Rimvydas Strielkūnas. Darbas, poilsis ir gyvūnų teisės

Vlado Braziūno nuotraukaNeseniai lankiausi Druskininkuose. Ne per Poetinį Druskininkų rudenį, o savaite vėliau. Ankstų šeštadienio rytą iš Vilniaus išvykau autobusu. Nors iš kai kurių pakeleivių buvo matyti, kad jie pasirengę kurortinėms pramogoms, pavyzdžiui, vienas vyras vilkėjo bluzoną su gobtuvu ir trumpas kelnes, avėjo pliažines šlepetes, nors temperatūra tesiekė 3 laipsnius, aš važiavau dirbti, laukė lietuvių ir lenkų vertėjų dirbtuvės. Jose dalyvavo šeši vertėjai iš Vilniaus ir aštuoni iš Varšuvos. Per dvi dienas pasidalijome įvairiomis problemomis, pasiklausėme būtent šiam renginiui išverstų Maironio eilėraščių ir juos aptarėme, taip pat visi drauge išvertėme šiek tiek Alio Balbieriaus poezijos. Supratau, kad lietuvių autoriai, kurių kūriniai verčiami į lenkų kalbą, gali būti ramūs, nes vertėjai iš Lenkijos savo darbą atlieka kruopščiai ir atsakingai, iš jų turėjome ko pasimokyti, nors visi lietuviai, dalyvavę dirbtuvėse, buvo vyresni už kaimyninės šalies atstovus. Taigi tikrai ne Mažeikiuose dirba geriausi lenkų vertėjai, kaip pajuokavo viena viešnia.
Vis dėlto kurioje šalyje vertėjams geresnės darbo sąlygos? Lietuva bene vienintelė Europoje neturi rašytojų ir vertėjų kūrybos namų. Leidyklų padėtis panaši, bet Lenkijoje nuolat leidžiami įvairiausi nauji žodynai, dažnai atnaujinami senesni, o pas mus šiame fronte nieko naujo –­­­­ geriausiu atveju kas penkmetį patobulinamas viršelis. Kalbu ne apie dvikalbius žodynus. Žinoma, ačiū kalbininkams už prieš dešimtmetį išleistą „Frazeologijos žodyną", už elektroninį „Lietuvių kalbos žodyną", bet užknisa, kad nė viename žodyne nėra šiuolaikinės leksikos, pavyzdžiui, žodžio užknisti (šia prasme), tik kiaulės užkniso griovelį. Paradoksas, bet lietuviams galbūt geriau: kaip vertėjams iš lietuvių kalbos rasti žodį ar junginį, jei jo jokiame žodyne nėra? Kita vertus, blogai ir vertėjams iš lenkų kalbos (ypač pradedantiems), kad neturime normalaus lenkų–lietuvių kalbų žodyno. Žodžiu, čia pelėsiais ir kerpėm apaugusi tundra.
Grįžęs jau ir papramogavau – su vaikais nuėjau pažiūrėti cirko meno. Keista, bet lietuviškas (su ukrainiečių, estų ir kitokiomis „priemaišomis") cirkas, atvirkščiai nei prekės, yra gerokai pigesnis už rusišką ar kinišką. Tikriausiai „Baltijos cirko" kokybė žemesnė, bet niekas dėl to nepurkštavo – kokybė atitiko kainą. Tik prie įėjimo grupė žmonių agitavo neiti žiūrėti vaidinimo, nes dėl mūsų pramogos išnaudojami gyvūnai. Vienas vyriškis su jais ginčijosi, aiškino, kad čia gyvūnai gyvena geriau nei šunys kaime, ir siūlė susirinkusiesiems paėjėti kelis žingsnius iki „Maximos" ir protestuoti prie rampos, kur kraunama mėsa. Žinoma, nei prie prekybcentrio, nei kažkur periferijoje protestuoti nėra prasmės. Pirmu atveju būsi užtampytas po teismus, antru – gausi kastuvu į kaktą, šakėmis į minkštąją arba būsi užsiundytas tais pačiais šunimis. Gauruotieji ir plunksnuotieji irgi turi kažkokias teises, bet cirkas yra cirkas. Žinoma, baisiai atrodo žongliravimas papūgomis, bet akių, pavyzdžiui, neglosto ir vaizdas, kai per Dainų šventes be sąmonės krinta ilgas valandas saulėje stovintys dainorėliai. Turbūt nelabai verta kalbėti apie gyvūnų teises mūsų šalyje, kai girdime per žinias, jog viename Švedijos zoologijos sode, kad būtų sutaupyta lėšų, badu buvo marinami jo gyventojai ir jais maitinami vergiškomis sąlygomis gyvenę ir dirbę asmenys, atvykę iš kitų šalių (pasirodo, švedai kūrybingumu neatsilieka nuo lietuvių). Ir manau, kad prie cirko protestuoti reikėtų ne prieš gyvūnų išnaudojimą, o dėl to, kokios cirke sudarytos sąlygos žmonėms, bet ne artistams, o žiūrovams – dėl kiekybės kai kurie sodinami prie pat arenos, taigi jie nėra apsaugoti nuo kokio nors gyvūno grybštelėjimo ar, neduokdie, virstančio žirgo, o sėdintys tribūnose gali nukristi kelis metrus pro po suolu žiojintį didžiulį tarpą. Bet tai, pasirodo, niekam nė motais. Tie, kurie privalo tuo rūpintis, spėkim, tiesiog mano, kad lietuviai mėgsta ekstremalias pramogas, nes savanoriškai renkasi skrydį per Nerį Vilniuje ar per Nemuną Druskininkuose ar dantenų purvo aplikacijas. Taigi, susitaikykim ir manykim, kad tiesiog menas reikalauja aukų, o tiesa, matyt, slypi kažkur tenai, kur kovojama dėl sodo nykštukų laisvės. Nesakau, kad protestuotojai daro blogai, visos pilietinės iniciatyvos sveikintinos, bet...
Vertėjai irgi nuolat kovoja – pirmiausia su verčiamu tekstu, paskui su leidėjais dėl teisėtai uždirbtų pinigų, kurie dažnai pelnomi sunkiai triūsiant be poilsio dienų, kad vėliau būtų galima prie cirko susidurti su gyvūnų teisių gynėjais.