinėje plotmėje savybėmis: galime nusileisti Keiptaune, tačiau tikrasis Keiptaunas prasideda už oro uosto tvoros – iki jos antropologine prasme mes nepaliekame Vakarų pasaulio.

Kita vertus, virtualios vietos neretai įgyja antropologinių vietų bruožų. Nepaisant globalinės interneto prigimties, jos paprastai nėra vienodos, daug dažniau unikalios, be to, kai kurios, emociškai ir bendruomeniškai svarbios, tampa namais, į jas galima grįžti, užeiti, jos užpildomos reikšmėmis ir jausminiu gyliu. Taip, tokiose vietose neįmanoma pajusti rytietiško turgaus kvapų ar maloniai šilto Viduržemio jūros vandens, tačiau... ar mes vis dar TAI pastebime, asmenukindami restoranų patiekalus ir naujus, paskutinės mados maudymosi kostiumėlius? Ar vis dar prisimename patiekalo skonį, ar tik jo išvaizdą, įstrigusią fotografijoje, toje akimirkoje prieš paragaujant? O kaip muziejai? Vaikščiodami po skaitmeninę ekspoziciją su virtualios realybės akiniais apžiūrime pakaitalą ar tikrą kolekciją? Vaizdų ir dalijimosi eroje, kai net naujose dailės parodose numatomi geri asmenukių rakursai, neregimieji kūno pojūčiai tarsi tampa antraeiliai (nes jais neįmanoma pasidalinti), nublanksta. Turbūt jau tik laiko klausimas – kada galėsime nusipirkti atostogas virtualioje Narnijoje ar Marse, tik keliausime ten ne autobusais ir ne lėktuvais, bet dėvėdami akinius.

Iš klasikinių turistinių kelionių gerai pažįstamų vietų suvokimas taip pat kinta, atsiranda kitų, iš virtualios dimensijos ateinančių reikšmių. Skaitau pusdieninio turo po Florenciją reklamą: „Jūs žaidžiate „Assasin’s Creed“? Norėtumėte sekti šio nuostabaus žaidimo pėdsakais Florencijoje? Mes pradedame savo turą ties Naująja Šv. Marijos bazilika, kurioje Ecijas surado pirmąjį žudiko kapą, tada keliaujame į Medičių rūmų kiemą, kuriame jis užkalbino Lorencą de Medičį, toliau – Marijos apreiškimo aikštė su Leonardo da Vinčio namu, kuriame mūsų herojus susitiko su garsiuoju menininku, Katedra – Pacio konspiracijos vieta, senasis turgus, Sinjorijos aikštė ir Vekjo rūmai, kur buvo kalinamas Džovanis, Vekjo tiltas, kur Ecijas kovėsi su Vieriu de Paciu, ir Šventojo Kryžiaus bažnyčia, kurioje jis pagaliau pribaigė Ubertą Albertį. Turą pradedame jums patogiu laiku, tačiau vaikščiosime pėsčiomis, nešokinėsime nuo stogų kaip mūsų Ecijas!“

Vieta ta pati, bet matomų objektų interpretacijos kitos, grįstos virtualios erdvės įvykiais, realybėje nenutikusiais, tačiau daugybę sykių atkartotais žaidimo pasakojimo erdvėje. Panašiai fizinės erdvės reikšmių žemėlapius keičia ir kino industrija, pavyzdžiui, į Dubrovniką Kroatijoje keliaujama, nes ten buvo filmuojami „Sostų karai“, į Naująją Zelandiją – dėl „Žiedų valdovo“, o į Alnviko pilį Anglijoje – dėl „Hario Poterio“. Kartais kompiuterinio žaidimo ar filmo atributai tampa miesto žymėmis, paminklais: Artas Menetilas, pavyzdžiui, įkūnytas masyvia statula Taičunge, Taivane, Rokis Balboa – Filadelfijoje, o Dartas Veideris – Odesoje. Kai kada nuorodos į vaizduotės erdvę būna subtilesnės, pavyzdžiui, ant atsitiktinės tvoros iš žaidimo „Portal“ užpaišyta frazė „the cake is a lie, the cake is a lie“ reikšmių kompleksiškumu suprantama, ko gero, tik geimeriams. Vaizduotės pasaulis ima veržtis į mūsų fizinės realybės plotmes ir kitais pavidalais, ypač – 7D, išplėstos realybės technologijomis, hologramomis: kai akis sukurtos šviesos iliuzijos nebepajėgia atskirti nuo tikrovės, kai vietoje pranešėjo konferencijos scenoje kalba jo holograminis atvaizdas, o parodoje gitara groja visai tikroviškai atrodantis velnias, realus ir virtualus klausimas tampa retorinis, padvelkia „Matrica“.

George’as R. R. Martinas yra sakęs: „Geriausi kūriniai rašomi sapnų kalba. Jie gyvi, lygiai taip pat kaip gyvi esti sapnai, tikresni už tikrovę... bent jau akimirką… tą ilgą akimirką, kol prabundame.“ XXI a. visuomenei sėsliai apsigyvenus ant duomenų srauto upės krantų galbūt jau nebėra taip svarbu, kur fiziškai lieka senstantis kūnas, daug svarbiau, kur gali nukeliauti dvasia: nesuvaržyta, išlaisvinta iš laiko, sveikatos ar finansinių galimybių pančių. Pasaulyje, užpildytame kopijų ir patiktukų jūros, tikrasis keliavimo, atradimo džiaugsmas turbūt vėl persikelia į mūsų vaizduotę, ten, kur, ironiška, technologijos ir tikrumas tampa nebeesminiais potyrio komponentais. Kaip mėgsta sakyti game-on kartos atstovai: išbandėme tą realų gyvenimą – grafika gera, bet labai jau prastas scenarijus. Galbūt iš tiesų bala nematė tos Viduržemio jūros, kitą vasarą gerai būtų praleisti kur nors vaizduotės dimensijoje, išnirti iš magiško portalo į burtų pasaulį, lyg ir valdomą elfų ar raganų, bet išsapnuotą senųjų chaoso dievų, miegančių kažkur giliai, po tamsiomis pirmapradžio vandenyno bangomis.

Draugai