Kelias į Rygą. Žaluma dingusi, rūkas tik paryškina pilkumą. Autobuso stotelė „Centrs" dar primena Šiaulius, bet pakelėje stovintis nespalvotas policijos automobilis ir apgaulingai akis džiuginančios degalų kainos (0,...) išduoda, kad jau esi ne Lietuvoje, o Latvijoje. Dėl Bauskės pilies irgi gali apsigauti, iš pažiūros faktūrinės pilies sienos iš tikrųjų yra lygios, dekoruotos grafitu, žinoma, pilku. Bet ne viskas čia pelenų spalvos, margumu labiausiai išsiskiria seni pažįstami – „Maxima", „Iki", „Rimi". Pastarasis maloniai pasisveikina: „Laba cena."
Rygoje yra dar ir „Prisma"... Prisipažinsiu, maniau, kad Latvijos sostinė bus labiau pasikeitusi. Bet nenusivyliau, tiesiog per daug tikėjausi. Prieš tai joje buvau 2 kartus (neskaitant tranzitinių apsilankymų oro uoste) – praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio viduryje ir dešimtojo pradžioje. Pirmą kartą lankantis, tarp mūsų ir latvių nebuvo sienų, turėjome bendrą valiutą. Antrą kartą – jau buvome vieni nuo kitų atsitvėrę ir turėjome savo pinigus. Vėl artėjame prie pirmojo varianto – sienų nėra, o nuo naujų metų latviai pinigais susijungs su estais, mes gal kitą kartą (nepavyko visų pralenkti 2007 m., galbūt pavyks pasivyti 2015 m.).
Dabar Latvijos sostinėje niūroka. Tiesa, pirmąkart lankantis buvo vasara: daugiau spalvų, daugiau garsų, daugiau judėjimo (žinoma, transporto eismas šiandien didesnis). Nors, kaip minėjau, mažai kas čia pasikeitė – tas pats turgus (virtęs UNESCO pasaulio paveldo objektu), tas pats Okupacijos muziejus (seniau kitaip vadinęsis), tie patys tramvajai (centre – ir naujesni) ir ta pati rusų kalba (rodos, netgi populiaresnė nei anais laikais), ta pati Rygos pilis (tik apstatyta pastoliais)... Bet tai ne amžiaus statyba, o tik remontas (po vasarą vykusio gaisro), kuris neturėtų užsitęsti, kaip mūsų Pionierių rūmų perstatymas į Valdovų rūmus, turėjęs pasibaigti 2009 m., šv. Brunono nužudymo tūkstantmečiui, ir trunkantis jau gerą dešimtmetį.
Neslėpsiu, amžiaus statybą turi ir latviai. Kairiajame Dauguvos krante iškilo naujas pastatas, primenantis kalną ar bangą – tai „Šviesos pilis" („Gaismas pils"), naujoji Latvijos nacionalinė biblioteka. Dar 1928 m. kaimynai ėmė kalbėti apie naujos bibliotekos poreikį. Ir štai 2008 m. pradėta statyti ši „pilis", kainuojanti labai daug latų. Ar jos tikrai reikia? Latvijos statistika sako, kad reikia. Pagrindinėje kaimynų bibliotekoje nuo 1990 iki 2012 m. dokumentų sumažėjo 16 procentų, bet vartotojų skaičius išaugo daugiau kaip penkis kartus (nuo 19,9 tūkstančių iki 100 tūkstančių). Ar bus ką dėti į naujas lentynas? Pernai Latvijoje knygų ir brošiūrų išleista 2083 (iš viso 3 540 800 egzempliorių), pas mus – 3449 (4 895 300). Rodos, aplenkėm, bet vienam Latvijos gyventojui teko 1,75 egzemplioriaus, o Lietuvos – 1,64. Jei mūsų Prezidentė būtų patenkinta pirminiais Lietuvos Respublikos 2011 m. visuotinio gyventojų ir būstų surašymo duomenimis, būtų lygiosios 1,75:1,75. Tie antriniai du šimtai tūkstančių bendrapiliečių ir pakišo koją, taigi nieks kits čia nekalts, tik patys.
„Šviesos pilis" irgi vėluoja. Ji turėjo būti atidaryta pernai lapkričio 18 d. – Nepriklausomybės dieną, tačiau iškilmės perkeltos į 2014 m. Europos kultūros sostinės renginių sąrašą. Knygos iš senosios bibliotekos į naująją kitų metų sausio 18 d. nuo 12 iki 18 val. bus perduodamos iš rankų į rankas nusidriekusios žmonių virtinės (apie pustrečio kilometro). Sunku suprasti, kokia galva galėjo sumanyti vidury žiemos išrikiuoti žmones šaltyje. Kita vertus, tai pavadinta „Knygų bičiulių grandine" („Grāmatu draugu ķēde") – o ko gi dėl draugo nepadarysi. Akcijoje galite dalyvauti ir jūs, tik reikia užsiregistruoti internete: riga2014.org/eng/book_friends_chain. Padėkime latviams, juolab kad esame už juos laimingesni. Pagal neseniai Jungtinių Tautų paskelbtą laimės indeksą esame 71 vietoje iš 156 šalių, latviai – tik 88-oje.
Džiaugiamės latviškomis „Karvutėmis", kurios iki šiol tradiciškai gaminamos rankomis, o latviai skundžiasi prasta mūsų pieno kokybe. Taigi galima suabejoti, kad Rusija neįsileidžia mūsų pieno produktų dėl politinių priežasčių, o Kinija – dėl Dalai Lamos. Juolab patys pieno perdirbėjai sako, kad viskas paaiškės po produkcijos patikrinimo. Jei kokybė tikrai prasta, tada gal tegul rusai su kinais vežasi tą pieną. Mes būsim sotūs tuo, kad pagal Pasaulio banko paskelbtas verslo sąlygas labai pakilome ir iš 189 valstybių esame 17 vietoje, kai estai liko dvidešimt antri, o latviai – tik dvidešimt ketvirti.
Bet ne visur mes iš trijulės pirmaujame. Estai ne tik eurą pirmi įsivedė, ne tik pirmi padarė nemokamą visuomeninį transportą Taline (svečiams – mokamas, bet vis tiek pigesnis nei Vilniuje). Migracijos tempais Estija mus ir latvius irgi jau aplenkė. Iki šiol buvę gana sėslūs šiauriniai latvių kaimynai nėra patenkinti pakilusiomis kainomis ir vis masiškiau jie išvyksta dirbti į Suomiją – pernai ta kryptimi emigravo beveik dvigubai daugiau žmonių nei užpernai. Latviai, sako, dabar vis dažniau kraustosi į Švediją. Džiugu, kad vis mažiau Lietuvos piliečių iškeliauja gyventi į kitas šalis, bet kodėl tas nusilpęs srautas taip toli traukia? Peršasi išvada – dėl religijos. Lietuviai kaip airiai ar ispanai – katalikai, latviai kaip švedai – liuteronai, o estai kaip suomiai tiki Joulupukį. Juokai juokais, bet įvedus eurą Estijoje pastebimai ėmė augti ir imigracija iš Rusijos. Gal dėl artėjančios bendros Europos valiutos ir Rygoje vis daugiau kalbama rusiškai? Kaip bus pas mus? Bus, kai atitiksim Mastrichto kriterijus. Kol kas, kaip pirmadienį Signatarų namų rankeną paklibinęs pasiguodė kunigaikštis Vildaugas: „Uždaryta. Lietuvių neįsileidžia."
O Rygoje jau stovi veidrodinė Kalėdų eglė, bet Latvijos Premjeras saviškiams kitąmet nežada daug geresnio gyvenimo su euru, sako, kad dar reikės pataupyti, nes latvių noras išlaidauti dar neprilygsta galimybėms užsidirbti. Klasikinis norų ir galimybių nesutapimo atvejis. Latvijos nepriklausomybės dienos proga pakelkime taures!