Donatas Petrošius. Literatūra ir futbolas (2)

2016-ųjų birželio vidury, kai prasidėjo Europos futbolo čempionatas Prancūzijoje, kurio finalinėje dalyje pirmą kartą dalyvavo 24 komandos, beveik savaitę praleidau Nidoje, mokinių vasaros akademijoje, mėgindamas padėti rašymui gabiems jauniems žmonėms susigaudyti, ko reikia, kad tekstai taptų literatūra. Futbolo buvo daug, net kavinėje, kur vakarieniaudavome, ekranai iš visų pusių rodydavo, kas tuo metu darosi; ir palaikytinų komandų – net trys. Tačiau labai anksti paaiškėjo, kad Ukraina iškrenta (žaidimas nesilipdė dėl vidinių nesutarimų), paskui – kroatai, apmaudžiai neišnaudoję aibės susikurtų progų, per pratęsimą nusileido būsimiems čempionams portugalams. Ir islandai – kad ir kaip džiugimo kovingumu, buvo tik laiko klausimas, kada jų drakarai suduš į uolas. Žodžiu, labai anksti pabudo nuojauta, kad mano palaikomos komandos toli neis, o Europos čempionato finalo gal net nežiūrėsiu – kaip nutiko 2012-aisiais.
Penktadienio vakarą į Nidą atvažiavo Palmira Mikėnaitė ir kroatų sirgalius Antanas A. Jonynas. Palmira pranešė, kad to savaitgalio numeryje litmenyje išspausdinta mano esė „Literatūra ir futbolas“, kad jai patiko (todėl ilgai nelaukęs dabar sėdau rašyti antrąją dalį), o Antanas pranešė, kad Lietuvos rašytojų sąjunga (LRS) gavo kvietimą užmegzti oficialius ryšius su Kazachstano rašytojų sąjunga. Pagūžčiojom pečiais – kas mums visiems iš to? Nes, kaip rodo patirtis, tokių šalių oficiozinėse organizacijose buriasi negabūs grafomanai, o tikri rašytojai slapstosi pašaliuose, jei tokių apskritai yra. Iš šono žiūrėdamas iškart nesuprasi, pavyzdžiui, ar yra poezijos Kazachstane? Nes esama nemažai šalių, kur kaži kokie neva raštingi žmonės eiliuoja, leidžia eilėraščių knygas, pelno ordinus ir premijas, bet poezijos ten nė su žiburiu nerasi. Mane kelioms dienoms apsėdo klausimas – ar esti poezija pas kazachus, bet atėjo pirmadienis ir visi žinių kanalai paskelbė, kad ištraukti UEFA Čempionų lygos atrankos antrojo etapo burtai, kurie lėmė, kad Vilniaus „Žalgiris“ žais su kazachų sostinės „Astana“ klubu. Girdėtas tas klubas, nors dviračių sporte 2007 m. įkurta „Astana Pro Team“ keliskart garsesnė – jie iškart šovė į elitą, nes turėjo neribotą biudžetą ir aukščiausias ambicijas – suviliojo dalį ryškiausio plentininkų žvaigždyno – nuo Alberto Contadoro iki Tomo Vaitkaus; gali būti, kad kazachų politinis elitas ir oligarchai per sportą sumanė duoti viešųjų ryšių atkirtį Borato personažo paskleistiems stereotipams, bet kazachų įvaizdį taisyti kurį laiką trukdė į dopingo skandalą 2007-ųjų „Tour de France“ lenktynėse įsivėlusi didžiausia jų šalies dviračių sporto žvaigždė Aleksandras Vinokurovas.
Futbolo pasaulyje kita specifika – į Rytų Europos, juolab Azijos, klubus geriausių žaidėjų pačiame jėgų žydėjime neatviliosi (išskyrus retas išimtis, pavyzdžiui, Samuelis Eto’o porai metų buvo atsidūręs Machač­kalos „Anži“); tad ir didelis biudžetas Rytų Europos klubui nėra būtinas. 2015 m. į UEFA Čempio­nų lygos grupes prasibrovęs naujasis Kazachstano futbolo flagmanas gali pasigirti kukliu 30 mln. Eur metiniu biudžetu. „Žalgiris“, palyginus su kazachais, išsilaiko iš smulkių kišenpinigių (sukrapštantis apie 2 mln. Eur metams). Žinoma, sunervina, kai suskaičiuoji, jog beveik 4000 km trenktis neturi laiko ir nežinia, ar bilietui iškart sukrapštytum. Man vasarojant Žemaitijoje į „Žalgirio“ namų mačus – 213 km kelio. Dar labiau sunervina, kai, 180 min. atsilaikęs, išsaugojęs palankų rezultatą, paskutinę pridėto laiko minutę Astanoje „Žalgiris“ prasileidžia, iškrenta, – ir nuplaukia visas tos vasaros įdomumas. O toliau būtų buvęs Glazgo „Celtic“.
Viso to geriau neprisiminti, nes apniks mintys, panašios į Algirdo Juliaus Greimo: aš apie jį ir semiotiką norėjau vasaros akademijos vaikams papasakoti, bet kol atėjo mano eilė su jais kalbėtis, radau juos išsekusius nuo literatūrinių pamokymų; per pirmąsias keturias dienas būdami Nidoje, jie neturėjo laiko nueiti prie jūros, nors ta banguoja už 1,5 kilometro.
Besiruošdamas kalbėti apie A. J. Greimą „Gyvenime ir galvojime“ atradau tokį sakinį apie jaunystę tarpukariu: „Energijos perteklių mes skandindavome alkoholyje – gal tai ir nelabai mandriau, – bet nusigėrę verkdavome, kad lenkai Vilnių pagrobė, kad latviai mūsų futbolo komandą sumušė; atsibodus verkti, eidavome daužyti Perkausko kavinės langų“ (V.: „Vyturys“, p. 208). Dabar tokie laikai, kai nusigerti retai berasi su kuo; ir kavinių daužytinais langais bent jau aš nežinau; tik latviai kaip mušė mus futbole, taip tebemuša – reikia gerai palaužyti galvą, kol prisimeni, kada mūsų nacionalinė rinktinė nugalėjo Latviją. 2016-ųjų birželį Baltijos taurėje latviai mūsiškius patvarkė 2:1; šiemet gavom nuo estų, nors su latviais išvargom lygiąsias. Net verkti nėra už ką.
Grįžęs iš Nidos radau sodybą nusiaubtą vėtros. Iš LRT radijo paskambino kažkoks guvus žmogus ir įkalbino kitą dieną tiesioginiame eteryje pakalbėti apie įsibėgėjusį Europos futbolo čempionatą. Turbūt Mindaugas Nastaravičius radijuje pribūrė, esą turiu ta tema pasakyti ką nors įdomaus. Susidomėjimas futbolu pakilęs, nes ten, Prancūzijos gatvėse, kažkokios muštynės su geopolitiniu pamušalu. Atsikėliau anksčiausiai, renku vėjo nulaužytas šakas. Skambina tiesioginis eteris. Keletą minučių klausausi, ką apie tai mano Leonidas Donskis. Jis mato reikalus panašiai kaip ir aš matydavau, kol neturėjau draugų ultrų, kol buvau stebėtojas iš šalies. Profesorius kalba apie neapykantos grupes ir pan. Nėra ko stebėtis – žmonės, į reiškinius žvelgiantys iš tolo, savaip juos traktuoja. Iš kur jiems suprasti, kad muštynėms nebūtina neapykanta. Jos visada buvo futbolo kultūros dalis. Bet dabar, kai naujieji vadybininkai kabinetuose nusprendė, ko neturėtų būti moderniajame futbole, kad visa, kas trukdo vartojimui augti ir kitoms rožinėms svajonėms, kas neva gąsdina komercializuoto futbolo reginio pirkėjus, yra šalintina, baustina ir persekiotina.
Ateina mano eilė pakalbėti. Laidos vedėjas iškart pribloškia klausimu, maždaug, kaip tai įmanoma, kaip tai atsitiko, kad poetas domisi tokiu šiurkščiu, nepoetišku reikalu? Iškart suprantu, kad turiu reikalą su asmeniu, kuris neturi supratimo nei kas yra poetas, nei kurių velnių žmonės eina į futbolą. Kadangi, spėjau, keiktis radijuje negalima, tai ir atsikirsti į tą provokaciją tą minutę nesugalvojau kaip. Dabar žinosiu, kad su nepažįstamais nei apie futbolą, nei apie poeziją tiesioginiame eteryje kalbėtis neverta.
Paskui ateina rugsėjis, L. Donskis netikėtai miršta. Pritrūko vieno valdybos posėdžio, kad jį priimtume į LRS. Buvo surinkęs stojimui reikalingus popierius. L. Donskis futbolo reginį estetizuodavo, išmoningai pritempdavo iki kultūrologijos. Savaime aišku, buvo humanistas, aršus blogio jėgų demaskuotojas ir niekintojas. Ne visais klausimais mūsų požiūriai sutapdavo (koks gali būti estetizavimas, kai domiesi beveik vien lietuvišku futbolu), bet atrasti jo tekstą, užkabinantį futbolo reikalus, būdavo reta šventė šiais sporto žurnalistikos nykimo laikais.
Šalia filosofijos, Europos parlamento reikalų, L. Donskį mintyse juokais įsivaizdavau esant futbolo magnatą. Sekmadienio futbolo lygoje, tame pačiame divizione, kaip ir „Pietų IV“, kurį laiką malėsi komandėlė pavadinimu „Liberalų sąjūdis“. Vos išgirdus tą pavadinimą, pirma asociacija – L. Donskis. Tame pačiame lygyje sėkmingai klesti kitas mėgėjų futbolo klubas donskišku pavadinimu – „Olandai“. Mintyse sau juokaudavau, kad iš europarlamentaro algos porą tokių klubelių išlaikyti neturėtų būti didelis nuostolis piniginei.
Tą rytą, kai Kaune vyko L. Donskio laidotuvės, mes buvusios „Žalgirio“ bazės aikštėje Žolyno g. kaip tik žaidėm prieš „Olandus“. Mūsų, „Pietų IV“ susirinko lygiai 11, vadinasi, keitimų neturėjome; varžovų – bene stipriausia sudėtis su būriu atsarginių. Rungtynės prasidėjo nuo gaisrų gesinimo mūsų vartininko aikštelėje. Po vieno iš kampinių, man, kairiojo krašto gynėjui, pavyko atsidurti laiku ir vietoje – ant vartų linijos krūtine atremti smūgį ir nuspirti toliau nuo vartų. Gaila, kad nėra statistikos skilties, kur būtų skaičiuojami gynėjų ant vartų linijos atremti smūgiai; tais metais prie mūsų vartų gaisrai kildavo taip dažnai, kad man pavyko bent penkis kartus šitaip gelbėti komandą. Po vieno iš varžovų kampinių kamuolys „suvaikščiojo“ taip, kad atsidūrė už 16 m linijos prie mano kojų, dar kiek pabėgęs atlikau perdavimą į priekį šaunančiam saugui Songokui, bet tas bėgo šiek tiek įstrižai, ir man per sekundės dalį reikėjo nuspręsti, kaip atlikti perdavimą, kad būtų jam patogiau – pro kairį ar dešinį šoną; pasavau pro dešinę, Songokas nepasiekė, dar po sekundės varžovų gynėjas kamuolį perėmė, dar po sekundės perdavė atgal prie mūsų baudos aikštelės, ten vienas iš „olandų“ prasimetė pro mūsų žmogų į baudos aikštelę, dar po sekundės kažkas iš mūsiškių jį nukirto – štai ir turim 11 metrų baudinį, dėl kurio kaltas aš. Mūsų puolėjas Vaiduoklis visada itin kvalifikuotai ir įtaigiai paaiškina, kas atsitiko ir kas dėl to kaltas. Mano apeliacija, esą aš vienintelis iš komandos gyvenime nesu lankęs futbolo būrelio, nesiskaito. Seniau dar išreikšdavau pageidavimų, kad komanda kartais turėtų bendrų treniruočių, jei norim susižaisti, bet pas mus galioja kita futbolo filosofija – treniruotis nėra prasmės, nes jei ko nemoki, tai niekada ir neišmoksi. Kautis reikia. Kautis tai kautis, bet teisėjai į kautynes kažkodėl žiūri kreivai. Antro kėlinio pradžioje po grynai žaidybinio incidento Songokas pakeltu tonu diskutuoja su varžovu. Žodžiais padėties išsiaiškinti nepavyksta, tad akimoju viskas virsta apsistumdymu su perspektyva peraugti į šį tą įdomiau. Bet čia jau atskuodžia švilpdamas teisėjas, parodo Songokui raudoną kortelę ir išveja iš aikštės. Mes pripratę – turim bene tris etatinius raudonų kortelių gavėjus. Kad „olando“ neišveja – pikta. Bandom visaip reikšti nuostabą, bet veltui. Liekam 10 prieš 11. Atrodė – dabar tai pasipils į mūsų vartus. Bet, tai keisčiausia, gintis tampa lengviau. Varžovai atsipalaiduoja. Dažniau keičiasi, aikštėje dažniau atsiduria lėtesni antrosios sudėties žaidėjai. Ant­ram kėliny esu perstumtas į dešiniąją gynybos pusę. O prieky manęs – tuštuma. Dešinio krašto saugo pozicija tuščia. Pamažu atsiranda įžūlumo ir antras kvėpavimas jungtis į greitas atakas. Vėl gaunu velnių nuo Vaiduoklio: tas man užmetinėjo į priekį – būčiau iššokęs vienas prieš vartininką, bet sekundę sudelsiau, nes nesitikėjau. Vis dėlto antro kėlinio pabaigoje viena iš mūsų nedarnių atakų pasibaigia sėkmingai – mūsiškį pargriauna baudos aikštelėje. 11 metrų baudinys. Trinam rankas – tuoj bus 1:1, bet Vaiduoklis pataiko į virpstą. Ant Vaiduok­lio niekas nepyksta. Nes jis gyvenime už mūsų klubą yra įmušęs tiek šimtų įvarčių, kad visiems reiktų patylėt. Po rungtynių feisbukinė žiniasklaida bando ieškoti mistinių paaiškinimų – kaip tai galėjo nutikti? Jei būčiau prietaringas, sakyčiau, kad L. Donskio dvasia apsaugojo savo komandą, bet tai jau būtų visai negarbingas (ne fair play) žaidimas – dėl bėdų kaltinti mirusiuosius.
Po keleto mėnesių į LRS valdybą iš Utenos atkeliavo laiškas. Entuziastai ragina prisidėti prie poeto Alfonso Nykos-Niliūno (1919–2015) atminimo įamžinimo. Žodžiu, atsiųsti pinigų, nes jie statys koplytstulpį. Gyveno A. Nyka-Niliūnas toje Amerikoje gana uždarą gyvenimą, paliko mums eilėraščių, dienoraščių, iš kurių, mano manymu, galima suprasti, kad bet koks koplytstulpis netinka. Kiekvienas skaitęs vėlyvuosius 2009–2012 m. poeto dienoraščius galėjo įsitikinti, kad jam gyvenimo saulėlydyje bene daugiausia džiaugsmo teikė futbolo žiūrėjimas. Per televizorių žiūrėdavo UEFA Čempionų lygą, nemenką dienoraščio dalį užima paminėjimai – kokias rungtynes, kurį vakarą stebėjo. Neįsidėmėjau, ar palaikė kurį konkretų klubą, ar rungtynes stebėdavo kaip judančius paveikslus. Turbūt niekas nesusiprato iš A. Nykos-Niliūno paimti interviu apie futbolą. Kaip ir daugelio mirusiųjų po laiko prisimename paklausti svarbiausių dalykų. Vis dėlto esu įsitikinęs, kad A. Nykai-Niliūnui labiausiai tiktų toks koplytstulpis, į kurį būtų galima kopėčiomis įlipti, kuriame būtų minkštasuolis ir televizorius – kiaurą parą rodantis futbolą, fone galėtų būti skaitomi eilėraščiai ar dienoraščiai. Galėtų suktis Utenos „Utenio“ rungtynių vaizdo įrašai. Net jei A. Nyka-Niliūnas nemėgo lietuviško futbolo, yra sezonas, kai „Utenyje“ lietuviai nežaidė. Tik ispanai ir į juos panašūs. Tokiam koplytstulpiui pinigų paaukočiau.
Šį kartą apie mirusiuosius gana. Nes tai Aido Marčėno sritis. Praėjusį rudenį mane su A. Marčėnu išvežė į vieną tokią Visagino mokyklą. Su mokiniais pabendrauti. Mokinukai, savaime suprantama, rusakalbiai. Didesnieji geriau gaudosi lietuviškai. Mažiukai – vos vos. Ir apie ką tik mes su jais nebandėm kalbėti. Vienu metu kalba kažkodėl pakrypo į geopolitiką ir A. Marčėnas garsiai pasamprotavo, esą, jei rusai geriau mokėtų žaisti futbolą, tai ir agresijos toje šalyje būtų mažiau. Man pasirodė, kad toks pareiškimas gali sužlugdyti mūsų pastangas susidraugauti, ir apskritai nepedagogiška klasėje, kur bene visų vaikų šaknys yra rusiškos, kalbėti tokia slidžia tema, juolab kad ir faktų, paneigiančių rusų nemokėjimą žaisti futbolą, kiek nori. Nepraėjo nė 10 metų, kai Rusijos rinktinė Europos čempionato ketvirtfinalyje olandus patvarkė. Už Vilniaus „Žalgirį“ vienas geriausių žaidusių legionierių – Pavelas Komolovas. Lietuvos geriausias futbolininkas Fiodoras Černychas – gimęs Maskvoje. Rusų klubai Čempionų lygoje nėra elitas, bet UEFA taurę šiame amžiuje „Zenit“ ir CSKA keletą kartų iškovojo.
Žaisti futbolą seniausiai visi moka. Visai padoriai žaidžia net tos komandos, kurios nuolat pralaimi. Nieko nuostabaus, kad Rusijos rinktinė pastaraisiais metais nuolat pralaimi – turbūt juos slegia visokios vidinės dostojevskiškos bėdos. Nes yra dėl ko. Tuoj pas juos prasidės pasaulio čempionatas. Gali būti, kad rusai neišeis iš grupės, bet lygiai tiek pat šansų, kad nukeliaus iki ketvirtfinalio. Visos prognozės linkusios nepasitvirtinti.

Viktoras Paukštelis.  „Mūšis prie Paliuliškių. 1861“.  Gyčio Norvilo nuotrauka

Draugai