Ar dažnai nusikakinate iki Donelaičio, sėdinčio Vilniuje Universiteto gatvėje? Čia lietuvių grožinės literatūros pradininkas į Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto sieną žiūri nuo 1964-ųjų pabaigos. Nors tai tik Konstantino Bogdano sukurta skulptūra, dažniau pro ją einantieji gali pastebėti gana aktyvų įamžinto klasiko gyvenimą.

 

Autoriaus nuotraukos

 

Moliūgas, maišas ir kt.

Šių metų spalio pabaigoje pas Donelaitį atsirado rudenio gėrybė – moliūgas, pagal visas amerikiečių tradicijas išpjaustytomis akimis ir burna. Ir tuomet pastebėjau tą nelinksmą Kristijono žvilgsnį, kurį tokį patį išvydau prieš daugelį metų... bet apie tai vėliau.
Žinoma, lietuvių literatūros dievo mimika niekada nekinta. Jei atrodytų, kad keičiasi, jau būtų diagnozė, kažkas panašaus į tai, apie ką kalbėjo buvęs to paties Vilniaus universiteto ansambliui priklausančios Šv. Jonų bažnyčios rektorius, sakydamas: jei kalbi su Dievu, tai tikėjimas, o jei Dievas su tavim kalba, tai jau šizofrenija. (Aišku, nuskaičius nuo postamento QR kodą ir išgirdus Kosto Smorigino balsu prabylantį Donelaitį, nereikia iš karto bėgti pas psichiatrą.) Bet tas rašytojo žvilgsnis ne visada leidžiasi pastebimas. Gal kad jo akys aukštai, kur sunkūs, siekiantys tik skulptūros batus (geriausiu atveju – knygą) lietuvių intravertų žvilgsniai dažniausiai nepakyla. Vis dėlto kiekvienas, norėdamas sužinoti tiesą, pažvelgia į akis, netgi estų intravertas, anot anekdoto, nematantis toliau savo batų galų. O tuomet jau akys pasako.
Būtent šįkart pastebėtas žvilgsnio liūdnumas pirmiausia sužadino mintį, kad dėl to kalta ant knygos (švento daikto) padėta daržovė. Vėliau įtarimai krito ant Lietuvos amerikonizacijos, nes savo laiku Donelaitis nerimavo dėl germanizacijos.
Poeto liūdesį dar labiau padidino neseniai, jau paspaudus gruodžio šalčiams, dešinėje akyje sustingusi ašara. Vis dėlto tai tikriausiai tik sniego gniūžtė – glūpų snarglių pramonė. Bet yra ir kas rūpinasi Tolminkiemio kunigu – jam po kojom iškritus sniegui, pastatyta lentelė „Atsargiai, slidu!“
O prieš porą metų Donelaitis savo gimimo dieną sutiko su maišu ant galvos. Tuomet baigtas remontuoti universiteto kampas, kuriame pastatytas klasikas, tai galbūt plastikinis dangalas paliktas kaip apsauga nuo statybinių medžiagų poveikio. Tačiau nereikia atmesti galimybės, kad taip prieš gimtadienį skulptūra apsaugota nuo pernelyg aktyvių literatūros mylėtojų veiksmų, kaip Per Lašezo kapinėse populiarių žmonių antkapiai atribojami nuo publikos. Kita vertus, su maišu ant galvos Donelaitis primena įsimylėjėlį iš René Magritte’o paveikslo. Žinoma, norintiems nusifotografuoti su Kristijonu, imituojant belgų siurrealisto kūrinį, reikėtų taip pat užsimaukšlinti maišą ant galvos. Bet nuotrauka būtų ne su Kristijonu, nes visi žinome Magritte’o požiūrį – tai ne Donelaitis.
Kadaise Donelaitis ne tik maiše, bet ir iš viso buvo pradingęs. Galima buvo įtarti, kad pasidarbavo ilgapirščiai. Nors jis tuomet dar buvo iš stiklo plastiko, metalo vagių nedomino, tad „Metų“ kūrėją galėjo priglausti, pavyzdžiui, jo „Metų“ fanatikai. Taip pat galėjo kilti minčių, kad taip minima kokio nors kūrinio, pvz., George’o Herberto Wellso „Nematomo žmogaus“, Jono Avyžiaus „Sodybų tuštėjimo meto“ ar Maiju Lassilos „Išėjo degtukų“, sukaktis. Bet „Metų“ autorius grįžo paliestas trečios kategorijos karaliaus Mido – bronzinis, koks išliko iki šiol.
Žinoma, Donelaitis galėjo dingti ir dėl kokio nors politinio sprendimo, kaip pastaruoju metu nutinka kai kuriems kitiems rašytojams. Rusijoje likęs poetas gali kelti įtarimų (juolab menininkai visada labiausiai įtartini, nes operuoja visokiom perkeltinėm prasmėm, o politinės ir represinės struktūros nelabai į ką nors gilinasi). Matome, jog tarnybos nesnaudžia ir kas rytą vadovybės apsaugos pareigūnai sėdintį Donelaitį aplanko, apeina, patikrina.
Vienu metu „Pasakos apie šūdvabalį“ autorius buvo atitvertas įspėjamosiomis juostomis su užrašu „Stop“. Tai irgi priminė Donelaičio įkalinimą, kartu ir Banksy bėgiką, artėjantį prie finišo linijos, ties kuria ištiesta juosta su užrašais „Police line“ ir „Do not cross“. Žodžiu, menininke, neperženk ribų.

 

Tik šūdas

Kaip minėjau, išvydęs moliūgą, prisiminiau kadaise matytą rūstų Donelaičio žvilgsnį. Tuomet ant jo knygos buvo atsiradęs šūdas. Būtent tada atrodė, kad tvirtai sučiauptomis lūpomis Donelaitis žvilgsniu klausia: „Kas prišiko?“ Pirmiausia, žinoma, kilo mintis apie vandalus, kurie už tokius darbus, vieno Aleksio Salmenperä filmo personažo žodžiais tariant, turi eiti tiesiai į pragarą su šiknos ebola. (Atleiskite už leksiką, Tolminkiemio kunigas irgi žodžių nerinko.) Mokinio ar studento kerštas Donelaičiui už sudėtingą programinį kūrinį? Visko gali būti. Į galvą ateina netgi mintis apie paminklą išniekinusį kalinį. Žinoma, ne dėl parašytų „Metų“ ir atsėdėtų metų sąsajų, o dėl kunigo apdarų panašumo į teisėjo togą beigi ant kelių pasidėtą knygą, suprask, kodeksą, nes ant viršelio tikriausiai neparašyta „Metai“, nes tik Liudvikas Rėza sugalvojo šį pavadinimą. Žinoma, šiuo požiūriu patrauklesnis objektas – ant buvusios Vilniaus pirmosios gimnazijos pastato įamžintas dokumentas su užrašu „Protokolai 1915 2015“, laikomas net trijų vyrų. Bet anuomet jo dar nebuvo.
Jei iki šiol tikrųjų įvykio intencijų nesužinojome, tai, matyt, ir nesužinosime, nes niekdarys nebuvo sugautas. Ką jau kalbėti apie Donelaitį, jei net soviet­mečiu žmonėms pavykdavo nepastebėtiems kai ką iš savęs išspausti prie Lenino paminklo saugomoje aikštėje (dabar – Lukiškių) priešais KGB rūmus. Šiaip ar taip, neatsižvelgiant į motyvus, negalima nesižavėti Donelaičio paminklo dergėjo gimnastiniais-akrobatiniais gabumais – aukštis, mažai vietos ir t. t. Šiaip girtas praeivis to nepadarytų.
Kad ir kaip būtų, viską – šūdą, maišą ir kitus atsirandančius priedus – galima traktuoti kaip bandymą populiarinti Donelaitį, daryti jį patrauklesnį, net kurti meną mene. Tad ne kartą vieno ryškiausių lietuvių poetų įvairiomis prasmėmis kūryboje vartotas obsceniškas žodis ant Donelaičio knygos galėjo tapti kūnu kaip menas. Galėtų simbolizuoti kad ir protestą prieš kalbos asenizatorių mėginimus nusiurbti visus nešvarumus, nepadorius žodžius, nes tai mėginta daryti ir su „Metais“.
Nereikia baisėtis tokiomis mintimis, nes transgresinis menas su ekskrementais ir kitomis išskyromis ganėtinai senas dalykas ne tik plastiniuose menuose. Palyginti su garsiuoju Andreso Serrano „Myžalų Kristumi“, šis – tik gėlytės, paties Donelaičio žodžiais tariant, puikums su kvapeliais.
Žmonių nosys per dešimtmetį jau spėjo priprasti prie privalomų surinkti šunų šūdų. Turėtų priprasti ir prie meno. Juolab kad fekalijos nebėra jau taip nuvertinamos. Šiemet Lietuvos mokslininkų startuolis, įveik­linęs šūdą, laimėjo inovacijų konkursą – įrodė, kad jis gali gaminti elektros energiją. Jų manymu, nusikakinę galime iš savęs išspausti po vieną kilovatvalandę per dieną.
Paskutinis „Metų“ žodis – „vargsim“, tad tikriausiai ir Donelaitis toliau triūs, dalyvaus įvairiuose performansuose.

* Jei skaičiai neatrodo įspūdingi, tuomet skaičiuokite darbo vienetais – tai būtų 3,6 mln. džaulių, o džaulis – tai darbas, kurį atlieka vieno niutono jėga, pastumdama kūną vieną metrą.

 

Publikaciją remia Vilniaus miesto savivaldybė

 

 

Rimvydas Strielkūnas – vertėjas, scenaristas, dizaineris su dviem skirtingų komunikacijų diplomais.